Aktualijos

Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai

Ginčai yra kasdienio gyvenimo dalis. Jie gali kilti tarp kaimynų, šeimos narių ar verslo partnerių. Paprastai ginčai atsiranda, kai keletas asmenų vienu metu bando įgyvendinti skirtingus interesus. Siekiant atkurti pažeistų interesų pusiausvyrą, kilusį ginčą šalys gali spręsti net keliais būdais. Dažniausiai pasirenkamas teisminis ginčų nagrinėjimas, tačiau pažeistas subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik teismas. Ginčą šalys gali mėginti spręsti taikiai, derybų, abipusių kompromisų būdu. Dėl ginčo jos gali kreiptis ir į kitokias valstybės ar nevalstybines institucijas. Paprastai tokie būdai, kuriais šalys kilusį konfliktą sprendžia neteisminiu keliu, vadinami alternatyviais ginčų sprendimo būdais.

Sunday Williams nuotr. (Wikimedia Commons)

Alternatyvių ginčų sprendimo būdų privalumai ir trūkumai

Šiandien pasaulyje randama daugiau nei dvidešimt alternatyvių ginčų sprendimo būdų ir jie kasdien vis labiau populiarėja. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai yra puiki alternatyva bylinėjimuisi teisme dėl kelių priežasčių. Pirma, bylinėtis teisme yra brangu, nes didžiąją bylinėjimosi išlaidų dalį sudaro advokato honoraras, žyminis mokestis ir kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos. Tuo tarpu konfliktus spręsti alternatyviais ginčų sprendimo būdais yra žymiai pigiau.

Antra, teisme ginčas sprendžiamas gana ilgai, nes byla nuosekliai pereina visas civilinio proceso stadijas (pirmoji instancija, apeliacija, kasacija, sprendimų vykdymas ir t.t.) Taigi bylos nagrinėjimas teisme gali trukti net iki 10 metų. Ginčą išspręsti alternatyviuoju būdu paprastai trunka žymiai trumpiau, t.y. nuo 1 mėn. iki 1 m.

Trečia, socialiniu, ekonominiu, moraliniu požiūriu tiek šalims, tiek visai visuomenei parankiau išspręsti ginčą nesikišant trečiajam asmeniui. Šalims ginčą sureguliavus taikiai, tikėtina, kad jų ekonominiai, socialiniai, geros kaimynystės, verslo ir kiti ryšiai nenutrūks ir sėkmingai plėtosis toliau, o teisminio bylinėjimosi atveju šitai mažai tikėtina.

Ketvirta, teisme bylos nagrinėjamos viešai, todėl apie šalių ginčą, jų tarpusavio santykius neišvengiamai sužino didesnė ar mažesnė visuomenės dalis. Tai lemia vienas pagrindinių teismo proceso principų – teismo posėdžio ir bylos medžiagos viešumas. Tuo tarpu šalys dažniausiai suinteresuotos, kad ginčas būtų išnagrinėtas „už uždarų durų”, kiek įmanoma privatesniu būdu, užtikrinant visišką konfidencialumą.

Penkta, išspręsti ginčą teisme reiškia tik teisinę, bet ne socialinę taiką. Priėmus sprendimą, ginčas pripažįstamas išspręstu, tačiau šalių nuoskaudos lieka. Taigi po teisminio nagrinėjimo šalių tarpusavio santykių įtampa gali net padidėti. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai leidžia siekti, kad šalys susitaikytų.

Šešta, nuo ginčo sprendimo teisme daugelį atgraso tai, kad teismo procesas griežtai reglamentuojamas įstatymų ir šalys negali pačios nustatyti ginčo sprendimo procedūros, pavyzdžiui, negali pasirinkti teisėjo, bylos nagrinėjimo vietos ir pan. Šiuo požiūriu alternatyvios ginčų sprendimo procedūros yra mažiau formalizuotos.

Septinta, perdavusios bylą spręsti teismui, šalys gali prarasti disponavimo savo teise kontrolę, nes teismas gali neleisti joms atlikti tam tikrų veiksmų – sudaryti taikos sutartį, atsisakyti ieškinio ir pan.

Aukščiau nurodytos priežastys lemia alternatyvių ginčų sprendimo būdų populiarumą. Jie ypač paplitę JAV, Kanadoje, Anglijoje. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai populiarėja ir Europoje. Tačiau be paminėtų teigiamybių, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai turi ir trūkumų, kuriuos galima būtų įvardinti kaip teisminio ginčų nagrinėjimo privalumus. Pirma, teisme užtikrinama teisinė taika ir teisinis stabilumas, o sprendžiant ginčą alternatyviu būdu dažniausiai užtikrinama tik socialinė taika.

Antra, teisme bylą nagrinėja profesionalūs teisininkai, o šito paprastai stokojama sprendžiant ginčą alternatyviu būdu.

Trečia, teismo sprendimo įvykdymas užtikrinamas prievartos galimybe. Iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų tik arbitražo sprendimai gali būti priverstinai vykdomi.

Ketvirta, aiškios ir detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes. Formalizuotas procesas garantuoja šalių lygiateisiškumą, teismo nešališkumą, reglamentuoja detalias įrodinėjimo taisykles ir t.t.

Penkta, teismo procese galima reikalauti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau alternatyvūs ginčų sprendimo būdai nenumato tokios galimybės.

Šešta, galimas teismo klaidas įmanoma ištaisyti pasinaudojus instancinės teismų sistemos galimybėmis.

Septinta, numatyta galimybė atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų neturtingus civilinio proceso dalyvius bei suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Aptarus alternatyvių ginčų sprendimo būdų ir teisminės gynybos privalumus ir trūkumus, galima daryti išvadą, kad alternatyvūs ginčų sprendimo būdai vertinami už tai, kad jie iš dalies sugrąžina ginčo šalių santykius į įprastas vėžes, sudaro prielaidas šalinti priešiškumą visuomenėje, ugdo derybų kultūrą. Be to, taupomas teismo, proceso šalių ir advokatų laikas, mažinamas teismų darbo krūvis, kas galiausiai lemia tai, kad didėja teismo autoritetas bei pasitikėjimas teismais. Taigi be teisminio ginčų nagrinėjimo būtina plėtoti ir skatinti alternatyvius ginčų sprendimo būdus. Toliau detaliau paanalizuosime atskiras alternatyvias ginčų sprendimo procedūras: arbitražą, derybas, tarpininkavimą, taikinimą ir mini-teismo procesą.

Arbitražas

Arbitražas- tai pagrindinis privatus ginčų sprendimo būdas. Šiuo atveju fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį. Arbitražas skiriasi nuo bylinėjimosi teisme platesne ginčo šalių diskrecijos laisve: jos pačios gali pasirinkti arbitražo instituciją, arbitrą bei susitarti dėl procedūrinių taisyklių taikymo. Arbitraže dalyvauja nešališkas trečiasis asmuo – arbitras. Jis apsvarsto įrodymus bei priima sprendimą, kuris ginčo šalims yra privalomas bei galutinis.

Egzistuoja dvi pagrindinės arbitražo rūšys: institucinis ir ad hoc arbitražas. Instituciniame arbitraže šalių susitarimu ginčo sprendimą organizuoja, jį aptarnauja bei kitus šalių susitarimu suteiktus įgaliojimus vykdo nuolatinė arbitražo institucija. Lietuvoje veikiantis institucinis arbitražas – Vilniaus komercinio arbitražo teismas. Ad hoc arbitraže šalys pačios paskiria arbitrus, nesikreipdamos į nuolatinę arbitražo instituciją, nustato kur turėtų vykti procesas, sprendimo priėmimo terminus. Taigi, jei šalys arbitražiniame susitarime numato, kad arbitražas turėtų būti institucinis, tai ginčas visada bus sprendžiamas pagal atitinkamos arbitražo institucijos procesines taisykles. Tuo tarpu ad hoc arbitražas veikia pagal šalių nustatytas taisykles.

Teisinius santykius, susijusius su arbitražiniu ginčų nagrinėjimu, reguliuoja Komercinio arbitražo įstatymas. Šis įstatymas taikomas neatsižvelgiant į ginčo šalių pilietybę ar nacionalinę priklausomybę, taip pat į tai, ar arbitražo procesą organizuoja nuolatinė arbitražo institucija, ar ne. Įstatymas taikomas arbitražui, jeigu jo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat atskiriems procesiniams veiksmams, jeigu jie atliekami Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Derybos

Kita galima ginčų sprendimo forma – derybos. Tai procesas, kurio metu kompromisu priimamas sprendimas. Nors derybų metu šalis gali atstovauti jų advokatai ir kiti įgalioti asmenys, paprastai derybose nedalyvauja trečiasis nešališkas asmuo, o proceso metu šalys tiesiogiai derasi tarpusavyje. Šiuo atveju šalys turi maksimalią diskreciją ir sprendimų priėmimo kontrolę. Atsakomybė surasti kompromisą tenka išimtinai šalims. Taigi galima sakyti, kad derybos – tai vienintelis būdas, kuriame šalys turi didžiausią sprendimo priėmimo laisvę.

Tarpininkavimas

Tarpininkavimą galima apibūdinti kaip šalių derybas, tarpininkaujant jų pasirinktam asmeniui. Tarpininkas – tai trečiasis asmuo, kuris stengiasi įkalbėti šalis tarpusavio ginčą išspręsti draugiškai, surandant abiems priimtiną kompromisą. Tarpininkas privalo gerai susipažinti su šalių reikalavimais, siekiant šalims padėti tarpusavio derybose. Ne tiek svarbu, kad tarpininkas būtų nagrinėjamos srities specialistas, kiek tai, kad jis turėtų būti komunikabilus ir turėtų gerus derybininko įgūdžius. Šalių atžvilgiu jis turėtų laikytis nešališkumo, neprimesti šalims savo valios, tačiau padėti joms nustatyti ginčo dalyką, palengvinti šalių tarpusavio bendravimą, sukurti neutralią aplinką, kurioje jos galėtų bendradarbiauti.

Tarpininkas paprastai nepriima jokio konkretaus sprendimo, tačiau gali išreikšti savo požiūrį į tai, kaip ginčas turėtų būti išspręstas. Tarpininko pasiūlyti galimi ginčo sprendimo variantai šalims nėra privalomi, o tik rekomendacinio pobūdžio, todėl šalys su pateiktais pasiūlymais gali sutikti arba ne. Šalys šiuo atveju pačios vaidina reikšmingą vaidmenį procese, o tarpininkas užtikrina, kad šis procesas vyktų sklandžiai.

Tarpininkavimo procedūra turi arbitražo, derybų bei taikinimo bruožų.

Taikinimas

Taikinimo tikslas – pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos sutartimi. Taikinimas gali būti nustatomas įstatymų arba pačių šalių. Skirtingose valstybėse taikinimo procedūras gali atlikti teisėjas, kitas valstybės pareigūnas arba šalių pasirinktas privatus asmuo. Svarbu atkreipti dėmesį, kad taikinimas gali prasidėti tik esant abiejų šalių sutikimui. Taikinimas, kaip ir arbitražas, gali būti: institucinis arba ad hoc. Institucinę taikinimo procedūrą organizuoja speciali institucija, o ad hoc taikinimo procedūrą – pačios šalys. Nepatenkintos taikinimo procedūros rezultatu, šalys gali kreiptis į bendros kompetencijos teismą arba arbitražą.

Mini-teismo procesas

Mini-teismo procesas – dar vienas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kurio metu ginčas perduodamas spręsti pasirinktam ekspertui. Šalims atstovauja advokatai, pateikiantys pagrindinius argumentus bei daiktinius įrodymus, o jiems asistuoja nešališkas ekspertas, kuris tam tikrais atvejais gali veikti ir kaip tarpininkas. Mini-teismo proceso metu nėra priimamas joks konkretus sprendimas, tačiau ekspertas dažniausiai teikia šalims naudingus patarimus bei savo nuomonę dėl bylos faktų ir advokatų argumentų. Mini-proceso svarbiausias uždavinys – realiai įvertinti bylos perspektyvas.

____________________
Rengiant straipsnį remtąsi literatūra: E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius „Civilinio proceso teisė”; A. Driukas, V. Valančius „Civilinis procesas: teorija ir praktika”; G. Tamulynienė „Alternatyvūs ginčo sprendimo būdai: Lietuvos ir užsienio šalių patirtis”.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai