„Kuo tu labiau užsiėmęs, tuo daugiau spėji padaryti“, – tokia filosofija savo gyvenimą grindžia Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentė Amit Belaitė. Visuomenės sveikatą studijuojanti mergina, už savo veiklą „Beigelių krautuvėlės“ įvertinta tolerancijos apdovanojimu, aktyviai darbuojasi žydų kultūros sklaidos srityje. Šiuo metu A. Belaitė vadovauja Lietuvos žydų studentų sąjungai, vasarą ji buvo išrinkta Europos žydų studentų sąjungos viceprezidente ir valdybos nare.
Kiekvienam pagal interesus
A. Belaitės atstovaujama organizacija veikia po Lietuvos žydų bendruomenės stogu. Anot jos, studentų sąjungos siūlomas veiklų spektras itin platus, nereikėtų jos įsivaizduoti kaip tik religinės ar tik kultūrinės institucijos.
„Minime religines žydiškas šventes, lankome kultūrinius renginius, mėginame sužinoti daugiau apie savo istoriją. Pavyzdžiui, organizavome Purimo šventės vakarėlį. Tai tarsi žydų Helovinas: visi persirengia įvairiais kostiumais, dovanoja mishloach manot – ryšulėlius su įvairiais skanėstais savo artimiesiems, draugams ir tiems, kuriems gyvenime mažiau pasisekė. Per Pesach šventę prisimename išėjimą iš Egipto vergijos. Rengiame protmūšius, susitikimus su įvairiais svečiais iš užsienio, filmų peržiūras, ekskursijas į muziejų ir t. t.“, – pasakoja studentė.
A. Belaitė pabrėžia ir patriotiškumo svarbą. 25-osioms Lietuvos nepriklausomybės metinėms pažymėti ji inicijavo akciją, kurios metu litvakų jaunimas buvo skatinamas fotografijose išreikšti savo meilę Lietuvai. Nuotraukomis dalytasi socialiniuose tinkluose.
Kartu su Talina Nechamkina ir Rima Kazlauskaite iš Žydų kultūros ir informacijos centro ji organizavo du pasivaikščiojimus po žydiškąjį Vilnių. Įsimintinų žydų kultūros objektų lankymas, anot studentės, leido priminti, kad Lietuvoje su jos tautiečiais sietinas ne tik Holokaustas. „Akcentuojamas šis baisus įvykis, tačiau pamirštama, kas buvo prieš tai. Paveldas tikrai didelis. Pavyzdžiui, ar daug kas žino, kad Vilniuje gyveno žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas, Romainas Gary, Abraomas Suckeveris ir kiti?“ – pasakoja A. Belaitė. Pasak jos, į pasivaikščiojimus susirinko itin daug ne žydų kilmės žmonių.
Žydiškumo esmė
Profesorius Leonidas Donskis savo esė rašė, kad litvakai laiko save lietuviais pagal senovinę žydų tapatybės formulę, leidžiančią išlikti Toros ir atminties žydu bet kurioje pasaulio vietoje, kartu būnant ir kultūros, kurioje gyvenama, dalimi. „Save tapatinu su Lietuva. Mano seneliai ir tėvai gimė čia, jie ir aš kalbame lietuviškai. Tačiau taip pat kultūriškai ir tradiciškai esu žydė“, – savo identitetą apibrėžia A. Belaitė.
Kartais atrodo, kad apibūdinti, kas sudaro žydiškąją tapatybę, labai nesunku. Paprastai daroma prielaida, kad žydas – žmogus, išpažįstantis judaizmą. Deja, viskas ne taip paprasta. „Kas svarbiausia būnant žydu, kiekvienas atsakytų savaip. Vienas duos ranką nukirsti, kad tai – religija, kitam – žydiškosios tradicijos. Štai amerikiečių rašytoja Ellen Cassedy tvirtina, kad jai žydiškumas siejasi su jidiš, nes ta kalba šnekėjo jos mama, kilusi iš Lietuvos. Kažkam būti žydu reiškia gyventi Izraelyje. Yra daug skirtingų perspektyvų, kuri teisingiausia, niekas negali pasakyti, nes kiekvienam tai labai intymu ir individualu“, – mano studentė.
Dar ne taip seniai Lietuva, ypač Vilnius, laikytas Rytų ir Centrinės Europos žydų kultūros ir jidiš kalbos centru. Daug metų mūsų šalyje nebegyvenantys žydai, pasak A. Belaitės, vis dar jaučia sentimentus savo ir protėvių tėvynei. Ji prisimena, kaip su draugais prisidėjo prie iniciatyvos ir tvarkė senąsias Žaslių žydų kapines. Nuotraukos buvo paskelbtos Lietuvos žydų studentų sąjungos „Facebook“ paskyroje. Vienas A. Belaitės bičiulis, Pasaulio žydų studentų sąjungos vykdantysis direktorius Yos Tarshish, šiuo metu gyvenantis Izraelyje, žinojo, kad jo giminės kilę iš Žaslių. Paprašęs daugiau fotografijų, jose rado savo prosenelių antkapius.
„Jis niekada nebuvo Lietuvoje, bet nori atvykti, nori pažinti. Tokių žmonių, besiilginčių šalies, į kurią jie net kojos nėra įkėlę, yra labai daug. Būtent žydiškoji Vilniaus ir Lietuvos dalis gali padėti pritraukti ilgą laiką diasporoje gyvenusius litvakus. Reikėtų skirti daugiau dėmesio žydiškosios Lietuvos istorijos atminimo įamžinimui. Jei turi Varšuva, kodėl negali ir Vilnius turėti modernaus žydų muziejaus?“ – retoriškai klausia studentė.
Šis tekstas publikuotas Vilniaus universiteto naujienų portale.
