Skaitinys

Abortų tvarkos liberalizavimas Airijoje: kas pakeitė šalies laikyseną?

Kol Lietuva laukia į šalį atvyksiančio popiežiaus Pranciškaus, Airija Vatikano vadovą priėmė mėnesiu anksčiau – rugpjūtį. Tiesa, nors socialiniai tinklai Airijoje buvo užtvindyti vizito įspūdžių, tačiau atrodo, kad Pranciškaus apsilankymas pavėluotas. Ilgus metus demonstravę atsidavimą ir ištikimybę Vatikano mokymui, Airijos gyventojai dar gegužę referendumu panaikino beveik absoliutų abortų draudimą, galiojusį ne vieną dešimtmetį. Paskelbtas referendumas pademonstravo ir Airijos politikų stuburą. Pastarieji ne vienos moters gyvybę kainavusio klausimo nusprendė imtis, galima sakyti, prieš pat pontifiko vizitą. Kokie konkretūs įvykiai ir kaip atvedė Airiją iki kiek keistai popiežiaus vizito kontekste atrodančio referendumo ir jo sėkmės?

Savita Halappanavar, kurios mirtis paskatino Airijos vyriausybę liberalizuoti abortų draudimą.

Pildyti laiko juostą reikėtų pradėti nuo 1861 metais įsigaliojusio „Pažeidimo prieš asmenį įstatymo“ (angl. Offences Against the Person Act) ir vėlesnių jo pataisymų, kurie iš esmės uždraudė abortą Airijoje. Šis įstatymas, kuris buvo priimtas Jungtinės Karalystės parlamente, kol Airija dar buvo jos sudėtyje, išliko galioti ir po Airijos nepriklausomybės paskelbimo (1).

Praėjus daugiau nei amžiui, 1983 metais priimta 8-oji Airijos Konstitucijos pataisa, dar kitaip vadinama Straipsniu 40.3.3 (angl. Article 40.3.3), sulygino negimusio vaisiaus ir motinos teises į gyvybę bei konstituciškai įtvirtino draudimą nutraukti nėštumą praktiškai visais atvejais, net kai vaisiaus gyvybė užsimezgė dėl kraujomaišos, išžaginimo arba yra rimtų požymių, kad nėščioji gali nusižudyti (2).

Kurį laiką „sklandžiai“ funkcionavusiam aborto įstatymui 1992 metais iššūkį metė vadinamoji „Byla X“ (angl. The Case X). Šios istorijos ašis – 14-metė mergaitė, kuri pastojo po išžaginimo. Paauglei ne tik nebuvo suteikta galimybė nutraukti nėštumą Airijoje, bet ir uždrausta tai atlikti kitoje valstybėje, nepaisant medicininio pripažinimo, jog ši jauna mergina gali griebtis savižudybės.

Sprendimą teismas priėmė aiškindamas, jog leidus atlikti abortą nėštumas tikrai būtų nutrauktas, kai, tuo tarpu, neleidus to padaryti, mergina nebūtinai įvykdytų savižudybę. Taip teismas tarsi sumenkino motinos gyvybę, riziką jai, ir pirmenybę suteikė vaisiui. Visgi, byla pasiekė Aukščiausiąjį Teismą, kuris leido atlikti abortą dėl merginos savižudybės grėsmės (3). „Byla X“ ne tik sukūrė precendentą, tačiau ir privertė Airijos politikus rengti referendumą, kurio metu priimtos Konstitucijos pataisos, įpareigojančios Airijos institucijas netrukdyti nutraukti nėštumą kitoje šalyje ir suteikti visą reikiamą informaciją apie tai. Deja, bet savižudybės grėsmės klausimas porai dešimtmečių į priekį taip ir liko neišspręstas.

A, B ir C prieš Airiją

Kita svarbi žymė Airijos istorijoje, atkreipusi tarptautinių institucijų dėmesį – tai trijų moterų, vadinamų A, B ir C atvejais, kreipimasis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Moterys skundė Airijos negebėjimą užtikrinti efektyvų įstatymo, leidžiančio atlikti abortą, esant pavojui motinos gyvybei, vykdymo.

Moteris A neturėjo nuolatinių pajamų, gyveno skurde, kentė nuo alkoholizmo ir depresijos, o visi keturi jos vaikai gyveno globėjų priežiūroje. Suvokdama netinkamas sąlygas naujai gyvybei ateiti į pasaulį ir bijodama, kad šis neplanuotas nėštumas gali trukdyti jai sveikti nuo alkoholizmo ir depresijos, moteris siekė nutraukti nėštumą. Moteris B nenorėjo, galimai nesijautė pajėgi tapti vieniša motina. Negalėjimas A ir B moterims atlikti aborto Airijoje procedūrą pavertė labai brangia, komplikuota ir traumuojančia. EŽTT nusprendė, kad nors abiejų moterų atvejais, ypač pirmuoju, abortas atrodo kaip pateisinama priemonė, tiesioginės grėsmės jųdviejų gyvybei nebuvo, tad, pagal Airijos įstatymus, šalis negalėjo leisti moterims legaliai atlikti aborto šalies viduje.

Tačiau sprendimas moters C byloje prieš Airiją buvo kitoks. Ši moteris, turinti Lietuvos pilietybę, trejus metus iki pastojimo kovojo su vėžiu ir buvo gydoma chemoterapija. Moteriai pastojus, Airijos gydytojai neatliko reikalingų tyrimų ir nepateikė išvados, ar, žinant pacientės ligos istoriją, nėštumas gali kelti grėsmę jos ar vaisiaus gyvybei. Tad klausimas, ar moteris gali legaliai atlikti abortą Airijoje grėsmės motinos gyvybei pagrindu, nebuvo atsakytas.

2010 metais EŽTT nusprendė, jog Airija nėra įtvirtinusi konkretaus ir objektyvaus mechanizmo, kuris leistų moteriai gauti reikiamas išvadas apie jos būklę ir taip patekti į siaurus šalies įstatymo rėmus, leidžiančius grėsmės gyvybei atveju legaliai atlikti abortą šalyje. Teismas konstatavo, kad Airija pažeidė teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, todėl privalo aiškiai nustatyti aborto vykdymo tvarką ir užtikrinti, kad besilaukianti moteris gautų visą būtiną informaciją apie savo būklę. Toks EŽTT sprendimas atnaujino kurį laiką nutilusias diskusijas ir įpareigojo šalies valdžią iš naujo peržvelgti įstatymus aborto klausimu (4).

Visuomenės nepasitenkinimas

Tačiau Airijos vyriausybė spręsti klausimo neskubėjo. Kol valdžia tylėjo, 2012 m. tiek Airiją, tiek tarptautinę bendruomenę sukrėtė Savitos Halappanavar mirtis. Įvykus vaisiaus pažeidimui, Airijoje gyvenančiai Indijos pilietei nebuvo laiku atliktas abortas. Dėl jo moters kūne atsirado infekcija, sukėlusi sepsį, kurio medikai nebegebėjo suvaldyti. Gydytojai nepaisė šeimos prašymų atlikti vaisiaus pašalinimą (5).

Tyrimas nustatė, kad gydytojai privalėjo atlikti abortą, tačiau Airijos ligoninė, baimindamasi gresiančių sankcijų, pažeidus abortų draudimo įstatymą, nėštumo nenutraukė. Tyrimas taip pat nustatė, kad tokia nėštumo komplikacija bet kurioje mediciniškai pažengusioje valstybėje galėjo ir turėjo būti suvaldyta, atliekant abortą ir taip išsaugant moters gyvybę. Savitos Halappanavar mirtis sukėlė pasipiktinimą tiek Airijoje, tiek už jos ribų, po šio įvykio atsirado daugybė moterų, kurios pradėjo dalintis savo skaudžia patirtimi, siekiant nėštumo nutraukimo procedūros Airijoje. Visuomenė pradėjo abejoti, ar šalies ligoninės geba objektyviai spręsti, kas geriausia paciento, šiuo atveju nėščios moters, sveikatai (6).

