Kas yra žmogaus teisės

Pilietinės teisės

Aptariant pilietines teises, bus plačiau analizuojama teisė į gyvybę, teisė į asmens laisvės neliečiamumą, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, saviraiškos laisvė, teisė į informaciją. Taip pat bus kalbama apie nuosavybės neliečiamumą, būsto neliečiamumą, lygiateisiškumą.

Teisė į gyvybę

Konstitucijos 19 straipsnyje įtvirtinta viena svarbiausių asmens prigimtinių teisių – teisė į gyvybę. Šiame straipsnyje nurodoma, kad žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas, taigi žmogaus teisę į gyvybę turi užtikrinti įvairialypė teisinių priemonių sistema. Šis klausimas yra interpretuojamas ne tik konstitucinėje teisėje, bet ir civilinės, baudžiamosios, sveikatos teisės ir kitose srityse.
Įstatymai ir kiti teisės aktai negarantuoja ir negali garantuoti pačios žmogaus gyvybės, kurios išlikimas priklauso nuo daugelio faktorių. Žmogaus gyvybės teisinė apsauga siejasi su jos pradžios ir pabaigos kriterijais. Teisėje nevienareikšmiškai yra vertinama žmogaus gyvybės pradžia: ar tai apvaisinta ląstelė, embrionas, naujagimio gimimas, pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas ar kt. Naujojo Civilinio kodekso 2.2. straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. O šio straipsnio 3 dalyje numatoma, kad jeigu negalima nustatyti, ar vaikas gimė gyvas, ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas. Kodekso 2.3. straipsnio „Fizinio asmens gimimo ir mirties momentas“ 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens gimimo momentu pripažįstamas pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. O šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad gimimo ir mirties momento konstatavimo kriterijus ir tvarką nustato įstatymai.

Lonpicman nuotr. (Wikimedia commons)

Taigi žmogaus civilinis teisnumas atsiranda gimimo momentu, kuris siejasi su pirmu savarankišku naujagimio įkvėpimu. Civilinio kodekso 2.2 straipsnio „Fizinių asmenų civilinio teisnumo atsiradimas ir išnykimas“ 2 dalyje nurodoma, kad teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo gimimo. Taigi kai kurios teisės asmeniui pripažįstamos ir dar jam negimus, kaip paveldėjimo atveju (Civilinio kodekso 5.5 straipsnio „Asmenys, galintys būti įpėdiniais“ nuostatos).

Europos žmogaus teisių konvencijos jurisprudencijoje susiformavo požiūris, kad žmogaus gyvybė pagal 2 Konvencijos straipsnį ginama nuo gimimo momento, o abortai yra priskiriami moters apsisprendimo teisei, tačiau valstybei leidžiama reguliuoti šią problemą. Teisė į gyvybę susijusi ne tik su teisiniais žmogaus gyvybės pradžios ir gyvybės pabaigos kriterijais, bet ir yra svarbi moralės problema, ypač plečiantis naujosioms technologijoms.
Žmogaus mirties klausimus reglamentuoja ne tik Civilinis kodeksas, bet ir specialus Žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas. Teisinė mirties (biologinės, smegenų mirties) sąvoka turi reikšmę ne tik juridiniams faktams nustatyti, bet ir transplantacijai vykdyti, nes iš asmens, kuriam yra nustatyta smegenų mirtis (kuri nėra biologinė mirtis), gali būti paimami audiniai ir organai transplantacijai.

Su teise į gyvybę susijusios žmogaus ir organų transplantacijos problemos. Žmogaus audinių ir organų transplantaciją reglamentuoja Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas. Pagal šį įstatymą transplantacija – tai audinių ir/ar organų paėmimas ir persodinimas į kito žmogaus kūną gydymo tikslais. Asmuo, iš kurio paimami audiniai ar organai, vadinamas donoru, o asmuo, kuriam gydymo tikslais yra persodinami kito asmens audiniai ar organai, recipientu. Informacija apie donoro ir recipiento sveikatos būklę, taip pat visa kita asmeninė informacija, įskaitant ir duomenis apie asmenų tapatybę, yra konfidenciali ir suteikiama tik Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka.

Konstitucijos 19 straipsnio nuostatos, formuluojančios teisę į gyvybę, susijusios ir su viena iš daug diskusijų visuomenėje kėlusių ir tebekeliančių problemų – mirties bausmės klausimu. Šios problemos interpretavimas turėtų būti sietinas su Europos žmogaus teisių konvencijos 2 straipsnio nuostatomis ir Konvencijos 6 protokolu, numatančiu, kad mirties bausmė panaikinama ir niekas negali būti nuteistas šia bausme ar ji įvykdyta.
Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimą, 1998 m. gruodžio 21 d. priėmė įstatymą, kuriuo mirties bausmė Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse buvo panaikinta.

Teisė į asmens laisvės neliečiamumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnyje suformuluotas žmogaus laisvės neliečiamumo principas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žmogaus laisvė neliečiama. Antroje dalyje suformuluota, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas; niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. O trečioje 20 straipsnio dalyje nustatyta, kad nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas; jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas.
Konstitucijos 20 straipsnyje ypač daug dėmesio skirta asmens apsaugai nuo savavališko asmens laisvės apribojimo, akcentuota, kad žmogaus laisvė gali būti apribojama tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Priverstiniam asmens laisvės apribojimui skiriama daug dėmesio Baudžiamojo proceso normose, reglamentuojančiose sulaikymą ir suėmimą, Baudžiamojo kodekso normose, reglamentuojančiose laisvės atėmimo bausmę, Administracinių teisės pažeidimų kodekso nuostatose, reglamentuojančiose administracinį areštą.

Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Ministras pirmininkas ir ministrai, teisėjai dėl jų statuso ypatumų naudojasi papildomomis laisvės neliečiamumo garantijomis, jų laisvė gali būti apribojama atskira tvarka. Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti suimamas ar kitaip varžoma jo laisvė (Konstitucijos 62 str.); Konstitucinio Teismo teisėjai turi tokią pat asmens neliečiamybės teisę kaip ir Seimo nariai (104 str.), teisėjai negali būti suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo (114 str.), Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti suimti ar kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo (100 str.). Didžiausios laivės neliečiamybės garantijos yra suteiktos Respublikos Prezidentui, kol jis eina savo pareigas, jis negali būti suimtas (86 str.), Respublikos Prezidento laisvė gali būti suvaržyta tik jam praradus šį statusą.

Konstitucijos 20 straipsnį būtų paranku analizuoti kartu su 31 straipsniu, kuriame suformuluotos svarbios asmens procesinės teisės (nekaltumo prezumpcija, teisė į gynybą ir kt.). Ypač daug dėmesio teisei į laisves neliečiamumą yra skirta Europos žmogaus teisių konvencijoje, jos 5 straipsnis detaliai reglamentuoja sąlygas, kurioms esant asmens laisvė gali būti teisėtai ir pagrįstai ribojama.
Civilinio kodekso 2.26 straipsnyje „Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę“ nurodoma, kad fizinio asmens laisvė neliečiama. Veiksniam asmeniui taikyti bet kokią priežiūrą ar apribojimus galima tik paties asmens sutikimu, taip pat kitais įstatymu nustatytais atvejais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūrai asmens sutikimas nereikalingas, jeigu jo gyvybei gresia pavojus arba būtina jį guldyti į stacionarią sveikatos priežiūros įstaigą, taip siekiant apsaugoti visuomenės interesus.

Kitose Civilinio kodekso 2.26 straipsnio dalyse suformuluotos asmenų, kurie yra sutrikusios psichikos, laisvės garantijos:

1) asmens psichinė būklė gali būti tiriama tik jo sutikimu arba teismo leidimu; sutikimą atlikti neveiksnaus asmens psichinės būklės tyrimą gali duoti jo globėjas arba teismas; jeigu asmens gyvybei gresia realus pavojus, skubi psichiatrinė medicinos pagalba gali būti suteikta ir be asmens sutikimo;

2) asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu.

Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip dvi paras. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, sutikimą priverstinei jo hospitalizacijai, tačiau ne ilgiau kaip dviem paroms, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymo nustatyta tvarka teismo leidimu.
Šio Kodekso 2.26 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad asmenys, neteisėtai apriboję fizinio asmens laisvę, privalo atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. 1995 m. buvo priimtas Psichikos sveikatos įstatymas, kuriame detaliai reglamentuotos sąlygos, kurioms esant asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, t. y., kai jis serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, jog jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei ir (arba) aplinkinių sveikatai, gyvybei (27 straipsnis). Įstatyme numatytos ir asmens teisės skųsti tokios hospitalizacijos pagrįstumą ir sąlygas.
Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 2 dalies reikalavimai turėtų būti taikomi ir asmenims, sergantiems pavojingomis užkrečiamomis ligomis, bet atsisakantiems laisvanoriško gydymo, priverstinai juos hospitalizuojant. 1996 m. buvo priimtas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, kuriame numatytos sąlygos, kurioms esant toks asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas.

Konstitucijos 20 straipsnio 3 dalyje konkrečiai nusakyta tvarka, kuria gali būti laikomas asmuo, nusikaltimo vietoje sulaikytas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiama dėl sulaikymo pagrįstumo. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas. Šių Konstitucijos nuostatų priėmimas iš esmės pakeitė Baudžiamojo proceso nuostatas, reglamentuojančias kardomąjį sulaikymą ir ypač jo skyrimo tvarką. Šios Konstitucijos 20 straipsnio nuostatos neįsigaliojo iškart priėmus Konstituciją. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 8 straipsnyje buvo nurodyta, kad Konstitucijos 20 straipsnio trečiosios dalies nuostatos pradedamos taikyti nuo tada, kai Baudžiamojo proceso įstatymai bus suderinti su Konstitucija. 20 Konstitucijos straipsnio 3 dalies greitesniam įgyvendinimui turėjo įtakos 1995 m. balandžio 27 d. Europos žmogaus teisių konvencijos ratifikavimas, su kurios 5 straipsnio nuostatomis koreliuojasi šio Konstitucijos straipsnio reikalavimai.

Teisė į asmens orumo neliečiamumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtinta teisė į žmogaus asmens, jo orumo neliečiamumą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad žmogaus orumą gina įstatymas. Žmogaus orumo neliečiamumas suprantamas kaip draudimas žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Svarbus ir šio straipsnio 4 dalyje suformuluotas reikalavimas, kad su žmogumi be jo žinios ir laisvo sutikimo negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.

Konstitucinį asmens neliečiamumo principą galime aiškinti kaip teisinių, moralinių priemonių sistemą, kuria garantuojamas asmens autonomiškumas, jo apsauga nuo nepagrįsto valstybės ir kitų asmenų įsikišimo, nuo neteisėto psichinio ar fizinio poveikio. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ suformuluotos nuostatos, kurios taip pat padeda atskleisti ir Konstitucijos 21 straipsnio turinį. Aiškindamiesi asmens orumo turinį, turėtume nagrinėti Konstitucinio Teismo 1998 m. 12 mėn. 9 d. nutarimą, kuriame analizuojamas mirties bausmės atitikimas Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, „kad orumo samprata pirmiausia siejama su tuo, kaip pats žmogus vertina save, koks jo požiūris į save, o kartu – kaip reiškiasi jo santykiai su aplinkiniais. Orumas yra ne tik savikontrolės forma (kad nenukentėtų orumas), bet ir vienas iš būdų, kuriais žmogus įsisąmonina savo pareigą bei atsakomybę visuomenei. Orumas taip pat reguliuoja asmens ir visuomenės santykius, nes aplinkiniai turi pripažinti jo asmenį, jo teises. Taigi žmogaus orumas yra ne tik tai, kaip subjektas save vertina, bet ir visuma objektyvių savybių, kurios apibūdina šio asmens vertę visuomenėje. Tai gali būti žmogaus išsimokslinimas, jo gyvenimo būdas, dorovinės savybės, sugebėjimas bendrauti ir padėti kitiems ir pan. Kiekvieno žmogaus orumas turi būti ginamas nepriklausomai nuo to, kokias teisines ar kokybines savybes jis turi“.

Visuomenės informavimo įstatyme taip pat siekiama apsaugoti asmens orumą. Įstatymo 13 straipsnyje „Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga“ nurodoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama: be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus jam priklausančioje valdoje; filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo; filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo. Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai netaikomi renkant informaciją, jei yra pagrindas manyti, kad fiksuojami teisės pažeidimai. Už 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimą renkant ir skelbiant viešąją informaciją atsakoma Visuomenės informavimo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Visuomenės informavimo įstatymo 16 straipsnyje „Teisė gauti atlyginimą už padarytą moralinę ir materialinę žalą“ nurodoma, kad kiekvienas fizinis asmuo, kurio garbę ir orumą žemina paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija apie jį, turi teisę pagal įstatymus gauti atlyginimą už padarytą moralinę žalą. Pagal Civilinio kodekso 2.24 straipsnį „Asmens garbės ir orumo gynimas“, visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, taip pat kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti tuos duomenis pateikusį asmenį. Visais kitais atvejais turtinę ir neturtinę žalą privalo atlyginti duomenis paskleidęs asmuo ir jo veikla. Asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokią teisę turi jo sutuoktinis, tėvai ir vaikai, jeigu tikrovės neatitinkančių duomenų apie mirusįjį paskleidimas kartu žemina ir jų garbę bei orumą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Visų pirma, pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis, kaip ir tarptautiniai dokumentai, draudimą kankinti, žaloti, žeminti žmogaus orumą, žiaurų elgesį ar baudimą pirmiausia sieja su valstybės ir atitinkamų jos institucijų veikla. Tai reiškia, kad tokie draudimai yra nustatyti siekiant apginti žmogų nuo neteisėtų valstybės pareigūno ar kito asmens, turinčio valstybės įgaliojimus, veiksmų. Tačiau ne kiekvienas pareigūno elgesys, turintis žmogui nemalonių padarinių, gali būti pripažintas neteisėtu. Antai neigiamų padarinių ir (tam tikru atžvilgiu) kentėjimo atsiranda pritaikius baudžiamajame įstatyme numatytas ir tarptautinės bendrijos pripažįstamas sankcijas (pvz., laisvės atėmimą, baudą, teisių apribojimą ir pan.), kurios nustato atitinkamus asmens suvaržymus. Jie sudaro būtinąjį bausmės elementą ir dėl jų teisėtumo nekyla problemų. Tai reiškia, kad tie atvejai, kai, pvz., sulaikytas įtariamasis ar asmuo už padarytą nusikaltimą teismo nubaudžiamas laisvės atėmimu ir dėl to jis patiria tam tikrų nepatogumų ar kenčia, negali būti traktuojami kaip Konstitucijos draudžiamos bausmės.

Šiuolaikinės medicinos technologijų naujovės veržiasi į žmogaus sveikatos sritį, sukeldamos ne tik teisinių, bet ir svarbių etikos problemų. Civilinio kodekso 2.25 straipsnyje „Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą“ nurodoma, kad fizinis asmuo neliečiamas. Be paties asmens (o asmeniui esant neveiksniam – be jo atstovo pagal įstatymą) valios ir laisvo sutikimo su juo negali būti atliekami jokie moksliniai, medicinos bandymai ar tyrimai. Toks sutikimas turi būti išreikštas raštu. Atlikti intervenciją į žmogaus kūną, pašalinti jo kūno dalis ar organus galima tik asmens sutikimu. Sutikimas chirurginei operacijai turi būti išreikštas raštu. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti jo globėjas, tačiau neveiksniam asmeniui kastruoti, sterilizuoti, jo nėštumui nutraukti, jį operuoti, jo organui pašalinti būtinas teismo leidimas. Toks sutikimas nereikalingas būtino reikalingumo atvejais, siekiant išgelbėti asmens gyvybę, kai jai gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Asmuo raštu gali nustatyti savo kūno panaudojimo būdą po mirties, laidojimo tvarką ir būdą. Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos tvarką nustato atskiras įstatymas. Žmogaus kūnas, jo dalys ar organai ir audiniai negali būti komercinių sandorių dalyku. Tokie sandoriai yra niekiniai. Asmuo, kurio teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą buvo pažeista, turi teisę reikalauti iš kaltų asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. įtvirtina žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“ Privatus gyvenimas yra suprantamas kaip kiekvieno asmens sritis, į kurią niekas negali be asmens sutikimo įsikišti. Ši neliečiama asmens sritis, kaip būtų galima spręsti iš Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies analizės, – tai jo asmeninis, šeimyninis gyvenimas, asmens garbė ir orumas. Privati informacija sudaro asmens privataus gyvenimo neliečiamumo turinį. Jai priskiriama ir informacija apie asmens sveikatą.

Konstitucijos 22 straipsnis glaudžiai susijęs ir su Konstitucijos 24 straipsniu, reglamentuojančiu asmens būsto neliečiamumą ir su Konstitucijos 23 straipsniu apie nuosavybės apsaugą.
Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip konstitucinės teisės principas, suformuotas palyginti neseniai, tai XX a. antrosios pusės principas, nors jo ištakų reikėtų ieškoti ir ankstesnių amžių teisės doktrinose. Privataus gyvenimo neliečiamumas, kaip teisės principas, pirmiausia buvo bandomas apibrėžti moksliniuose straipsniuose. 1890 m. D. Warrenas ir L. D. Brandeisas paskelbė straipsnį „Teisė į privatumą“ (The Right to Privacy), kuriame apibrėžė šią teisę kaip teisę būti paliktam vienam (right to be alone). Straipsnio autoriai asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą gynė nuo nepagrįsto kitų asmenų (draugų, kaimynų, darbdavių, žurnalistų) kišimosi. Šio straipsnio įtaka JAV teisės doktrinai buvo labai didelė, teismai pradėjo priimti nagrinėti ieškinius dėl nepagrįsto kišimosi į asmeninį gyvenimą (intrusion), viešo privačių faktų atskleidimo (public disclousure of private facts), klaidinamų faktų pateikimo (false light) ir pasisavinimo (appropriation).

Svarbi šeimos gyvenimo dalis yra laisvas santuokos sudarymas. Konstitucijos 38 straipsnyje konstatuojama, kad santuoka yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje „Santuokos samprata“ numatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Santuoka sudaroma laisva moters ir vyro valia. Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius. Civilinio kodekso 3.11 straipsnyje „Draudimas tuoktis tos pačios lyties asmenims“ nurodoma, kad santuoką leidžiama sudaryti tik su skirtingos lyties asmeniu. Civilinis kodeksas pripažįsta partnerystės santykius tik tarp skirtingų lyčių asmenų, kodekso VI dalies XV skyrius yra skirtas bendram gyvenimui neįregistravus santuokos reglamentuoti.

Privataus gyvenimo samprata apima ir asmens teisę į vardą ir jo gynimą. Civilinio kodekso 2.20 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas fizinis asmuo turi teisę į vardą. Teisė į vardą apima teisę į pavardę, vardą (vardus) ir pseudonimą. Neleidžiama įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu. Kodekso 2.21 straipsnyje reglamentuotas teisės į vardą gynimas, o 2.22 straipsnyje „Teisė į atvaizdą“ reglamentuotas asmens atvaizdo gynimas ir numatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik turint jo sutikimą. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

