Lejba, Chaja ir Leja Šemiavičiai

semiavicius

Lejba (1889–1943), Chaja (1902–1943) ir Leja (1931–1943) Šemiavičiai

1943 m. liepos 9 d. popietę valstiečiai užkasinėjo Buzaraisčio durpyne sudegintų žmonių kūnus. Žydų darbininkams atsisakius išeiti iš barako ir stoti prie duobės krašto sušaudymui,  gestapininkai pastatą apšaudė kulkosvaidžiu, pro langus mėtė granatas. Barakas, su gyvais žmonėmis viduje, užsidegė. Vėliau paaiškėjo, kad tarp sudegintųjų buvo ir 12-metė Leja Šemiavičiūtė. Buzaraisčio kaime ji atsidūrė tėvams, įkalintiems Vilniaus gete, priėmus sunkų sprendimą: kad apsaugotų Leja nuo mirties, tėvai ją išsiuntė pas dėdę ir tetą į šalia durpyno esančius Bezdonis.

Tėvų – Lejbos ir Chajos – likimai taip pat tragiški: Lejba išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje, kur mirė nuo ligų ir išsekimo, Chaja sušaudyta Paneriuose.

Tarpukariu Šemiavičiai turėjo alaus daryklą, vyninę ir grūdų malūną. Pasaulinė ekonominė krizė paveikė šeimos verslą, kurį teko uždaryti 1929 metais. Tada šeimos tėvas Lejba prisijungė prie savo brolio Jeremiejaus, kuris užsiėmė nekilnojamojo turto nuoma. Lejba Šemiavičius buvo broliui priklausiusio namo Vasario 16-osios g. 8/Šermukšnių g. 1 administratorius, kur ir gyveno su šeima.

Vienintelis iš šeimos Holokaustą išgyvenęs Michaelis į šeimos namus grįžo po karo. Tačiau slėptuvėje šeimos nuotraukų jau neberado.

„Atminimo akmenys“ Šemiavičių šeimai įrengti Vasario 16-osios g. 8/Šermukšnių g. 1 kampe Vilniuje.

< ATGAL