Visuomenė

Apie sekso paslaugas arba kodėl Lietuvoje nepasikartos Brendos Myers istorija

Kelias savaites internete sklandanti peticija ragina gerbti moterų, teikiančių sekso paslaugas orumą ir žmogaus teises. Po Lietuvos ryto TV parodyto reportažo, kuriame vieno policijos reido metu žurnalistės klausimai veikiau primena patyčias, o ne nuoširdų norą išsiaiškinti visuomenė sujudo ir surinko beveik 800 parašų. Žurnalistė ir reportaže parodyta situacija – veikiau valstybės vykdomos politikos ir požiūrio atspindys, kuri ir turėtų atsidurti pilietinės visuomenės taikiklyje.

„Lietuvos ryto“ TV parodyto reportažo akimirka. Peticijos autorių nuotr.

Jei šiais metais jau buvote festivalyje Nepatogus kinas ir pamatėte filmą Sapnų gaudyklė, nesunkiai suprasite, kur lenkiu. Jei ne, tai kontekstas štai toks: dar būdama paauglė Brenda Myers-Powell iš Čikagos pradeda dirbti gatvėje. Ji tai paaiškina paprastai: juodaodė moteris augo kartu su močiute nepritekliuje, neretai buvo jos mušama, o emocinis ryšys buvo silpnas ir neteikiantis saugumo jausmo. Kartą Brenda paklausė močiutės, kodėl gatvėje pamatytos moterys lipa į nepažįstamų vyrų automobilius. Močiutė paaiškino, kad taip jos gauna pinigų. Daugiau jokių paskatinimų keturiolikmetei Brendai nereikėjo – idėja, kad tereikia įlipti į mašiną ir nuolatiniai užgauliojimai apie tai, kiek kainuoja Brendos valgomas maistas, baigsis, atrodė išsigelbėjimas.

Panašių skurdo, nepriežiūros nulemtų istorijų Lietuvoje rasite ne vieną, ypač Vilniaus stoties rajone. Praėjusiais metais, rašydama tekstą apie sekso darbuotojus, sutikau Angelę – moterį, kuriai buvo per keturiasdešimt, tačiau tuo metu atrodė bent dešimt metų vyresnė. Netekusi darbo Spartoje ir mirus vyrui, ji išėjo į gatvę, nes nebuvo kitų pajamų. 2014 m. vasarą ji jau buvo priklausoma nuo heorino ir sirgo ketvirtos stadijos gimdos vėžiu. Tragiška lemtis, bet mūsų šalyje tokių moterų istorijoms vietos kol kas nėra, nes jos netelpa į neliečiamai šventą moters-motinos paveiklą.

Angelės, atsidūrusios tarpinėje būsenoje, kur mirtis kvėpuoja į veidą, nors dar jauti, kad esi gyvas, kad tavo kūnas juda erdvėje, istorija Lietuvoje yra praktiškai beviltiška: sekso paslaugų teikimas yra baudžiamas, o valstybė padeda tik toms, kurios tapo prekybos žmonėmis aukos. Kitaip tariant, sisteminiu požiūriu jos atitinka moralinius moters-subjekto kriterijus: jos kūnas buvo valdomas ir pardavinėjamas kitų, todėl ji visuomenės akyse potencialiai dar gali būti reabilituota į moterį-motiną, ateityje susirasti vyrą, susilaukti vaikų ir tapti normaliosios visuomenės dalimi.

Todėl visai nenuostabu, kad neseniai Lietuvos ryto TV plačiai nuskambėjusiame reportaže žurnalistė-moteris prostitucija užsiimančioms moterims pateikia jų žmogiškąjį orumą žeminančius klausimus, mano galinti teisti ir vertinti.

Juk tos, kurios sekso paslaugas teikia savarankiškai, nors ir labai dažnai verčiamos aplinkybių, į šį aukščiau nupieštą moralinį paveikslą netelpa: kaip reabilituoti moterį, kuri turėjo nesuskaičiuojamai daug sekso partnerių, jos santykis su vyrais buvo pagrįstas ne monogamija, romantine meile ir intencija kurti šeimą, o pinigais?

Kol kas atsakymas į šį klausimą vertas milijono, todėl valstybė pinigus skiria tik prekybos žmonėmis aukoms. Tokioms kaip Angelė ar filme Sapnų gaudyklė pavaizduotai Brendai reikia sveikatos priežiūros, programų, kurios padėtų atsisakyti priklausomybių, policijos pagalbos smurto ir prievartavimų atvejais, o ne persekiojimo. Čikagoje gyvenančiai Brendai pavyksta išsikapstyti, nes suveikia ne tik jos noras keisti gyvenimą, bet ir sistema, kuri leidžia išsigydyti priklausomybę narkotikams. Lietuvoje Angelė tik turėjo galimybę nueiti į prie stoties veikiančią vieną nevyriausybinę organizaciją ir ten nemokamai gauti prezervatyvų. Kur ji darbar yra ir koks jos likimas teirautis nebedrįstu, atsakymas jau ir dabar gana aiškus…

Komentarai (0)