Šiuo metu daug Lietuvos įstatymų nuostatų nemažai dėmesio skiria asmens privataus gyvenimo apsaugai, ypač informacijai apie asmens privatų gyvenimą. Tai ir 1996 m. priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir kt. Įstatymai nevienodai traktuoja asmenų privataus gyvenimo apsaugą tais atvejais, kai apie viešojo asmens privatų gyvenimą skelbiamos žinios, turinčios reikšmę visuomenei. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio „Asmens garbės ir orumo gynimas“ 6 dalyje nurodoma, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie viešąjį asmenį ir jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, jeigu jis įrodo, kad veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ir jo veikla, yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Visuomenės informavimo įstatyme taip pat yra nuostata, kad informacija apie viešojo asmens (valstybės politikų, valstybės tarnautojų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų vadovų bei kitų visuomeninėje ir politinėje veikloje dalyvaujančių asmenų) privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Toks skirtingas požiūris į viešąjį ir privatų asmenį galėtų kelti abejonių dėl galimo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, kadangi Konstitucijoje yra ginamas visų asmenų privatus gyvenimas, jų nediferencijuojant, tačiau akivaizdu, kad viešojo asmens privataus gyvenimo apsauga turi būti derinama ir su visuomenės teise žinoti, ypač tais atvejais, kai viešojo asmens veiksmai turi visuomeninę reikšmę ir gali paveikti visuomenei reikšmingų sprendimų priėmimą. Klaidinga būtų teigti, kad viešieji asmenys neturi teisės į privataus gyvenimo apsaugą, tačiau informacija apie jų privatų gyvenimą, jeigu ji yra susijusi su teisėtu visuomenės interesu žinoti visuomeninę reikšmę turinčias privataus asmens gyvenimo aplinkybes, gali būti paskelbta visuomenės informavimo priemonėse ir nėra traktuojama kaip tokių asmenų teisių pažeidimas ir Europos žmogaus teisių konvencijos požiūriu.

Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalyje suformuluota griežta nuostata, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Ši Konstitucijos nuostata gali būti interpretuojama atsižvelgiant į įstatymuose nustatytus atskirus atvejus, kai tokia teisė gali būti ribojama. Kriminalinės žvalgybos įstatyme detalizuojamos sąlygos, kurioms esant kriminalinės žvalgybos subjektai gali kontroliuoti pašto siuntas ir elektros ryšius, asmens susirašinėjimą, telegrafo ir kitus pranešimus, klausytis telefoninių pokalbių ir daryti jų įrašus. Baudžiamojo proceso normos taip pat reglamentuoja asmens susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir telegramų slaptumą bei galimybes šias teises riboti.

Svarbi yra ir Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Šią Konstitucijos nuostatą reikėtų interpretuoti kaip galimybę rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo, tik tokią galimybę reglamentavus įstatymu ar teismo sprendimu. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme taip pat nurodoma, kad šio įstatymo tikslas – ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. Įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų (taip pat įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių) teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis.

Asmens duomenys šiame įstatyme suprantami kaip bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme atskirai aptarta ir ypatingų asmens duomenų sąvoka, ir jų tvarkymo sąlygos. Prie ypatingų asmens duomenų priskirti duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. Šie duomenys gali būti tvarkomi tik išimtiniais atvejais, išvardintais Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 str. 2 dalyje. Asmens sveikatos konfidencialumas yra svarbi asmens privataus gyvenimo dalis.

Kai kurie Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybes rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą ir be jo sutikimo (Pavyzdžiui, jau minėtas Kriminalinės žvalgybos įstatymas). Tačiau visais atvejais tokie veiksmai privalo atitikti teisėtumo reikalavimus, juos motyvuota nutartimi sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar jų įgalioti teisėjai pagal prokurorų motyvuotus teikimus, parengtus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis, kuriais patvirtinamas tokių veiksmų atlikimo būtinumas ir faktinis pagrindas. Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti tokius veiksmus vadovaujantis prokuroro nutarimu. Tačiau tokiu atveju prokuroras, priėmęs šį nutarimą, per 24 valandas teisėjui pateikia teikimą dėl veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo patvirtinimo motyvuota nutartimi. Jeigu teisėjas nepatvirtina minėtų veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo motyvuota nutartimi, veiksmai nutraukiami, o jų metu gauta informacija apie asmens privatų gyvenimą privalo būti nedelsiant sunaikinti.
Taigi Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į asmens asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Konstitucija yra vientisas aktas ir joje esančios nuostatos turėtų būti suprantamos integruotai; šiuo požiūriu svarbi yra Konstitucijos 28 straipsnio nuostata, tvirtinanti, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.

Teisė į nuosavybę

Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybės neliečiamumą yra priskirtina vienai svarbiausių žmogaus teisių. Konstitucijoje nurodoma, kad nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Teisė į nuosavybės neliečiamumą yra plačiai interpretuojama Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas interpretuoja nuosavybės neliečiamumą, kaip „…. savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją“. Asmens teisė į nuosavybę yra plačiai interpretuojama, studijuojant civilinę teisę. Ypač svarbu, kaip ir kokiu būdu gali būti nusavinamas privačios nuosavybės teise esantis objektas. Nagrinėjant šį klausimą ypač svarbi Konstitucinio Teismo nuomonė, išsakyta jau minėtame 1993 m. gruodžio 13 d. nutarime, kad „…nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „nuosavybės neliečiamumas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat valstybės pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją”. „…..nei Konstitucija, nei galiojanti kitų įstatymų sistema, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybes įstatymais nustatytomis sąlygomis ir tvarka nusavinti turtą arba apriboti jo valdymą, naudojimą ar disponavimą juo“. Nuosavybės teisės – ir baudžiamosios teisės priemonėmis ginamas objektas.

Konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtintas asmens būsto neliečiamumas yra svarbi žmogaus teisė, kurios interpretavimas glaudžiai susipynęs su privataus gyvenimo neliečiamumu. Straipsnyje numatyta, kad žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą.

Konstitucijos 24 straipsnio antrojoje dalyje įvardytos sąlygos, kurioms esant be asmens sutikimo galima įeiti į jo būstą. Tokį leidimą gali duoti teismas arba įstatymas gali numatyti tokią galimybę, tačiau tik tais atvejais, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Jeigu įstatymas nustatytų kitokius pagrindus, jie galėtų būti traktuojami kaip prieštaraujantys Konstitucijai. Šios teisės interpretavimui svarbios Kriminalinės žvalgybos, Baudžiamojo proceso kodekso ir kai kurių kitų įstatymų nuostatos, kurios detalizuoja konstitucinės asmens būsto neliečiamumo nuostatas.

Konstitucijos 25 straipsnis yra skirtas saviraiškos laisvei, jame plačiai reglamentuota informacijos laisvė, kuri apima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Su šia konstitucine teise siejasi ir Konstitucijos 44 straipsnyje suformuluotas masinės informacijos cenzūros draudimas ir draudimas monopolizuoti masinės informacijos priemones. Saviraiškos laisvė yra reglamentuota ir Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje.

Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje suformuluotas bendras principas, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Šiose konstitucinėse nuostatose saviraiškos laisvė ir teisė į informaciją deklaruojama be kokių nors apribojimų, tačiau šio Konstitucijos straipsnio 3 dalyje suformuluoti apribojimai laisvei reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, nustatant, kad tai gali būti ribojama tik įstatymu ir jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. O šio Konstitucijos straipsnio 4 dalyje teigiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės ar socialinės neapykantos, prievartos ir diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Šios Konstitucijos nuostatos ir juose suformuluoti apribojimai koreliuojasi su Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnyje suformuluotais saviraiškos laisvės apribojimais, tačiau Konstitucijos nuostatose nėra suformuluoto draudimo riboti saviraiškos laisvę siekiant užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas. Kartais teisė į informaciją išskiriama atskirai. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama. Šiuo metu ypač didelis dėmesys skiriamas teisei į informaciją, kadangi tinkamas šios teisės įgyvendinimas turėtų asmeniui padėti realizuoti ir kitas teises, tarp jų ir socialines, ekonomines, kultūrines. Konstitucijos nuostatos suformuluoja du svarbius teisės į informaciją aspektus: tai teisė gauti informaciją ir teisė ją skleisti. Teisėje gauti informaciją gali būti išskiriama ir teisė gauti informaciją (ir susipažinti su bylomis) apie save. Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis nurodo, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.

Teisė gauti informaciją yra interpretuojama įvairių įstatymų nuostatose, Civilinio kodekso normose, Visuomenės informavimo, Asmens duomenų teisinės apsaugos, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatyme ir kituose įstatymuose. Tam tikra prasme svarbus yra ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, kuriame suformuluoti pagrindai, kuriems esant informacija gali būti priskirta valstybės ar tarnybos paslapčiai ir tokiu būdu ribojamas jos gavimas ir skleidimas.

Visuomenės informavimo įstatymo paskirtis – nustatyti viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, platintojų, jų savininkų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Visuomenės informavimo priemonės – knygos, laikraščiai, žurnalai, biuleteniai ar kiti leidiniai, televizijos, radijo programos, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija ir kitos priemonės, kuriomis platinama informacija (visuomenės informavimo priemonėms pagal šį įstatymą nepriskiriami techniniai ir tarnybiniai dokumentai, taip pat vertybiniai popieriai). Žurnalisto sąvoką Visuomenės informavimo įstatymas traktuoja gana plačiai – tai asmuo, kuris profesionaliai renka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui savo iniciatyva ar pagal sutartį su rengėju arba jo pavedimu ir yra žurnalistų profesinio susivienijimo narys. Visuomenės informavimo įstatyme numatyta, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas tokių reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini Lietuvos valstybės saugumui, teritorijos vientisumui, viešajai tvarkai, konstitucinei santvarkai apginti, teisminės valdžios nešališkumui garantuoti, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, konfidencialiai informacijai atskleisti, apsaugoti žmonių sveikatą bei dorovę, taip pat jų privatų gyvenimą, orumą ir teises. Už informacijos laisvės pažeidimus, taip pat už įstatymų nustatytų naudojimosi informacijos laisve apribojimų pažeidimus atsakoma šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Teisei gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų skirtame straipsnyje atkartojamos ir kai kurios Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo (2000) nuostatos ir nustatoma, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų viešąją informaciją apie jų veiklą, oficialius jų dokumentus (kopijas), taip pat informaciją, kurią minėtos įstaigos turi apie jį patį. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos turi informuoti visuomenę apie savo veiklą. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos privalo Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo bei kitų įstatymų nustatyta tvarka teikti viešąją informaciją, taip pat turimą privačią informaciją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai privati informacija neteikiama. Valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų viešoji informacija yra nemokama. Šios įstaigos gali imti mokestį tik už paslaugas ir patarnavimus, susijusius su teikiamos informacijos paieška, informacijos ar dokumentų dauginimu (kopijavimu).

Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluota labai svarbi žmogaus teisė, kuri gali būti traktuojama ir kaip principas – lygiateisiškumas. Jame nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Lygiateisiškumas šiuo metu ypač plačiai reglamentuojamas tarptautiniuose dokumentuose, jo turinys plečiamas. Priešinga lygiateisiškumo samprata – diskriminacija, jos draudimas užtikrina lygiateisiškumo įgyvendinimą.

Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnyje „Diskriminacijos uždraudimas“ numatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Diskriminacijos draudimui taip pat skirtos ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos nuostatos, jos 21, 23 straipsniai. Chartijos 21 straipsnyje „Nediskriminavimas“ suformuluotas bendras principas, kad draudžiamas bet koks diskriminavimas dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių ypatumų, kalbos, religijos ar įsitikinimų, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turto, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos.

Kalbant apie asmenų lygiateisiškumą ypač svarbūs Lygių galimybių ir Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymai, kurie detalizuoja Konstitucijos 29 str. nuostatas. Lygių galimybių įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat, kad būtų įgyvendintos ir Europos Sąjungos teisės aktų, kitų tarptautinių teisės aktų nuostatos. Įstatymas draudžia bet kokios formos diskriminaciją darbo santykiuose, švietime, valstybės ir savivaldos institucijų veikloje, ginant vartotojų teises (tame tarpe ir tarp privačių subjektų).

Susiję straipsniai