Jakovas Lipšicas

jakovas

Jakovas Lipšicas (1903–1945)

Dailininkas, piešiniuose palikęs pasakojimą apie žaizdotą Kauno geto gyvenimą.

„Nustojau tapyti ilgam. Tomis dienomis gyvenau nuolatinėje baimėje, bandydama išgyventi žiaurioje kovoje už būvį. Vokiečiai surengdavo akciją, po kurios sekdavo trumpa ramybė – iki kitos akcijos. Naujoji mus užklupdavo netikėtai. Aš buvau įrašyta į priverstinio darbo sąrašus. Tik retkarčiais, kokią nors laisvą dieną, aš ir Jakovas Lipšicas piešdavome „Geto tipažus“, ‒ savo prisiminimuose rašė dailininkė Esther Lurie. Tai vienas iš nedaugelio išlikusių įrašų apie talentingą dailininką Jakovą Lipšicą.

Meno mokyklą baigęs Jakovas Lipšicas iki Antrojo pasaulinio karo dalyvavo parodose, iliustravo knygas. 1941 m. dailininkas, uždarytas į getą, iš pradžių piešė naktimis mansardoje, vėliau prisijungė prie Esther, kuriai geto Vyresniųjų tarybos buvo pavesta piešiniais dokumentuoti tai, kas vyksta aplinkui.

Karui artėjant į pabaigą, Jakovas buvo išsiųstas į Dachau, vėliau į Kauferingo prievartinių darbų stovyklą. Dėl prastos sveikatos dailininkas mirė. Išgyvenusios Jakovo dukra Pepa ir žmona Lisa grįžo į buvusio geto teritoriją ir rado Jakovo darbus, paslėptus kapinėse.

Bene labiausiai atpažįstamas Jakovo darbas – „Sumuštas“, dar žinomas kaip „Mano brolis Gedalyahu“, vaizduojantis žaizdotą vyro nugarą. Piešinys saugomas Yad Vashem muziejaus archyve, Izraelyje.

„Atminimo akmuo“ Jakovui Lipšicui įrengtas Darbininkų g. 15 Kaune, kur dalininkas gyveno tarpukariu. 

< ATGAL