Komentaras

1 iš 4 arba ko neišmoko mokykloje

– Dukart du – keturi,
Tamsta proto neturi!
– Jei aš proto neturečiau,
Tai ligoninėj gulėčiau.

Šis išraiškingas ketureilis lietuvių folkloro žodinių erzinimų klasifikacijoje yra priskiriamas pasityčiojimų grupei. Gerai jį prisimenu iš mokyklos laikų, kaip ir anekdotus apie legendinę „Vasaros 5” bei tarpusavio pasisiuntinėjimus „pasigydyti galvą“.

Kaip anachronizmu dvelkiantys privalomos literatūros sąrašai mokyklose neužleidžia vietos moderniam pasaulio literatūros diskursui, taip tokio pobūdžio tautosaka, neigiamos nuostatos ir mitai nėra keičiami moderniais ir mokslu grįstais požiūriais apie psichikos sveikatą nei mokyklose, nei plačiojoje visuomenėje. Lietuviška tautosaka nėra kažkuo išskirtinė – psichikos sutrikimų turinčių asmenų stigma pasaulinėje istorijoje vyravo nuo pat senųjų civilizacijų ir yra bendrai būdinga žmonijai. Todėl nesiimant priemonių, požiūriai bendruomenėse iš esmės nesikeičia.

Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje man buvo maždaug tiek metų, kiek dabar yra mano dukrai. Man besimokant aštuntoje klasėje, fizikos kabinete pastatė tikrą kompiuterį: labdaros būdu gautą nenaują artefaktą iš Vokietijos – vieną vienintelį visoje mokykloje. Neatsirado nei vieno mokytojo, kuris galėtų pamokyti juo dirbti, o ir prisėsti prie jo lyg ir nelabai buvo leidžiama…

Šiandien mano vyresnioji dukra kartą per savaitę keliauja į informacinių technologijų pamokas mokykloje, parsineša užduočių namo, gauna pažymius. Netgi neformaliojo švietimo projektai vyksta, kuriose pamoko truputį kokio programavimo. Tikrai yra kur tobulėti, bet lyg ir yra bendrai sutariama dėl aukštos pridėtinės vertės produktų kūrimo prielaidų švietimo sistemoje.

Tačiau nei tada, nei dabar, psichikos ar emocinės sveikatos pagrindų mokyklose nemoko, tarytum savo emocijų suvokimas, psichikos sveikatos problemų atpažinimas, paramos ir pagalbos būdų sužinojimas būtų visai nereikšmingas dalykas, lyginant su J. Biliūno „Brisiaus galo“ analize, trigonometrijos lygtimis, ar solfedžio pratimais. Tiesa, lytinis švietimas taip pat nesumušė ypatingos svarbos rekordo Lietuvoje, tačiau apie šią kontroversiją visuomeninis diskursas nenutyla jau kokį dešimtmetį, o štai apie psichikos sveikatos raštingumą bei jo svarbą nežinome beveik nieko.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 4 pasaulio gyventojų kažkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu patyrė arba patirs psichikos sveikatos sutrikimą, kuris visiškai nebūtinai buvo ar bus diagnozuotas. O štai psichikos sveikatos sunkumų, problemų patiriame visi – nė vienas nesame apsaugotas nuo sunkių nuotaikų, menko darbingumo, gyvenimo krizių, netekčių ar kitokių skausmingų patyrimų, kuomet mūsų psichikos sveikata prastėja.

Psichikos sveikatos raštingumo stoka kainuoja mums daug, ir ne tik finansiškai. Pasaulio sveikatos organizacijos klausimyno pagrindu atliktas tyrimas (2007) rodo, kad apie 50% labiau išsivysčiusiose pasaulio šalyse gyvenančių žmonių, patiriančių sunkius psichikos sveikatos sutrikimus, nesikreipė jokios pagalbos, o besivystančiose šalyse nesikreipusiųjų – net 80%. Yra žinoma, kad kuo anksčiau yra gaunama reikiama pagalba, tuo geresni yra ilgalaikiai intervencijos rezultatai, tuo geresnė žmogaus gyvenimo kokybė. Jungtinės Karalystės mokslininkų tyrimo (2015) metu tiriamiesiems pateikus hopotetines situacijas apie asmenis, patiriančius psichikos sveikatos sutrikimus, menkesnį psichikos sveikatos raštingumą turintys asmenys ženkliai dažniau siūlė savigydos variantus, kuomet daugiau žinių turintys formulavo pasiūlymus kreiptis konstruktyvios pagalbos.

Pastaruoju metu pasaulyje yra vis daugiau kalbama apie psichikos sveikatos ypatumus kaip apie visuomenės narių įvairovę, neakcentuojant diagnozių ir sutrikimų, o išryškinant asmeninius patyrimus ir poreikius, todėl modernios psichikos sveikatos raštingumo programos apima ne tik žinių suteikimą apie sutrikimus ir pagalbos būdus, bet ir kovoja su stigma ir neigiamomis nuostatomis.

Įvairių tyrimų rezultatai leidžia teigti, kad žodžių junginys „psichikos sveikata“ sukelia nemalonias emocijas, mintis apie psichikos sutrikimus, visai ne apie sveikatą. O kalbant apie „fizinę sveikatą“ žmonės linkę galvoti apie sportą, aktyvumą, sveiką kūną – visai ne apie ligas. Paradoksalu, kad tokia aktuali kiekvienam iš mūsų tema, yra išstumiama iš visuomenės sąmonės lauko ir reikia nemažai pastangų siekiant ją priimti, aktualizuoti. Šioje srityje pirmauja šalys, kuriose yra sąmoningai nuspręsta investuoti į psichikos sveikatos ir emocinį raštingumą, į asmenį orientuotų paslaugų prieinamumą ir žmogaus teisių standartų užtikrinimą, nesikliaujant nei tradicine bendruomene, nei tradicine medicina.

Štai Jungtinėje Karalystėje per pastarąjį dešimtmetį psichikos sveikatos diskursas buvo smarkiai normalizuotas: vykdomos plačios visuomenės švietimo kampanijos, viešai apie savo sunkias patirtis prakalbo daugybė įžymybių, tarp jų ir Karališkosios šeimos atstovai. Šiuos procesus lydi valstybės įsipareigojimai apie psichikos sveikatą šviesti mokyklose, darbo vietose, bendruomenėse.

Lietuvoje po truputį taip pat prabyla žinomi žmonės, pasidalina savo asmenine patirtimi, Tiesa, kol kas daugiau kalbama apie tokias dažniau pasitaikančias būsenas kaip nerimą ar depresiją, mažiau apie kokią šizofreniją ar psichozes, bet tokia yra ir pasaulinė tendencija – po truputį pratinamasi prie minties apie visuomenės psichikos įvairovę.

Aktorius Marius Repšys, išleidęs dvi knygas, kuriose aprašo savo „šokį su tamsa“, pirmoje jų pastebi: „Mokytojams ir dėstytojams trūksta įgūdžių atpažinti psichikos ligas, nes depresija yra vienas iš daugelio sutrikimų, O atpažinimas labai svarbus.“

Menininkė Jolita Vaitkutė davė atvirą interviu portalui nebegeda.lt, kuriame dalydamasi skausminga patirtimi mokykloje, pabrėžia: „Baimė atsiranda iš nežinojimo. Kai važiuoju į mokyklas, net nebūtinai kalbant su vaikais, suprantu, kad mes per mažai edukuoti apie mūsų emocinę būseną, psichikos sutrikimus. Man kalbėjimas, viešas pripažinimas yra bent jau žingsnis į žinojimą, kad sergant galima gyventi kokybiškai ir sergančiųjų nereikia atstumti.“

Lietuvoje psichikos sveikatos raštingumas žengia pirmuosius žingsnius, nevyriausybinei organizacijai „Psichikos sveikatos perspektyvos“ inicijavus projektą „1 iš 4“, kurio metu bus vykdomi psichikos sveikatos raštingumo mokymai jaunimui, remiantis moderniais psichikos sveikatos principais ir žmogaus teisių standartais. Yra nemažai ženklų, kad „dukart du – keturi, tamsta proto neturi“ kultūra yra mažiau gaji tarp jaunų žmonių, kurie keliauja, skaito, mato ir pažįsta platesnį, įvairovės kupiną pasaulį. Todėl tikiuosi, jog šis projektas bus tik pradžia.

Pradžia geresnio savęs ir artimų žmonių supratimo, didesnio sąmoningumo ir priėmimo pasaulio tokio, kokio jis yra.

Kviečiu paremti šią svarbią iniciatyvą geru žodžiu arba portale Aukok.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai