Kas yra žmogaus teisės

Žmogaus teisių ribojimo problemos

Žmogaus teisių ribojimas – sudėtinga konstitucinės teisės problema. Tik kai kurios žmogaus teisės priskiriamos absoliučioms, neribojamoms, pvz., teisė į gyvybę, teisė nebūti kankinamam ir žalojamam, kad su asmeniu nebūtų žiauriai, žeminant jo orumą elgiamasi, teisė nebūti vergijoje. Kitos teisės gali būti ribojamos. Kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismui tenka dažnai spręsti bylas, susijusias su Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytų žmogaus teisių ribojimo pagrįstumu, šio teismo praktikoje susiformavo tokios visuotinai pripažįstamos žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos: žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie:

1) yra teisėti;

2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.

Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį, prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas. Sprendžiant klausimą, ar konkretus ribojimas yra būtinai reikalingas demokratinėje visuomenėje, pirmiausia reikia išsiaiškinti ribojimo tikslus ir paskirtį ir nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam teisėtam tikslui.

Rennett Stowe nuotr. (Creative Commons licensija)

Konstitucinės teisės gali būti ribojamos pačioje Konstitucijoje ar pagal jos nuostatas priimtu įstatymu. Svarbu, kad tokie ribojimai nebūtų taikomi jokiais kitais pagrindais. Konstitucijoje sąlygos riboti teises formuluojamos dažniausiai kaip blanketinės normos. Konstitucinė asmens teisė gali būti ribojama tik tada, kai būtina apsaugoti visuomenės vertybes, kitų asmenų teisėtus interesus ir proporcingai ribojimo tikslui.

Kai kuriuose Konstitucijos straipsniuose, be bendrųjų sąlygų, įvardijamos ir konkrečios aplinkybės, kurioms esant konstitucinė teisė gali būti ribojama, pvz., 20 Konstitucijos straipsnyje, reglamentuojančiame teisę į laisvės neliečiamybę, kaip bendroji sąlyga nurodoma, kad niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba savavališkai suimamas, niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tik tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Tame pat straipsnyje įvardijamas ir atskiras atvejis, kai laisvė gali būti ribojama – jei asmuo yra sulaikytas nusikaltimo vietoje ir įvardijama tokio sulaikymo tvarka. Konstitucijos 35 straipsnyje numatyta teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas gali būti ribojama, jei tokia veikla yra priešinga Konstitucijai ir įstatymams.

Nereikėtų konstitucinių teisių ribojimo painioti su kai kurių teisių turinį ribojančiomis nuostatomis, pvz., su pasyviosios rinkimų teisės cenzais, t. y. reikalavimais asmenims, kurie gali būti renkami Seimo nariais ar Respublikos Prezidentu. Tokiems asmenims gali būti taikomi amžiaus, sėslumo ir kiti cenzai. Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d. nutarime suformulavo svarbų principą, kad „negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą konstitucinę teisę“. Taigi teisių ribojimas turi būti subalansuotas su kitomis teisėmis.

Ypač svarbus proporcingumo principas, į kurį dažnai atsižvelgia Konstitucinis Teismas spręsdamas bylas. Konstitucinis Teismas 1997 m. vasario 13 d. nutarime analizavo asmens teisių ribojimą, atsižvelgiant į visuomenės interesų kriterijų, ir pabrėžė, kad „tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas“.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotas ir ribojimų proporcingumo kriterijus: nustatyta, kad dažnai konfliktas kyla tarp lygiaverčių konstitucinių teisinių vertybių, todėl tokiais atvejais atitinkami apribojimai neturėtų pažeisti jų pusiausvyros. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad „galimi atvejai, kai atitinkamo ribojimo prasmingumas slypi konkrečios teisės (ar laisvės) prigimtyje arba kai atitinkamais apribojimais siekiama išvengti kolizijos su kitomis pagrindinėmis teisėmis. Minėtais atvejais pagrindinių teisių apribojimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas sveiko proto ir akivaizdžios būtinybės kriterijais“.

Konstitucinis Teismas 1996 m. gruodžio mėn. 19 d. nutarime, kalbėdamas apie teisės į informaciją ribojimą, pabrėžė, kad „…bendrų interesų apsauga demokratinėje valstybėje negali paneigti žmogaus teisės į informaciją apskritai. Šios problemos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina, ir ja besiremianti tarptautinė ir nacionalinė teisė, sieja su teisinių vertybių racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė“.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat dažnai taiko proporcingumo kriterijų, spręsdamas apie Europos žmogaus teisių konvencijoje ir jos protokoluose numatytų teisių ribojimą. Proporcingumo principas galėtų būti interpretuojamas kaip galimybė taikyti apribojimus tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ir yra svarbiau už asmens teisę. Toks apribojimas turi būti proporcingas ir apribojimo turinio atžvilgiu: net ir esant pagrįstoms sąlygoms teisę riboti, tokio ribojimo turinys turi būti adekvatus.

Europos žmogaus teisių konvencijoje, deklaruojant atskiras teises, kai kurias atvejais nurodytos ir sąlygos, kurioms esant šios teisės gali būti ribojamos: valstybės saugumo būtinumas demokratinėje visuomenėje, visuomenės apsaugos, šalies, ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, žmonių sveikata ir moralė, kitų asmenų teisių ir laisvių apsauga ir kt. Europos žmogaus teisių konvencijos 18 straipsnyje suformuluotas bendras teisių ribojimo principas. Konvencijoje skelbiamų teisių ir laisvių apribojimai netaikomi jokiais kitais tikslais, išskyrus tuos, kurių siekiant šie apribojimai buvo nustatyti.

Ir kituose tarptautiniuose dokumentuose reglamentuojama galimybė riboti teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnyje nurodoma, kad kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė. „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų, kaip įstatymo numatyti, vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams ir principams“.