Apsaugos mechanizmai Lietuvos

Žmogaus teisės ir jų įtvirtinimas Lietuvos Respublikos konstitucinėje teisėje

Žmogaus teisės sudaro vieną svarbiausių konstitucinės teisės institutų. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 1993 m. Lietuva tapo Europos Tarybos nare, 1995 m. ratifikavo Europos žmogaus teisių konvenciją, kuri šiandien daro didelę įtaką formuluojant Lietuvos teisės doktriną. Rengiant Konstituciją buvo atsižvelgta ir į 1922 m. Lietuvos Konstitucijos tradiciją.

Konstitucinėje teisėje žmogaus teisės Lietuvos Konstitucijoje bus analizuojamos ne tik jų turinio, bet ir Konstitucijos normų formulavimo požiūriu. Detaliau bus interpretuojama tik dalis konstitucinių teisių ir laisvių, išskiriant pagrindinius akcentus.

LR Konstitucinis teismas, Rimanto Lazdyno nuotr. (Wikimedia Commons GFDL licensija)

Konstitucijoje žmogaus teisės reglamentuojamos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“, III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“. Žmogaus teisų reglamentavimui galime priskirti ir kai kuriuos straipsnius, esančius kituose skyriuose, pvz., 73 straipsnį, esantį V skirsnyje „Seimas“ ir skirtą Seimo kontrolieriams; to paties skirsnio 68 straipsnį, nustatantį piliečių įstatymų iniciatyvos teisę; straipsnius, reglamentuojančius rinkimų teisę ir kai kuriuos kitus. Galime diskutuoti, ar pagrįstai pilietinės, politinės teisės, kurios yra išdėstytos II skirsnyje, ir socialinės, ekonominės, kultūrinės, išdėstytos III ir IV skirsniuose, yra atskirtos. Pagal šiuo metu Europoje vyraujančią teisių nedalumo doktriną pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės Konstitucijoje galėtų būti išdėstytos kartu, nes yra vienodai gerbiamos, svarbios ir glaudžiai susijusios.

Žmogaus teisės ir laisvės nėra išdėstytos Konstitucijos pradžioje. Konstitucija po preambulės pradedama I skirsniu, skirtu Lietuvos valstybei. Tokią Konstitucijos struktūrą galėjo nulemti ir atsikuriančios nepriklausomos valstybės siekis išryškinti valstybės, kaip atsikuriančios nepriklausomybės garanto, vaidmenį. Konstitucijos 2 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas. 3 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. I skirsnyje reglamentuojami ir kai kurie labai svarbūs žmogaus teisių įgyvendinimo principai, šio skirsnio 6 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.

Gana dažnai kitų valstybių konstitucijų pirmieji skirsniai yra skirti žmogaus teisėms ir laisvėms (1949 m. Vokietijos, 1947 m. Italijos, 1983 m. Nyderlandų ir kt.). Pilietinės ir politinės teisės kartais atskiriamos nuo socialinių, ekonominių, kultūrinių (1947 m. Italijos Konstitucijoje) į atskirus skyrius, o kai kuriais atvejais yra išdėstytos kartu (1949 m. Vokietijos, 1953 m. Danijos, 1983 m. Nyderlandų konstitucijose), nors jų apimtis skiriasi.

Reglamentuojant žmogaus teises Konstitucijoje vartojami įvairūs terminai: žmogus, asmuo, pilietis, lietuvis. Žmogaus ir asmens terminai turi būti traktuojami kaip sinonimai ir jų vartojimas nekelia abejonių analizuojant konkrečius Konstitucijos straipsnius, galime teigti, kad ne visada pagrįstai yra vartojamas piliečio terminas. Išskirtinis teisinis piliečio ryšys su valstybe turėtų apsiriboti tik politinėmis teisėmis. Konstitucijoje yra straipsnių, kuriuose piliečio termino vartojimo pagrįstumas abejotinas, pvz., 25 straipsnio 5 dalyje, numatančiame teisę gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie save; 32 straipsnyje, deklaruojančiame teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamą vietą Lietuvoje ir galimybę laisvai išvykti iš Lietuvos (išskyrus šiame straipsnyje nurodytą atvejį, kad negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą); 35 straipsnyje, laiduojančiame teisę laisvai vienytis į bendrijas ir asociacijas; 36 straipsnyje, reglamentuojančiame teisę rinktis į taikius susirinkimus, 37 straipsnyje, nustatančiame teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, yra įvardytas pilietis, nors tokios teisės neturėtų būti ribojamos ir kitiems asmenims, taip pat ir 45 straipsnyje apie teisę piliečių tautinėms bendrijoms tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą. Tas pats pasakytina ir apie 73 straipsnį, numatantį asmens teisę skųstis Seimo kontrolieriui dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Nepagrįstai vien piliečio terminas vartojamas ir nustatant socialinės paramos teikimą (52 str.). Lietuvio terminas yra vartojamas 32 straipsnyje formuluojant principą, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje (šiuo atveju turima omenyje lietuviška asmens kilmė).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos atitikimo Konstitucijos nuostatoms yra išaiškinęs (komentuodamas Konstitucijos 32 straipsnį, reglamentuojantį kilnojimosi laisvę), kad piliečio samprata Konstitucijoje turi būti suprantama plačiau, t. y. apimti ir užsieniečius, ir asmenis be pilietybės, tačiau, be abejonės, būtų geriau, kad ir pačiame Konstitucijos tekste būtų išvengta tokio formalaus ir nepagrįsto asmens teisių siaurinimo, vartojant piliečio, o ne asmens terminą.

Dėl II skirsnio, reglamentuojančio žmogaus teises, galima būtų diskutuoti, ar visų straipsnių formuluotės yra pakankamai tikslios, kadangi vartojamos tokios formuluotės kaip „asmens laisvė neliečiama“, „žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, „nuosavybė neliečiama“ ir kt. Konstitucijos normos suformuluoja ne teisę į asmens laisvės ar privataus gyvenimo neliečiamybę, bet tos teisės objektą (t. y. laisvę, privatų gyvenimą, nuosavybę ir kt.). Teisinės technikos požiūriu tikslesnės būtų 25 str., numatančio teisę į informaciją, 49 str., reglamentuojančio dirbančio žmogaus teisę į poilsį, laisvalaikį, 51 str.– teisę darbuotojams streikuoti ir kai kurių kitų Konstitucijos straipsnių formuluotės.

Konstitucijos normose, reglamentuojant tam tikrų Konstitucijos ginamų vertybių neliečiamumą, galima buvo numatyti straipsniuose ir bendras sąlygas, kurioms esant tos teisės gali būti ribojamos (išskyrus tokias absoliučias teises, kaip teisę į gyvybę, teisę būti apsaugotam nuo kankinimų, nežmoniško ar žiauraus elgesio). Nors kai kuriose Konstitucijos normose ir minimos tam tikros sąlygos, pvz., 20 straipsnyje, kuriame nustatyti galimi asmens laisvės apribojimai, ar 24 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas būsto neliečiamumas, 22 straipsnyje apie privataus gyvenimo neliečiamumą, vis dėlto geriau būtų įvardyti ne atskirus ribojimo atvejus, bet suformuluoti jiems galimas pagrįstas bendrąsias demokratijos principais sąlygas, kaip nurodoma Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Nenumačius tokių bendrų sąlygų, kyla abejonių, ar tokios teisės, kaip teisė į nuosavybę, kuri yra reglamentuota Konstitucijos 23 straipsnyje, apskritai gali būti ribojama, išskyrus Konstitucijoje nurodytą atvejį, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Nors Konstitucinis Teismas, interpretuodamas šią Konstitucijos nuostatą, išaiškino ir galimus kitus teisės į nuosavybę apribojimus, pvz., galimybę konfiskuoti turtą, kai tuo siekiama užkirsti kelią sunkiems savanaudiškiems nusikaltimams, kuriais kėsinamasi į Konstitucijos saugomą kitų asmenų nuosavybę, vis dėlto būtų geriau, kad galimybė taikyti tokius ir panašius apribojimus būtų aiškiau suformuluota tame pačiame Konstitucijos straipsnyje.

Norėtųsi atkreipti dėmenį, kad šiuo požiūriu tikslesnės yra Europos žmogaus teisių konvencijos normos, kuriose suformuluota ne tik teisė į konkrečią žmogaus teisę, bet ir sąlygos, kurioms esant tokia teisė galėtų būti ribojama, pvz., Konvencijos 8 straipsnis „Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą“, nusakantis, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų saugomas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. Antroje šio straipsnio dalyje sakoma, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Tai, kad Lietuvos Konstitucijoje, reglamentuojant konstitucinių teisių ribojimą, vengiama blanketinių formuluočių, gali būti vertinama ir kaip Konstitucijos teisinio reguliavimo privalumas tuo atveju, jeigu pavyktų konkrečiai įvardyti visus apribojimus, tačiau tai nelengvai pasiekiama. Aišku, Konstitucinio Teismo praktika, nagrinėjant bylas dėl įstatymų ir kitų Seimo priimtų teisės aktų atitikimo Konstitucijai, iš dalies išsprendžia šią problemą, sudarydama galimybes interpretuoti Konstitucijos nuostatas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje minimos žmogaus teisės ir jų garantijos turi būti aiškinamos visų Konstitucijos normų kontekste. Konstitucijos 6 straipsnyje numatyta, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Tokią Konstitucijos interpretavimo nuostatą suformulavo ir Konstitucinis Teismas.

Nagrinėjant žmogaus konstitucines teises svarbus ir jų tiesioginio taikymo principas, kuris yra suformuluotas jau minėtame 6 straipsnyje. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Nereikėtų abejoti, ar Konstitucijos 6 straipsnio nuostatos taikomos visoms Konstitucijoje įvardytoms žmogaus teisėms (t. y. pilietinėms, politinėms ir socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms, išdėstytoms Konstitucijos II, III, ir IV skyriuose).

Svarbus žmogaus teisių principas yra suformuluotas ir Konstitucijos 30 straipsnyje, kuriame yra nurodoma, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Dėl Konstitucijos 30 straipsnio įrašymo į Konstitucijos II skirsnį, apimantį pilietines, politines teises, gali kilti klausimas, ar tokia tiesioginė teisminė gynyba taikytina ir socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių atžvilgiu, kurių katalogas yra pateiktas kituose skirsniuose (III ir IV). Šią problemą sprendžiant reikėtų sugrįžti prie Konstitucijos 6 straipsnio nuostatų analizės, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, ir manyti, kad Konstitucijos 30 straipsnis turi būti taikomas ir siekiant apginti pažeistas socialines teises.

Nagrinėjant konstitucines žmogaus teises, svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, kaip Civilinis, Baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo, o kitų teisės šakų normos yra subordinuotos Konstitucijos reikalavimams. O ir Konstitucijos 7 straipsnyje suformuluotas vienas svarbiausių konstitucinės teisės principų, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucinio Tesimo kompetencijai priskirta spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (plačiau apie tai skaitykite penktame skyriuje „Konstitucijos apsauga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas“).

Žmogaus teisių institutas konstitucinėje teisėje yra glaudžiai susijęs ir su tarptautiniais teisės dokumentais, reglamentuojančiais žmogaus teises. Ypač svarbi yra Europos žmogaus teisių konvencija, kuri išsiskiria iš kitų panašių tarptautinių sutarčių, nes joje numatytas veiksmingas įgyvendinimo mechanizmas. Asmuo, kurio teisės, numatytos konvencijoje, yra pažeistos ir kuris mano, kad jos valstybėje nėra tinkamai ginamos, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Konvencijos vaidmuo teisinėje sistemoje bus aptartas atskirame skirsnyje, čia tik norėtųsi pabrėžti, kad jos jurisprudencija yra taip pat svarbi, aiškinantis Konstitucijoje įvardytų teisių turinį.

Konstitucijos II skirsnyje „Žmogus ir valstybė“ pateiktas pagrindinių pilietinių ir politinių teisių sąrašas. Pilietinėms teisėms reikėtų priskirti: teisę į gyvybę, teisę į laisvės neliečiamybę, asmens neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamybę, nuosavybės neliečiamybę (nors ši teisė galėtų būti priskiriama ir ekonominėms teisėms), žmogaus būsto neliečiamybę, saviraiškos laisvę, teisę į informaciją, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, kilnojimosi (judėjimo) laisvę, teisę laisvai vienytis į asociacijas, teisę rinktis į taikius susirinkimus, teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (kuri galėtų būti priskiriama ir kultūrinėms teisėms). Pilietinėms teisėms taip pat priskiriamos itin svarbios procesinės (tarp jų ir habeas corpus) teisės: nekaltumo prezumpcija; teisė į teisingą, viešą bylos nagrinėjimą nešališkame teisme; teisė neduoti parodymų prieš save ir šeimos narius; bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik pagal įstatymą; niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą; asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą.

Kitų demokratinių valstybių konstitucijose reglamentuojamas panašus pilietinių ir politinių teisių katalogas, tačiau konstitucinių teisių rangas kartais suteikiamas ir kitoms teisėms, pvz., Airijoje egzistuoja konstitucinės embriono apsaugos nuostatos (Airijos Konstitucijos 40 straipsnis). O 1983 m. Nyderlandų Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluota teisė kiekvienam asmeniui į teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose (procesuose); asmenims, kurie yra nepajėgūs susimokėti už teisinę pagalbą, ji yra teikiama pagal įstatymą nemokamai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje tokia teisė yra garantuojama tik asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojama daug siauresnė teisės į teisinę pagalbą apimtis. Šiuo metu galiojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (priimtas 2000 m. kovo mėn.) praplečia nemokamos teisinės pagalbos teikimą ir kitose bylose, tačiau kaip bendras konstitucinis teisinės pagalbos principas Lietuvos Konstitucijoje jis nesuformuluotas.

Minėtame Konstitucijos skirsnyje deklaruojamos tokios politinės teisės, kaip teisė dalyvauti valdant savo šalį (rinkimų teisė, teisė stoti į valstybės tarnybą), peticijos teisė, teisė vienytis į politines partijas. Socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės yra išdėstytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos III ir IV skirsnyje, nors kai kurias jų galėtume rasti ir Konstitucijos II skirsnyje.

Konstitucinės žmogaus teisės ir laisvės turi būti interpretuojamos atsižvelgiant į Konstitucijos 18 straipsnyje suformuluotą doktrininį žmogaus teisių principą, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus teisių institutas Konstitucijoje neapsiriboja tik tiesiogiai joje įvardytomis nuostatomis; žmogaus teisių, kaip prigimtinių teisių, traktavimas leidžia teigti, kad Konstitucijos tekstas nėra baigtinis šių teisių sąrašas, o tai, kad viena ar kita teisė nėra tiesiogiai įtvirtinta Konstitucijoje, nėra pagrindas neigti tokios teisės konstitucinį pagrįstumą.

Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime įvertino šią Konstitucijos normą ir pažymėjo, kad „Konstitucijos 18 straipsnyje <…> yra įtvirtinama pamatinė norma, kuria remiantis garantuojamos ir ginamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kituose Konstitucijos straipsniuose skelbiamas atitinkamų prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių neliečiamumas, numatomi apsaugos būdai“. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad „… teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis <…>Tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtinamos, nustatomi jų apsaugos standartai“. 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse. Jos sudaro tą minimumą, atskaitos tašką, nuo kurio plėtojamos ir papildomos visos kitos teisės ir kurios sudaro tarptautinės bendruomenės neginčijamai pripažintas vertybes“. Toliau Konstitucinis Teismas teigė, kad „…teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia, kad jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmonės“.

Prigimtinių žmogaus teisų doktrina teigia, kad žmogaus teisės ir laisvės atsiranda ne valstybės valia, bet žmogus jas įgyja gimdamas, jos yra neatskiriamos nuo asmens ir nesieja jo nei su teritorija, nei su tauta. Konstitucinė nuostata dėl prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdžio yra ir viena svarbiausių Lietuvos Respublikos demokratinės konstitucinės santvarkos pagrindų. Žmogaus teisių pripažinimas ir jų konstitucinis garantavimas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės bruožų. 18 Konstitucijos straipsnio nuostatos tiesiogiai siejasi su Konstitucijos preambulėje „Lietuvos tauta“ suformuluotu Lietuvos valstybės siekiu tapti atvira, teisinga, darnia pilietine visuomene, teisine valstybe.

JTO visuotinė žmogaus teisių deklaracija taip pat traktuoja žmogaus teises kaip prigimtines, jos 1 straipsnyje nurodoma, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat buvo priimta atsižvelgiant į šią Deklaraciją. Žmogaus teisių, kaip prigimtinių, suvokimas padeda atskleisti ir kitų Konstitucijoje suformuluotų teisių prigimtį.

Susiję straipsniai