Atminimo siena, skirta Savitai Halappanavar, rte.ie nuotr.

Smarkiai įsižiebusias aistras parlamentas ėmėsi gesinti 2013 metais priimdamas „Gyvybės saugojimo nėštumo metu“ (angl. The Protection of Life During Pregnancy) įstatymą, kuris turėjo įvesti aiškumo tose situacijose, kai nėštumo metu moters gyvybei atsiranda grėsmė. Esminiu šiuo įstatymo aspektu tapo savižudybės pavojaus, kaip grėsmės motinai, leidžiančios atlikti abortą, įteisinimas, kurį buvo mėginta įtvirtinti dar prieš dvidešimt metų po minėtosios „Bylos X“ (7). Visgi, kilęs nepasitenkinimas buvo per didelis, o įstatymo sukurti pakeitimai per menki ir mažai padedantys tokioms moterims kaip Savita, todėl aborto klausimas nebebuvo atidėtas į šalį. Priešingai, tarptautinė bendruomenė bei institucijos ir toliau aktyviai kritikavo beveik absoliutų abortų draudimą Airijoje. Jungtinės Tautos tiek 2015, tiek 2016 metais ne tik dar kartą pakartojo, jog Airija pažeidžia žmogaus teises – varžo moters teisę rinktis, diskriminuoja negalinčias pasidaryti aborto dėl finansinės padėties, propaguoja žiaurų elgesį, versdama išnešioti vaisių, turintį mirtiną anomaliją – bet ir primygtinai rekomendavo surengti referendumą dėl aštuntosios Konstitucijos pataisos panaikinimo (8).

Paminėjimo verta ir visu šio sujudimo laikotarpiu vykusi kampanija susijusi su nėštumo nutraukimui skirtomis tabletėmis. Šios tabletės, kaip ir pats abortas Airijoje, žinoma, buvo draudžiamos. Tačiau moterų aktyvisčių grupės ne kartą keliavo po Airiją ir dalino internetu parsisiųstas, Pasaulio sveikatos organizacijos patikrintas, tabletes moterims, negalinčioms įpirkti reikalingos kelionės aborto procedūrai kitoje šalyje atlikti. Jos taip pat rengė viešas akcijas, kuriose moterys viešai vartojo abortui skirtas tabletes, siekdamos iškelti problemą į viešumą.

Referendumo paskelbimas

Visuomenėje netylant diskusijoms, 2016 m. Airijos valdžia pasiekė tašką, kai nereaguoti į susidariusią situaciją būtų buvę neadekvatu. Tų pačių metų rudenį buvo sukviesta piliečių asamblėja, kurioje dalyvavo 99 žmonės, turėję išklausyti specialistų nuomones abortų klausimu ir pateikti rekomendacijas parlamentui. Daugelio nuostabai, rekomendacijos buvo daug liberalesnės nei tikėtasi – asamblėja rekomendavo leisti nutraukti nėštumą iki 12-os nėštumo savaitės moters pasirinkimu, o vėlesnėse stadijose tik esant komplikacijoms.

Asamblėjos dalyviai – paprasti žmonės, ne politikai ar specialistai aborto klausimu – pabrėžė, kad abortų draudimas pažeidžia moters teises bei konstatavo, kad abortai vyksta, tiesiog jie tapo prieinami tik finansiškai apsirūpinusioms moterims, galinčioms keliauti į užsienį. Asamblėjos dalyviai rekomendavo Airijai pripažinti realybę ir keisti ją tokiais būdais, kurie nebelaikytų moterų antrarūšėmis pilietėmis (9).

Po rekomendacijų pateikimo Airijos parlamentas balsavo ir nepaisydamas rugpjūtį suplanuoto popiežiaus vizito, nusprendė rengti referendumą dėl aštuntosios Konstitucijos pataisos panaikinimo ir abortų legalizavimo pagal pateiktas rekomendacijas. Svarbu paminėti, jog itin katalikiška valstybe ilgą laiką laikyta Airija pastaruosius kelerius metus demonstravo tam tikrą atitolimą nuo Vatikano mokymo. Vienas ryškiausių santykių atšalimo pavyzdžių – 2015 metais referendumu įteisinta tos pačios lyties žmonių santuoka. Tikėtina, jog toks atitolimas nuo griežtų bažnyčios normų galėjo įvykti ir dėl kuris laikas Airijos dvasininkiją krėtusių vaikų seksualinio išnaudojimo skandalų, dėl kurių kunigai prarado „moralinį balsą“ visuomenėje (10).

Dublinas prieš istorinį referendumą, cnn.com nuotr.

Apibendrinant, skaudžius padarinius atnešę moterų teisių pažeidimai, tarptautinių institucijų kritika ir pokyčiai šalies politinėje erdvėje atvedė Airiją iki referendumo ir sėkmingos jo baigties. Vykusių įvykių kontekste Airijos politikai nebegalėjo naiviai ignoruoti realybės ir buvo priversti pripažinti egzistuojančią problemą bei sutelkti jėgas jos sprendimui. Paskelbtas referendumas, nepaisant netrukus turėjusio įvykti popiežiaus vizito, akivaizdžiai pademonstravo šalies politinį stuburą, galinčiu tapti pavyzdžiu kitoms šalims.

1.  „Offence Against The Person Act, 1861“ Irish Statute Book. <http://www.irishstatutebook.ie/eli/1861/act/100/enacted/en/print.html>
2. Sarah Bardon, „Abortion: The Facts.“ The Irish Times, 2018. <https://www.irishtimes.com/news/politics/abortion-referendum/abortion-facts>
3. Sinead O’Carroll, „Twenty years on: a timeline of the X case.“ TheJournal.ie, 2012. <http://www.thejournal.ie/twenty-years-on-a-timeline-of-the-x-case-347359-Feb2012/>
4. European Court of Human Rights, „CASE OF A, B AND C v. IRELAND.“ Grand Chamber, Strasbourg, 2010. <https://www.dfa.ie/media/dfa/alldfawebsitemedia/ourrolesandpolicies/internationallaw/echr-a-b-and-c-vs-ireland-2010.pdf>
5. Health Service Executive, „HSE publishes Report of the Investigation into the death of Ms. Savita Halappanavar.“ HSE, 2013. <https://www.hse.ie/eng/services/news/media/pressrel/newsarchive/2013archive/jun13/savitareport.html>
6. Emer O’Toole, „The midwife who told the truth in the Savita Halappanavar abortion case.“ The Guardian, 2013. <https://www.theguardian.com/commentisfree/2013/apr/19/savita-halappanavar-abortion-midwife>
7. BBC News, „Timeline: Ireland and abortion.“ BBC News, 2018. <https://www.bbc.com/news/world-europe-43962738>
8. Ten pat.
9.  Ronan McGreevy, „Why did Citizens’ Assembly take liberal view on abortion?“ The Irish Times, 2017. <https://www.irishtimes.com/news/social-affairs/why-did-citizens-assembly-take-liberal-view-on-abortion-1.3138280>
10. Harriet Sherwood, „Irish archibishops say abortion vote shows church‘s waning influence.“ The Guardian, 2018. <https://www.theguardian.com/world/2018/may/27/church-must-recommit-to-supporting-life-after-irish-abortion-vote-archbishop>

Komentarai (0)
Susiję straipsniai