Naujienos Lietuvoje

Seimo kontrolierių įstaigoje – diskusija apie teisę į informaciją

Praėjusią savaitę, Žmogaus teisių dienos išvakarėse, vyko Seimo kontrolierių įstaigos ir Seimo Žmogaus teisių komiteto organizuojama apskritojo stalo diskusija ,,Teisė žinoti: ribos ir iššūkiai”, kuri vyko Seimo kontrolierių įstaigoje.  Diskusijos metu buvo apžvelgtos teisės gauti informaciją, pareigos informuoti įgyvendinimo problemos, taip pat kalbėta apie teisės žinoti įgyvendinimo ir asmens duomenų užtikrinimo problemas.

Canstock photo asociatyvi iliustracija (Canstockphoto).

Sveikinimo žodį tarė įstaigos vadovas, Seimo kontrolierius Augustinas Normantas. Pasak jo, žmogaus teisės, įskaitant ir politiką, nėra pati populiariausia tema visuomenėje. Kasmet sulaukiama apie 5% skundų dėl teisės į informaciją įgyvendinimo. Paprastai pareiškėjai skundžiasi, jog institucijos neteikia prašomos informacijos, neatsako į konkrečius klausimus, riboja prieigą prie informacijos.

Teisių kolizija

,,Tirdami skundus dažnai susiduriame su priešprieša: teise gauti informaciją ir teise į asmens duomenų apsaugą. Būtent dėl pastarosios informacija būna neteiktina. Teisė į informaciją yra sveikos, visus visuomenės narius gerbiančios visuomenės pavyzdys”, – teigė A. Normantas.

Prof. dr. Saulius Katuoka pasidžiaugė, jog žmogaus teisių dieną jau tapo tradicija pasitikti konferencijomis, pranešimais. Jis įsitikinęs, jog teisės informacija yra gyvybiškai svarbi, tačiau kokios visuomenės teisės į informaciją ribos? Yra įstatymai, pagal kuriuos visuomenė gali pareikalauti gauti ją dominančią informaciją. Kanados, Danijos, Švedijos teisės aktai, pasak profesoriaus, yra sektinas pavyzdys.

,,Apribojimai turi būti aiškiai nustatyti įstatymuose. Būtina vertinti viešuosius interesus. Apibendrinant – tikėtina, jog šio poreikio patenkinimas prisidės pries informacijos laisvės”, – teigė S. Katuoka.

Doc. dr Liudvika Meškauskaitė kalbėjo apie tai, jog šaltinių apsauga lemia teisę žinoti.: ,,Informavimo šaltinių paslaptis – tai teisė žurnalistams, leidėjams. Tai teisė neatskleisti informacijos šaltinio. Deja, Lietuvoje dėl to yra tam tikras neaiškumas, kuris yra taisomas, bet probleminiai aspektai neišsemti”, – teigė teisininkė.

Pasak advokatės, žurnalistai, leidėjai turi teisę neatskleisti informacijos šaltinių, nes tai – jų instrumentas. Tačiau tas instrumentas gali padaryti žalą, taip pat patenkinti visuomenės interesą. Jei ši apsauga absoliuti, turime pavojų nugrimzti į dezinformaciją, jei informacija bus nepakankama – neturėsime gerų žurnalistinių tyrimų.  Taigi demokratinėje visuomenėje svarbu rasti aukso vidurį. Kol žurnalisto sąvoka sąvoka nebus teisiškai surišta su tam tikromis jo funkcijomis, teisiniu statusu, informacinio šaltinio paslaptis bus sunkiai taikoma.

Konstitucinė svarba

Kalbėdamas apie konstitucinę teisę žinoti, pareigą informuoti, Seimo kontrolierius Raimondas Šukys teigė, jog visuomet vadovaujasi bei nurodo kiekvienai savivaldybei ar kitai institucijai teisės aktus, kurie reguliuoja teisę laisvai rinkti informaciją.

Prof. dr. Auksė Balčytienė dalinosi įžvalgomis apie žiniasklaidos autonomijos problemą informuojant visuomenę. Profesorės teigimu, kai žiūrime į žiniasklaidos laisvę ar jos autonomiją, tai nėra vienpusis teisinis aspektas.

,,Dažnai susiduriame su tokia tendencija, jog nesilaikoma susitarimų, jie apeinami. Kai kalbame apie žiniasklaidos autonomiją,normos, susitarimų laikymasis yra vienas svarbiausių dalykų. Kalbant apie redakciją, turi būti pagarba iš savininkų pusės. Tai vėlgi kultūrinis kontekstas”, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė.

A.Balčytienė tvirtino, jog skubėdami išspręsti ekonomines problemas pamirštame šalia esantį, tampame agresyvia visuomene.

,,Mūsų žurnalistai nėra solidarūs. Tai didelė yda. Geopolitinė situacija tik dar labiau paaštrina situaciją. Silpna pilietinė visuomenė, jei atsitinka kritinė, ypatinga situacija, turi mobilizuotis ir veikti kartu. Už savo proferinę jungtį reikia būti atsakingam”, – įsitikinusi A. Balčytienė.

Įgyvendinimas – problematiškas

Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto docentė Marina Gušauskienė prabilo apie įtariamojo teisę būti informuotam.  Pasak advokatės, teisinis įgyvendinimas išlieka viena opiausių problemų.

,,Baudžiamojo proceso efektyvi apsauga – jei turi pakankamai duomenų apie procesines teises, pareigas, galimybes tomis teisėmis. Aš savo pasisakymą orientuoju į įtariamojo/kaltinamojo teisę būti informuotam. Jis patiria neigiamus socialinius išgyvenimus. Esminės problemos baudžiamajame procese – teisė žinoti, kuo esi įtariamas/kaltinamas. Šios teisės ištakos kildinamos iš Europos Sąjungos pagrindindinių teisių chartijos. Įtariamajam reikia išaiškinti tiek faktinį, tiek teisinį įtarimo faktą”,  – teigė M. Gušauskienė.

Advokatės teigimu, įtarimą asmeniui galima reikšti tuomet, kai pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo padarė nusikaltimą (vertinamoji kategorija: įrodymai, įkalčiai). Dažnai įtarimai pareiškiami neturint įrodymų.

Doc. dr. Algimantas Venčkauskas, kalbėdamas apie propagandą ir grėsmę informacijai, tikino, jog teisės be atsakomybių yra tik trečdalis: ,,Kažkodėl pirma kalbame apie teises, tai ne visada teisinga. Tikrumas, konfidencialumas, pasiekiamumas: šios 3 informacijos viršūnės apima daug svarbių dalykų, ir juos, nagrinėjant, svarbiais aspektais, gausime rezultatą, kokio norime. Kas yra viešinama, turi būti labai aiškiai apsvarstyta, ar ta informacija vėliau nebus panaudota prieš mus”, – teigė Kauno technologijos universiteto  Kompiuterių katedros vedėjas.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai