Leidiniai

Studija „Gerosios praktikos pavyzdžiai dėl asmenų su negalia įgalinimo, suteikiant jiems pagalbos paslaugas sprendimų priėmimui ir savarankiškam gyvenimui užtikrinti“ (parsisiųsk)

Lietuvos neįgaliųjų forumas pristato naują leidinį, kuriame nagrinėja pagalbos savarankiškai priimti sprendimus modelį ir apžvelgia situaciją Lietuvoje, įsigaliojus naujoms Civilinio Kodekso nuostatoms ( nuo 2016 metų pradžios). Studijoje taip pat pristatoma Islandijos, Latvijos ir Čekijos patirtis bei praktika. Tai leidžia palyginti ir įvertinti įvairius pagalbos priimti sprendimus modelius.

Studija „Gerosios praktikos pavyzdžiai dėl asmenų su negalia įgalinimo, suteikiant jiems pagalbos paslaugas sprendimų priėmimui ir savarankiškam gyvenimui užtikrinti“ pristato tarptautinėje teisėje – 2006 m. JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje (toliau Konvencija) – įtvirtintą pagalbos priimti sprendimus modelį. Juo siekiama, kad žmonėms su negalia būtų užtikrinamas teisinis veiksnumas lygiai kaip ir kitiems asmenims, o jo realizavimui būtų pasitelkiama pagalbos priemonių sistema.

Studijoje apžvelgiami teoriniai Konvencijoje įtvirtinto teisinio veiksnumo ir pagalbos priimti sprendimus modelio pagrindai, pagalbos priimti sprendimus modelio pagrindiniai principai ir praktiniai kriterijai. Kadangi sprendimų priėmimas yra asmens autonomijos ir savarankiško veikimo pagrindas, tai yra esminis žmogaus asmenybės elementas, leidžiantis asmeniui kontroliuoti savo gyvenimą ir dalyvauti visuomeniniuose santykiuose. Neturint galimybės priimti savarankiškus sprendimus, asmuo netenka “asmens prieš įstatymą” statuso, o jo sprendimai netenka teisinės galios. Todėl teisės priimti sprendimus apribojimas daro reikšmingą įtaką žmonių kasdieniniam gyvenimui. Dažnai tai apriboja asmenų bet kokių sprendimų priėmimą (bendruomenėje, sveikatos paslaugų srityje ir t.t.). Istoriškai už kitą asmenį priimamų sprendimų arba pakaitinių sprendimų (angl. substituted decision making) modelis buvo paplitusi praktika asmenų su psichikos sutrikimais ar proto negalia atžvilgiu. Toks modelis buvo ir Lietuvos teisinės bazės dalis, t.y. teisinio neveiksnumo ir globos proto ar psichikos negalią turintiems asmenims nustatymas.

Didžiausias pakaitinio sprendimų priėmimo modelio trūkumas tas, kad jis eliminuoja patį žmogų su negalia iš sprendimų priėmimo proceso, nepaisant to, kad minėti sprendimai turi itin didelę ir tiesioginę įtaką jo gyvenimui.

Taip pat toks sprendimų priėmimo modelis nepripažįsta ir negerbia paties asmens kaip teisių subjekto ir sprendimų priėmėjo, ir tokiu būdu pažeidžia jo lygybę prieš įstatymą bei paneigia kritinę ir prigimtinę teisę gyventi savo gyvenimą, sumenkina žmogaus su negalia vaidmenį ir vietą bendruomenėje bei visuomenėje.

JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 str. „Lygybė prieš įstatymą“ konstatuoja, kad visi neįgalūs asmenys turi teisę į veiksnumą lygiai su kitais asmenimis visose gyvenimo srityse, o valstybės įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių, kad suteiktų neįgaliesiems galimybę pasinaudoti pagalba, kurios jiems gali prireikti įgyvendinant savo teisinį veiksnumą. Lygybės prieš įstatymą nuostatos aiškiai įvardija, kad asmens negalia ir/ar jo gebėjimai priimti sprendimus negali būti pagrindu paneigti asmens teisinį veiksnumą ir taip sumažinti jo kaip teisės subjekto teisinį statusą. Konvencijoje įtvirtinamas naujas pagalbos priimti sprendimus modelis (angl. supported decision making), įpareigoja diegti naujas pagalbos formas ir metodus, kurie neribotų asmenų teisių, o pirmiausiai siūlytų pagalbą jiems priimant savarankiškus sprendimus. Modelis turi būti taikomas vadovaujantis pagarbos asmens valiai, norams ir prioritetams, principais.

Pagalba priimti sprendimus yra “pripažinta alternatyva globos institutui, kai žmonės su negalia naudojasi draugų, šeimos narių, ir profesionalų pagalba siekiant suvokti situaciją ir pasirinkti bei priimti savo sprendimus, nesinaudojant globėjo pagalba.” (Blanck & Martinis, 2015). „Pagalba” yra platus terminas, apimantis tiek neformalios, tiek formalios pagalbos teikimo elementus, kurie gali būti skirtingų tipų ir intensyvumo. Žmonės su negalia gali pasirinkti vieną ar daugiau asmenų, kuriais jie pasitiki, kad šie jiems padėtų įgyvendinti jų teisinį veiksnumą, priimant skirtingus sprendimus. Arba ieškoti kitokių pagalbos būdų ir formų: tokių kaip bendraminčių pagalba, advokacija (įskaitant atstovavimą sau pačiam), ar pagalba dėl bendravimo ir komunikacijos.

Studijoje taip pat pristatoma kitų šalių praktika užtikrinant pagalbą priimant savarankiškus prendimus. Apžvelgiama Islandijos, Latvijos, Čekijos praktika dėl žmonėms su negalia (ypač sutrikusio intelekto bei psichikos) teikiamos pagalbos, jiems savarankiškai priimant sprendimus svarbiais savo gyvenimo klausimais.

2015 metais įvyko viena didžiausių Lietuvos Civilinio kodekso reformų, kuria siekiama reformuoti iki šiol egzistuojantį teisinio neveiksnumo institutą ir proto bei psichikos negalios asmenims skiriamos globos sistemą, kaip vienintelę egzistuojančią teisių „apsaugos“ galimybę. Šis teisinio reglamentavimo pokytis yra esminis siekiant įgyvendinti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas dėl asmenų lygybės prieš įstatymą. Nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Civilinio kodekso pataisos[1], užtikrina didesnes psichikos ar proto sutrikimų turinčių asmenų teises savarankiškai priimti sprendimus, be to į Lietuvos teisinę bazę inkorporuojami nauji pagalbos institutai – išankstinis nurodymas bei pagalbos priimti sprendimus sutartis. Naujieji pagalbos institutai kelia nemažai teorinių ir praktinių iššūkių, todėl yra labai vertinga susipažinti ir paanalizuoti kitų šalių praktiką ir patirtis dėl egzistuojančių pagalbos mechanizmų.

Tikimasi, kad ši studija pateiks vertingos informacijos apie asmenų su negalia teisių realizavimo ir pagalbos jiems teikimo gerąsias praktikas, ir taip sustiprins Lietuvos neįgaliųjų organizacijų kompetencijas atstovaujant žmonių su negalia (ypač psichikos ir proto negalia) interesus, skatinant naujų paslaugų ir pagalbos modelio kūrimąsi Lietuvoje, siekiant tinkamai įgyvendinti Konvencijos 12 str. Tiksliniai tematinės studijos skaitytojai – neįgaliųjų organizacijų, ypač atstovaujančių psichikos ar intelekto sutrikimų turinčių asmenų interesus, atstovai, valstybės mastu dirbantys socialinės, sveikatos, teisės sričių specialistai, profesionalai, siekiantys keisti požiūrį ir vyraujančias praktikas dėl neįgaliųjų teisių užtikrinimo ir jų savarankiškumo skatinimo.

[1] Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII-1566, 2015-04-10, Valstybės žinios Nr. 2015-05573

Susiję straipsniai