Visuomenė

#metoo (II) kai kolega peržengia ribą. Profesionalių prisipažinimai

Toliau dalinamės priekabiavimą ar prievartą patyrusių moterų istorijomis, paskelbtomis NYLA podkaste. Antrojoje dalyje – pasakojimai iš profesinės aplinkos, parodantys, kad priekabiavimas gali įvykti toje aplinkoje, kur jo mažiausiai tikiesi.

Eglės Plytnikaitės iliustracija.

Pirmojoje pasakojimo dalyje dalinomės paauglių istorijomis. Visas istorijas galite išgirsti podkasto epizode. Kaip ir pirmojoje dalyje, priekabiavusių vyrų vardų pašnekovės neatskleidė. Jų tikslas – ne nuteisti tai padariusius, o parodyti, kad problema egzistuoja ir kaip ji pasireiškia.

Daiva, publicistė, mokslininkė: Pasitikėjimas akademine bendruomene buvo suardytas

„Ši istorija įvyko prieš septynerius metus, buvau kaip tik įstojusi į doktorantūrą. Mano padėtis akademiniame pasaulyje buvo labai nestabili. Neturėjau nei doktorantūros finansavimo, nei akademinio darbo pasiūlymo, kuris padėtų išsilaikyti atliekant doktorantūros tyrimus“, – prisimena Daiva, tuo metu studijavusi antropologiją. Prieš tai studijavusi užsienyje, grįžusi į Lietuvą ji ieškojo kelių įsilieti į tarptautinę žiniasklaidos erdvę.

„Buvau pradėjusi rašyti ne tik lietuviškai, bet ir angliškai – į įvairius tinklaraščius, jaunimo žiniasklaidos priemones. Tačiau pajamų tai negeneravo. Tikėjausi, kad galbūt pavyks užsikabinti ir pradėti tarptautinę karjerą kaip politologei ar sociologei, socialinių reiškinių apžvalgininkei.

Daug bendravau su Lietuvoje gyvenančiais užsieniečiais, diskutuodavome apie politiką ir Lietuvos visuomenę. Vienas jų mane pakvietė į vakarėlį, kuriame susipažinau su tuo metu vizituojančiu profesoriumi, kuris dirbo puikiai vertinamame JAV universitete.

Pradėjus kalbėtis radome daug bendrų temų. Atrodė, kad vienas kitą suprantame. Jis nuolat pabrėždavo: „Kaip įdomu, reikia tokias žinias ir patirtį panaudoti. Tau tikrai turėtų būti atviros visos durys čia ir galbūt tarptautinei publicistės karjerai“. Atsakydavau, kad jeigu tik žinočiau, kaip tas duris atverti, tai taip ir padaryčiau. Iš mano kalbėsenos, elgesio buvo akivaizdu, kad man tuo metu trūko mentorystės, reikėjo, kad kas nors padėtų nukreipti, sufokusuoti pastangas, neišsibarstyti.

„Mums reikėtų kartu parašyti straipsnį. Kartais rašau į tarptautinius žurnalus“, – pasakė profesorius. Žinoma, tokia galimybe labai apsidžiaugiau. Galvojau, kad jeigu jis manimi patikės, tai galbūt pagaliau atsivers galimybės, kurių taip ieškojau ir siekiau.

Profesorius pakvietė susitikti kavinėje. Susitikus pasakė: „Reikia susėsti ir parašyti tą projektą“. Atsakiau, kad gal tada ir pradėkime užsirašinėti. „Ne, ne dabar, dabar pasišnekėkime bendrais bruožais“, – atsakė.

Pasikalbėjome apie aktualijas Lietuvoje, gyvenimą skirtingose šalyse. Kai kurie mūsų rūpesčiai buvo panašūs – ne tik dėl Lietuvos ateities ir aktualijų, bet ir dėl viso pasaulio. Pradėjau juo pasitikėti, todėl nedvejodama sutikau, kai jis pasiūlė susitikti dar kartą ir dabar jau iš tikrųjų dirbti prie projekto.

„Grįžau vėliau negu planuota, todėl manau, kad bus paprasčiausia, jeigu tu tiesiog užeisi pas mane į svečius. Nereikės galvoti, kur nueiti mieste“, – gavau jo žinutę.

Atėjau į namus be jokių dvejonių. Labai gerbiau profesorių, be to, tarp mūsų buvo didelis amžiaus skirtumas. Tikrai negalvojau, kad kažkas galėtų ne taip pasisukti. Jis gerai žinojo mano pažiūras – esu feministė, daug apie tai rašau. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl galiausiai tai, kas nutiko, mane labai stipriai paveikė. Nuolat šviečiuosi šiuo klausimu ir apie tai galvoju, tai kaip galėjau leisti, kad ir man nutiktų toks dalykas?

Profesorius pasiūlė išgerti vyno. Vis bandžiau pakreipti kalbą apie projektą, tačiau jis kiekvieną kartą atsakydavo: „Dabar labai teisinga linkme kalbamės, tuoj pat sėsime ir viską užsirašysime.“

Nežinau, kiek valandų praėjo taip šnekantis, geriant vyną. Profesorius kažkuriuo metu turbūt pagalvojo, kad efektas jau pakankamas ir pradėjo siekti fizinio suartėjimo. Bandė apkabinti pasinaudodamas dingstimi, kad pasakojau apie kažkokią problemą savo profesiniame gyvenime.

„Manau, kad tau reikia apkabinimo“, – pasakė jis ir mane apkabino. Visai į tai neatsakiau. Jis neleido atsitraukti, o tada pabandė mane pabučiuoti. Nusisukau. Atsitraukiau, bet dariau tai labai mandagiai. Bandžiau iškomunikuoti, kad manęs tai nedomina.

„Tau reikia atsipalaiduoti ir per daug nesigraužti“, – pasakė profesorius. Nepamenu jo konkrečių žodžių, bet mintis buvo tokia, kad su juo suartėti atsisakau dėl kažkokio „davatkiškumo“.

Supratau, kad noriu išeiti ir pasakiau, kad jaučiuosi blogai. Atsisveikinome draugiškai. Maniau, kad mums pavyko išsiaiškinti kaip dviem suaugusiems žmonėms. Visko pasitaiko – galbūt profesorius per daug išgėrė, kad viskas taip baigėsi, tačiau, maniau, kad tai niekaip nepaveiks mūsų kaip intelektualų bendravimo ir bendradarbiavimo.

Tačiau, kaip galima nuspėti, visos nuostabios idėjos pasirodė esančios nebe tokios nuostabios, o perspektyvūs projektai – nebe tokie perspektyvūs. Daugiau profesorius su mintimi apie straipsnį nebesugrįžo, todėl pasiryžau pati jam apie tai priminti ir paklausti. Jis atsakė, kad yra labai užsiėmęs.

Nieko, apie ką buvo kalbėta, taip niekada ir neįvyko. Priėmiau tai kaip labai didelį įžeidimą ir intelektualaus kolegiškumo paniekinimą. Atrodė, kad visi įdomūs, intelektualūs pokalbiai buvo skirti tik tam, kad pasitikėdama ateičiau į jo butą.

Tas jausmas, kad nebegaliu pasitikėti, kad įvyko kažkoks melas ar manimi buvo pasinaudota, nors ir be labai didelės žalos, bet išsiliejo ir į akademinę aplinką, kuri mus suvedė. Nebesijaučiau ten sava ir pradėjau daug atsargiau žiūrėti į kitus intelektualus, kurie parodo entuziazmą. Būtent suardytas pasitikėjimas padarė didžiausią žalą.“

Pagrindinė priežastis, kodėl Daiva dalinasi savo istorija, yra noras atkreipti dėmesį, kad seksualinis priekabiavimas vyksta ir ten, kur jo nesitiki: liberaliose, lyčių lygybę kaip vieną iš vertybių priimančiose bendruomenėse. Tai patvirtino ir JAV redakcijose kaip NPR ar „The New Republic“ užfiksuoti priekabiavimo atvejai. Filmų prodiuseris Harvey Weinsteinas taip pat save vadino feministu, finansiškai rėmė moterų vienijimosi iniciatyvas, palaikė kandidatę į prezidentes Hillary Clinton.

„Kadangi daug skaitau akademikų tinklaraščių ir skilčių žiniasklaidoje apie akademinį gyvenimą, pastebiu, kad tai yra gana dažnas reiškinys. Moterų karjeros dažnai priklausomos nuo vyrų galios pozicijose. Labai sunku pamatuoti, ar negavai tam tikros galimybės, projekto ar geros rekomendacijos tik dėl to, kad kažkada atsisakei permiegoti su žmogumi galios pozicijoje, ar iš tikrųjų kitas kandidatas buvo geresnis. To niekada niekas nepamatuos, bet akademinei karjerai tai turi milžiniškų pasekmių.

Kartais žmonės stebisi, kad važiavau į Egiptą praėjus trims mėnesiams po revoliucijos ir viena vaikščiojau Kairo gatvėmis. Atsakau, kad gatvėje moteris dažniau įsijungia gynybinius mechanizmus negu toje aplinkoje, kurioje žmonėmis dažniausiai pasitiki. Mano gyvenimas parodė, kad nesaugiau buvo intelektualų rateliuose negu Kairo gatvėse.“

**

Toma (vardas pakeistas): Gėda, kurią jaučiau, yra įdiegta manyje kaip moteryje

Antroji liudininkė, pavadinkime ją Toma, yra įtakinga rinkodaros specialistė. Ji papasakojo, kas jai atsitiko karjeros pradžioje vienoje pirmųjų darbo vietų.

„Su darbo komanda buvome išvykę į išvažiuojamąjį team building‘ą. Kadangi jis buvo su nakvyne, tai, be abejo, vakare buvo vartojamas alkoholis. Vakare likome trise – aš ir du kolegos vyrai, jie buvo vyresni. Vieną pažinojau nuo paauglystės, jis tikrai buvo šviesus žmogus, kuriuo visiškai pasitikėjau.

Kitą kolegą pažinojau maždaug pusantrų metų, kartu dirbome, juo irgi labai pasitikėjau. Jis buvo vienas tų žmonių, kurie labai šiltai mane sutiko darbo komandoje, padėjo į ją įsilieti ir išspręsti daug darbinių klausimų. Visiškai nežiūrėjau nė į vieną iš jų kaip į vyrą, kuris galėtų turėti blogų ketinimų.

Vienas kolega – vyresnysis – išėjo miegoti. Likome dviese. Greitai pasakiau, kad metas eiti miegoti, tačiau kolega pradėjo prie manęs lįsti: bandyti pabučiuoti, kitaip fiziškai suartėti.

Labai sutrikau. Visiškai to nesitikėjau. Juo labiau, kad jis turi žmoną ir vaiką. Bet tada pagalvojau, kad veikiausiai jis padaugino alkoholio, nebesupranta, ką daro. Staigiai pasakiau, kad netęstume to, kas čia prasidėjo, ir eitume į lovą.

„Pas kurį į lovą?“, – sureagavo kolega. Tai mane visiškai išmušė iš vėžių. Labai greitai pasakiau „Labanakt“ ir išėjau į kambarį, kuriame turėjau nakvoti. Girdėjau, kaip jis skubiu žingsniu seka man iš paskos, bet kambaryje miegojau ne viena – su drauge ir tuometine kolege.

Staigiai su visais rūbais palindau po antklode ir prasibudinusiai kolegei pasakiau, kad jeigu jis įeis, pasakytų, jog aš miegu, kad ir kaip tai atrodė nelogiška. Jis įėjo į kambarį, pradėjo mane kalbinti išeiti į koridorių, klausė, kodėl taip sureagavau. Pasakiau: „Ne, viskas, eik miegoti, neprisigalvok“. Jis vis tiek mėgino, bet galų gale su drauge jį išstūmėme iš kambario, užsirakinome ir nuėjome miegoti.

Vis bandžiau pergalvoti tą situaciją: ar aš kažką padariau, kad galbūt jis suprato mane neteisingai? Ar daviau kokią nors užuominą? Nors nieko apčiuopiamo taip ir nesuradau nei savo kalboje, nei veiksmuose.

Negalėjau patikėti, kad žmogus, kuris yra už mane vyresnis, kuris, mano galva, buvo protingas ir gyvenantis vadovaudamasis panašiomis vertybėmis kaip ir aš, galėjo taip staiga pasielgti. Net pradėjau galvoti, gal jam kažkas yra negerai? Gal jis išgyvena sunkų laikotarpį, gal turi problemų šeimoje? Visko pasitaiko, padaugino alkoholio, kažkoks protrūkis.

Kitą dieną labai bijojau akistatos su juo, nes nežinojau, kaip elgtis. Gal apsimesti, kad nieko nebuvo?

„Ko norėti, vyras nesutramdo savo gyvulio tarp kojų“, – tokia buvo draugės reakcija, kai papasakojau jai. Tada pagalvojau – negi jis tikrai tokio tipo žmogus? Esu sutikusi tokių žmonių, mačiusi juos filmuose, skaičiusi knygose apie juos, bet tai atrodė visiškai ne toks žmogus. Dėl to tai mane labai sukrėtė.

Kitą dieną jis elgėsi tarsi nieko nebūtų įvykę. Pradėjau svarstyti, kad gal jis nebeatsimena. Bet man vis tiek reikia toliau su juo dirbti, aš sutinku jo žmoną. Labai norėjau su juo pačiu pasišnekėti, nes neatrodė, kad tai, kas įvyko, buvo normalu.

Nežinojau nei kaip pradėti pokalbį, nei kada. Galiausiai, kai pavyko jam duoti užuominas apie tą vakarą ir kad turiu klausimų, jo reakcija buvo tarsi tai normalu – jis vyras, o aš neturėčiau imti į galvą.

Tik dabar žiūrėdama į savo istoriją atgal suprantu, kad ta gėda, kurią jaučiau, yra įdiegta manyje kaip moteryje. Mūsų kultūroje moterys tarsi visada yra atsakingos, kad vyras susivaldytų. Tarsi moterys visada yra provokatorės, viliotojos. Vyrai yra tie, kurie užkimba arba neužkimba. Jeigu neužkimba, sakome „tvirtas vyras“, o jei užkimba – „na ką gi, pasitaiko, juk vyras.“

Po to karto, kai kolega bandė prie Tomos lįsti, ji taip pat galvojo – o gal tai buvo tiesiog dėmesys, kažkokia keista flirto forma? Šiandien jai klausimų nebekyla, kur yra flirtas, o kur – priekabiavimas.

„Visur riba yra ten, kur žmogus pasako „ne“. Kas tai bebūtų – ar seksualinis priekabiavimas, ar, kaip daugelis turbūt esame patyrę, prievarta išgerti alkoholio. Vakarėlyje, bare, draugų kompanijoje, kai atsiranda koks nors vyriškis arba dama, kurie dažniausiai patys padauginę, jie pradeda spausti išgerti. Kartais net agresyviai, piktai. Tai panaši, tik mažesnės apimties problema. Žmogus pradeda tavęs nebegerbti, negerbti tavo pasirinkimo, tavo gebėjimo pačiam spręsti, ko nori ir ko nenori. Tai ta riba yra. Nesvarbu, net jei tai ir buvo flirtas ir romano pradžia. Jeigu staiga žmogus pasako „ne“, tai reiškia ne. Nė vienas iš mūsų neturim teisės versti kitą elgtis prieš savo norą.“

Toma papasakojo kitą, po metų nutikusią istoriją, kitame darbe su kitu kolega. Šįkart neprireikė alkoholio, viskas buvo daug tiesmukiau.

„Buvo kelios esminės dienos mūsų darbo kolektyve. Buvo labai daug streso, darbo, visi turėjo dirbti viršvalandžius. Vienas kolega, kuris buvo žinomas kaip gašlaus humoro mėgėjas, turėjęs nesantuokinių ryšių su moterimis, pradėjo laidyti į mano pusę juokelius, kurie buvo tarsi užuomina į norą turėti su manimi lytinių santykių.

Iš pradžių nelabai reagavau, nes gerai su juo sutariau. Nesupratau jo požiūrio šitais klausimais, kodėl jis taip gyvena, bet darbiniais klausimais sutarėme puikiai.

Bet tie juokeliai vis intensyvėjo ir pradėjo sklandyti ne tik tarp mūsų kolegų, bet ir prie svetimų. Tai pradėjo mane pykdyti.

Iš pradžių bandžiau jam atsakyti humoru, paskui jau pradėjau sakyti, kad liautųsi. Bet tada, jo pastangomis, trumpam likome dviese ir jis tiesiai šviesiai man pasakė: „Žinai, dabar darbe daug streso, gal mes galime su tavimi čia ir dabar pasidulkinti“.

Pagalvojau, kad jis juokauja, bet iš tolesnės intonacijos supratau, kad tai nėra humoras. Pasakiau, kad ką jis čia išsigalvoja, tikrai ne. Bet jis vis tiek pradėjo mane įkalbinėti.

Nebežinodama, ką jam pasakyti, ir nebenorėdama gaišti laiko, pasakiau, kad jis man šlykštus. Tai suveikė. Jis pyktelėjo, bet atsitraukė. Labai greitai nebebuvome tik dviese. Tada baigėsi jo juokeliai ir kiti veiksmai mano atžvilgiu.

Šita situacija mane labai stipriai supykdė, jutau apmaudą ir pažeminimą, kad jis pagalvojo, jog galėčiau tai padaryti. Pykau, nes tai buvo visiškai ne tas laikas, buvo daug įtampos, mes visi stengėmės susikoncentruoti į darbą. Norėjau visą savo dėmesį skirti darbui, o ne spręsti štai tokius niuansus.“

Toma nelaikė šių istorijų vien sau. Kalbėjosi su draugėmis ir kolegomis, kuriais pasitikėjo, bet klausimas šitam lygmeny ir pasiliko. Ji suprato, kad priekabiavimo problema yra daug didesnė už ją pačią. Kad darbo kultūra keisis labai lėtai ir jai, kaip jaunai profesionalei, reikės su tuo tvarkytis. Tad ji ėmėsi būdų, kaip save apsaugoti. Pavyzdžiui, eiti į darbo vakarėlius su draugu. Vardan ramybės.

„Labai gera įsivaizduoti, kad galbūt po 20 metų darbinėje aplinkoje bus kitaip. Kad moteris neturės galvoti, kurį draugą į darbo vakarėlį nusivesti kartu, kad tik nereikėtų išsisukinėti iš nemalonių situacijų.

Mano vienas iš vaikinų labai nemėgdavo eiti į darbinius vakarėlius. Gali atrodyti, kad gali neiti į tuos vakarėlius, bet nebūkime naivūs. Darbo vakarėliai yra svarbi dalis. Kartais per juos yra priimami sprendimai. Todėl jeigu esi tam tikroje pozicijoje ir nori tuose sprendimuose ar diskusijose dalyvauti, turi ten būti.

Juose išmoksti būti iki tam tikros ribos, kai matai, kad jau nebevyksta adekvatus bendravimas. Jau išmoksti, kada reikia pasišalinti, bet eini. Mano draugas nemėgdavo ten eiti, nesuprasdavo, sakydavo, kad aš su juo ten net nebendrausiu, nes eisiu bendrauti su kolegomis. Sakydavau, kad čia tik porą valandų, aš dėl jo irgi kur nors nueisiu. Būdama vakarėlyje kartu su juo galėsiu susikoncentruoti į kitus dalykus, o ne į tai, kad mane ne taip apkabino kolega.“

Paklausėme Tomos, ar ji jaučia, kad su vis daugiau moterų išsipasakojimų apie patirtą priekabiavimą, pokytis visuomenėje prasidėjo.

„Manau, kad taip. Gera, kad kol kas kalbėjimas vis dar tęsiasi. Nes kitaip niekas nepajudės. Pavyzdžiui, homoseksualių žmonių klausimai – jie anksčiau irgi buvo labai skausmingi, su labai kategoriškais ir nejautriais pasisakymais. Praėjus keleriems metams jau viskas lyg ir lengviau.

Tikiu ir neabejoju, kad ir su priekabiavimo tema taip bus. Bet kad tai atsitiktų, turime kalbėti, įsivardinti priežastis. Ne kaltų ieškoti. Galvodami, kad šitas kalbėjimas vyksta tam, kad įvardintume, kas tai padarė, darome klaidą. Ne dėl to moterys visame pasaulyje kalba. Nes apie tai kalbėti yra be galo nemalonu. Jeigu būtų galima nekalbėti, tai daug kas tikrai nekalbėtų. Bet supranti, kad kitaip niekas nepajudės.“

Daugiau priekabiavimo istorijų paviešinta judėjimo „Moterys kalba“ feisbuko paskyroje.

Jeigu jūs patyrėte seksualinį priekabiavimą ar prievartą, paskambinkite visą parą veikiančiu pagalbos moterims numeriu: 8 800 66366 (moters-pagalba.lt). Jei patyrėte seksualinį priekabiavimą įsidarbinant, darbovietėje ar švietimo įstaigoje, kreipkitės į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, užpildydami elektroninę skundo formą arba susisiekite telefonu 8 5 272 7719 arba e-paštu lygybe@lygybe.lt.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“. Projektą iš dalies finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas bei Švedijos ambasada Vilniuje. Tekstas neatspindi Europos Komisijos, Švedijos ambasados Vilniuje ar Švedijos instituto nuomonės.

Komentarai (1)
  1. Whatever

    Na tau su galvele kazkas netvarkoj :D jei patikesi. Tai kur cia istorija? Kaip kazkoks senis pana kabino? :D pana kuri visai neusisigaudo aplinkoj :D…turbut ir isgalvota daug kas

    2017 12 21 / IP: 84.15.177.131


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai