Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Aktualu

Dvidešimt metų po Ruandos genocido – siaubas nemažėja

Žmogaus teisių komisarė Navi Pillay: „Daugiau nei 800 tūkstančių žuvusiųjų ir daug daugiau sužeistų. reikia nenustoti mąstyti, kodėl kolektyviškai nesugebėta tų žiaurumų sustabdyti." (Uyghur American Association nuotr.)

Lietuvos žmogaus teisių centras | 2014 04 07

„Dvidešimčiai metų praėjus nuo genocido Ruandoje pradžios, neįmanoma pamiršti jo siaubo” – sako Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisarė Navi Pillay Tarptautinę 1994-ųjų metų Ruandoje vykusio genocido atminimo dieną. Aštuonerius metus buvusi Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Ruandai teisėja sako, kad ją vis dar persekioja nukentėjusiųjų ir įvykių liudininkų pasakojimai apie siaubą keliantį smurtą, nužudymus, išprievartavimus ir kūno dalių nukirtimus.

Komisarės teigimu, skaičiai yra tokie siaubingi, kad juos sudėtinga protu suvokti. Daugiau nei 800 tūkstančių žuvusiųjų ir daug daugiau sužeistų, išgąsdintų, paliktų našlaičiais, našliais/-ėmis ir stipriai traumuotų. „Mes privalome atsiminti šią dieną, kad kiekvienas iš tų asmenų patyrė neįsivaizduojamą žiaurumą – motinos matė, kaip jų vaikus kapojo jų kaimynai, vaikai norėdami išgyventi buvo priversti slėptis po nužudytųjų kūnais” – teigia Navi Pillay,

Žmogaus teisių komisarė ragina dvidešimties metų genocido atminimo dieną ne tik prisiminti masinių žudynių mastą ir kitus žiaurius veiksmus, kurie buvo įvykdyti per 100 dienų, bet ir apmąstyti, kas sąlygojo tokį socialinių vertybių paneigimą, įstatymo ir tvarkos nepaisymą, kad buvo leista vykti genocidui.

Jos teigimu svarbu ne tik detaliai ištirti, kodėl šie siaubingi pažeidimai įvyko, žmonijai reikia nenustoti mąstyti, kodėl kolektyviškai nesugebėta tų žiaurumų sustabdyti. Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai stengėsi savo sprendimais atpažinti genocido priežastis ir šaknis, kurios pasak teismo glūdėjo politinių lyderių ir karininkų manipuliacijose, pabrėžiant entinius skirtumus ir juos iškreipiant. Šiandien svarbu pripažinti, kaip etninė nesantaika ir įtampa didėjo lėtai ir stabiliai kurstoma politinių lyderių ir žiniasklaidos, pvz. radijo stoties „Mille Collines”, kol galiausiai valstybėje pratrūko masinis smurtas.

Tarptautinio tribunolo sprendimai taip pat pripažino daugybes atvejų, kai hutu etninei grupei priklausantys asmenys rizikavo savo gyvybėmis, kad apsaugotų tutsius. „Pagrindinis klausimas, kuris neduoda ramybės – kodėl kai kurie žmonės gali pasipriešinti kolektyviniam įsiūčiui, ir kodėl daugybė kitų neįstengia atsispirti jam, ar net atsidavę prisiima aktyvius vaidmenis? Tai tikrai nėra tik drąsos klausimas.” – svarsto Žmogaus teisių komisarė.

„Mes turime užtikrinti ir dėti visas pastangas, kad kaltieji būtų teisiami tiek Ruandoje, tiek už jos ribų. Nebaudžiamumas yra įžeidimas nukentėjusiųjų fiziniam ir emociniam skausmui.” Ruandos naujoji vyriausybė, siekdama teisingumo ir atsakomybės, ne už ilgo po šalį sukrėtusio genocido kreipėsi į JT Saugumo Tarybą, prašydama įkurti Tarptautinį tribunolą.

Žmogaus teisių komisarė ragina valstybes remti Ruandos pastangas skatinti visų žmogaus teisių apsaugą ir teigia, kad svarbiausia prisiminti ir šią dieną apmąstyti savo veiksmus, reaguojant į žmogaus teisių krizes, tiek kai jos embriono, tiek pažengusioje stadijose, kad žmonijai nereikėtų kentėti dėl pasikartojančių praeities įvykių.

Ruandoje vykęs genocidas

1994-aisiais metais Ruandoje gyveno apie  7 milijonai gyventojų, kurie pagrinde pasiskirstė į tris etnines grupes – hutu (apie 85%), tutsi (14%) ir twa (1%).

Ankstyvais devynesdešimtaisiais hutu ekstremistų politinis elitas pradėjo kaltinti tutsių etninę mažumą dėl valstybėje augančios socialinės, ekonominės ir politinės įtampos. Naudodamas propagandinius ir kitus politinio manevravimo instrumentus, tuometinis Prezidentas Habyarimama, ir jį rėmusi grupė stengėsi pabrėžti skirtumus tarp hutu ir tutsių. Hutu prisiminė ankstensius represyvius tutsi valdymo metus, ir daugelis iš jų ne tik skatino neapykantą, bet ir etninės mažumos baimę.

1994 m. balandžio 6 d. buvo nušautas lėktuvas, kuriuo skrido hutu tautybės Prezidentas Habyarimama. Masinis smurtas prasiveržė iškart po šio įvykio. Hutu ekstremistai prisidengami karu ragino išžudyti visą tutsių populiaciją.

Per 100 dienų nuo balandžio 6-7 d. buvo žiauriai nužudyta per 800000 žmonių, daugiausiai jų – hutu ir nuosaikieji tutsiai. Genocidą įgyvendijo hutų etninė dauguma. Per genocidą nužudyta apie 20% Ruandos gyventojų ir apie 80% tutsių.

Kaip teigiama, genocidą planavo ir jam vadovavo Ruandos politinis elitas, dauguma jų tuo metu užėmė aukštas valstybines pozicijas.

Dėl šių įvykių buvo kaltinamos ir Jungtinės Tautos, ir didžiosios valstybės, tarp jų – JAV, Belgija ir Didžioji Britanija dėl jų nesugebėjimo sustiprinti taikdarių misijos, o Prancūzija ir dėl aktyvios paramos reiškimo Ruandoje vyravusiam režimui.

Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisaro tarnybos informacija

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki