Naujienos Lietuvoje

Tapatybės iliuzija – paroda apie tai, ko vis dar nenorime matyti

Vasarį duris atvėrusi ir po Lietuvą keliaujanti fotografijų paroda „Tapatybės iliuzija“ simboliškai pavadinta neatsitiktinai. Parodų ciklas vaizdu atliepia šiandien itin aktualius socialinės politikos skaudulius, įsisenėjusios ir nekeičiamos sistemos spragas – nematomą žmonių su negalia atskirtį, išgyvenamą dėl laisvės gyventi savarankiškai suvaržymo ir liudijančią šių žmonių buvimo savimi iliuziją. Paroda jau buvo eksponuojama Kaune. Šiuo metu, iki kovo 24 d., ją gali pamatyti Biržų miesto gyventojai ir svečiai, užsukę į miesto kultūros centrą (J. Basanavičiaus g. 4).

Nuotraukos autorius Darius Chmieliauskas: "Žmones su negalia globojantys pensionatai dabar vadinami socialinės globos namais. Anksčiau čia būti neteko. Kurį laiką klaidžioju ilgais šios įstaigos koridoriais. Prasilenkiu su žmonėmis, lėtai judančiais be konkretaus tikslo, atsainiai žiūrinčiais televizorių ar tiesiog tuščiu žvilgsniu žvelgiančiais į niekur. Vieni manęs nė nepastebi, kiti nepatikliai dirsčioja. Man jie atrodo tarsi įstrigę kitoje erdvėje ar tiesiog dreifuojantys pasroviui: gyvenantys nelaisvėje, bet patys to nesuvokiantys. Ši erdvė man svetima ir šalta. Savo prigimtimi ji svetima ir jiems, nes visuomenė juos ten įkalino."

„Tapatybės iliuzija“ – tai asociacijos „Lietuvos neįgalųjų forumas“ parodų, pristatomų dešimtyje Lietuvos regionų ciklas, kviečiantis ne tik iš arti pažvelgti į nematomą žmonių su negalia gyvenimą socialinės globos namuose. Pagrindinė parodų

ciklo idėja – ryžtingai sklaidyti ydingus ir nepagrįstus mitus dėl neįgaliųjų teisės gyventi savarankiškai, vis dar giliai įsitvirtinusius tarp negalios neturinčių visuomenės piliečių. Neveltui parodos organizuojamos vykdant projektą „Ne(galia) vs GAL(ia)“, remiamą Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO Programos Lietuvoje.

Kaip teigia nuotraukų autorius – fotografas Darius Chmieliauskas, susidūrimas su vien dėl negalios „uždarytais gyvenimais“,pribloškia. Tokie žmonės – tarsi įstrigę kitoje erdvėje, kuri savo prigimtimi jiems svetima, bet neišvengiama dėl to, kad
mes – sveikieji – juos tiesiog izoliuojame lygiai taip, kaip buvo priimta dar iki pati šalis išsikovojo laisvę.

„Į socialinės „globos“ namus šie žmonės vis dar patenka vadovaujantis „individų su defektais“ izoliavimo principu, nors jie „ne tokiais“ tampa tik todėl, kad tai mes esame tie, kurie juos mato kitokiais. Taip, jie gyvena puikiai renovuotuose pastatuose, gali lankyti įvairius užsiėmimus, tačiau neturi nė mažiausių sąlygų savarankiškumui. Gyvendami pensionatuose jie praranda esminius gyvenimo įgūdžius: pamiršta ir nebeišmoksta padaryti to, ką mes kasdien darome net nesusimąstydami. Nepaisant to, kad visuotinai priimta manyti, jog socialinės globos namai yra tinkama vieta ten gyvenantiems žmonėms, tačiau „namais“ vadinti vietą, kurioje pažeidžiamos asmens teisės į laisvę ir lygybę, kažin ar būtų galima. Čia žmogaus tapatumo užuomazgos atskiedžiamos didelėmis stiprių vaistų dozėmis. Sistema už žmogų priima esminius sprendimus ir nesuteikia šansų tapti pilnaverte visuomenės dalimi“, – teigia  nuotraukų autorius D. Chmieliauskas.

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis 33 valstybinėse socialinės globos įstaigose suaugusiems asmenims su negalia ir senyvo amžiaus asmenims, vaikams ir jaunimui su negalia bei specializuotuose socialinės globos namuose
2013 m. gruodžio 31 d. gyveno 6689 asmenys.

Tiesa, šalyje vis drąsiau ir aiškiau formuluojami prašymai, reikalavimai ir priimamos oficialios nuostatos gerbti žmogaus teises ir laisves, tačiau praktikoje nematyti aiškesnių žingsnių, pokyčių tam, kad šių esminių susitarimų būtų laikomasi. Dėl įgyvendinamos politikos ir struktūrinių lėšų investavimo klaidų laikomasi ilgalaikės socialinės globos įstaigų statybos ir renovacijos darbų, užuot būtų girdimos nevyriausybinių organizacijų ir pačių žmonių su negalia iniciatyvos, pasiūlymai dėl priemonių, kurios užtikrintų žmonėms su negalia galimybę gyventi savarankiškai, naudojantis bendruomenėje, o ne institucijose teikiamomis būtinomis paslaugomis.

Pagal pateiktas LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ataskaitas matyti, kad pagrindinės investicijos skirtos išlaikyti esamą, o ne kurti žmogaus su negalia laisvę ir galimybes  užtikrinančią sistemą: 2011 metais šalies investicijos į socialinės globos institucijas iš viso siekė 29,9 mln. eurų, 2012 metais – daugiau nei 42,8 mln. eurų. Pastaroji suma, iš kurios virš 36,4 mln. eurų sudaro Europos Sąjungos struktūrinės lėšos, skirta renovuoti ir statyti naujas ilgalaikės globos įstaigas neįgaliesiems per 2011-2015 metų laikotarpį. Be to, verta nepamiršti, kad kiekvienais metais nemaža lėšų dalis turi būti skirta ir šių įstaigų išlaikymui. Skaičiuojama, kad šiai sričiai kasmet tenka dar iki 55 mln. eurų.

Kodėl mums taip sunku išgirsti pačių žmonių su negalia tikruosius poreikius? Kodėl nesinori matyti „kitokių“ asmenų, taip pat norinčių gyventi šiapus, o ne už globos įstaigų sienų? Atsakymas paprastas – siekiant keisti nusistovėjusią sistemą dėl asmenų su negalia globos prie jų savarankiškumo stiprinmo ir gyvenimo bendruomenėje, reikia paprastai išsklaidyti egzistuojančius mitus apie šiuos žmones. Kokie jie?

Dovilė Juodkaitė, Lietuvos neįgaliųjų forumo prezidentė, teigia, kad mintis apie tai, kad žmonėms su negalia gali gyventi savarankiškai yra ne tik įmanoma, bet ir būtina, deja, vis dar svetima Lietuvoje. O mitai, kurių nepadeda išsklaidyti net ir kitų Europos šalių patirtimi grįsto neįgaliųjų gyvenimo bendruomenėje pavyzdžiai, deja, įsišakniję giliai.

Mūsų visuomenė vis dar mano, kad:

–      Gyventi savarankiškai – reiškia būti visiškai nepriklausomu;

–      Savarankiškas gyvenimas tinka ne visiems, o institucijų reikės visada;

–      Savarankiškas gyvenimas reiškia tai, kad asmuo negauna jokios išorinės paramos, netenka ryšių su paramos teikėjais;

–      Neįgalieji bus izoliuoti ir vieniši, jei gyvens savarankiškai. Savarankiškas gyvenimas reiškia, kad žmogus su negalia turi palikti šeimą ir gyventi vienas;

–      Savarankiškas gyvenimas pavojingas, tad neįgaliaisiais „geriau pasirūpinama“ institucijose. Savarankiško gyvenimo sistema, pavyzdžiui, asmeninis biudžetas, neįgaliesiems kelia apgavysčių, apleidimo ar išnaudojimo grėsmę;

–      Savarankiškas gyvenimas yra per brangus;

–      Savarankiško gyvenimo alternatyvos, pavyzdžiui, asmeninis asistentas, netinka neįgaliems vaikams;

–      Neįmanoma užtikrinti savarankiško gyvenimo paramos paslaugų „kokybės“.

Parodų ciklas „Tapatybės iliuzija“ – viena iš priemonių ilgainiui sklaidyti nepagrįstus mitus apie žmonių su negalia teisę gyventi savarankiškai. Galbūt pažvelgus į nuasmeninto žmogaus, patekusio į globos institucijąn, gyvenimo akimirkas pavyks šiek tiek kitaip pažvelgti į sistemą, taip reikalingą konstruktyvių pokyčių – tam, kad kiekvienam mūsų būtų užtikrinta prigimtimi grįsta laisvė gyventi oriai.

Kviečiame į  „Tapatybės iliuziją“ Jūsų mieste:

Druskininkuose: balandžio 1 d. – balandžio 27 d. (Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka, Kudirkos g. 13, Druskininkai);

Utenoje: gegužės 10 d. – gegužės 31 d. (A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Maironio g. 12, Utena);

Marijampolėje: birželio 23 d. – liepos 14 d. (Kino teatras „Spindulys“, Kauno g. 13, Marijampolė);

Plungėje: rugsėjo 1 d. – rugsėjo 20 d. (Plungės kultūros centras, Senamiesčio al. 3, Plungė);

Šiauliuose: rugsėjo 21 d. – spalio 14 d. (Šiaulių kultūros centras, Aušros al. 31, Šiauliai);

Tauragėje: spalio 15 d. – lapkričio 4 d. (Tauragės rajono savivaldybės
B. Baltrušaitytės viešoji biblioteka, Respublikos g. 3, Tauragė);

Klaipėdoje: lapkričio 5 d. – lapkričio 30 d. (Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka, H. Manto g. 25, Klaipėda);

Vilniuje: gruodžio 1 d. – gruodžio 18 d. (Lietuvos Respublikos Seimas, Gedimino pr. 53, Vilnius).

Nespėjusiems ar negalintiems atvykti į parodą, ją visuomet galima pamatyti Lietuvos neįgalųjų forumo interneto svetainės e-galerijoje.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai