Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Skaitinys

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui suėjo penkeri. Ko išmokome?

Daugiau nei 80 proc. patiriančių smurtą artimoje aplinkoje – moterys. „Moterys kalba“ archyvo nuotr.

Daugiau nei 80 proc. patiriančių smurtą artimoje aplinkoje – moterys. „Moterys kalba“ archyvo nuotr.

Karolis Čepas | 2016 08 24

Smurtas artimoje aplinkoje – visuomenėje itin paplitusi problema, kurios tikrąjį mastą dėl itin didelio problemos latentiškumo iki šiol sunku apskaičiuoti. Kol kas į dienos šviesą išlenda anaiptol ne visi smurto atvejai. Prieš penkerius metus, gegužės pabaigoje, Lietuvoje priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (toliau Įstatymas). Toks laikotarpis jau leidžia vertinti, kaip veikia šis teisės aktas. Tai puiki proga apžvelgti, su kokiomis problemomis vis dar susiduriama, kokios Įstatymo taikymo tendencijos vyrauja ir kokią naudą jis atnešė visuomenei.

Keičiasi požiūris

Konfliktą įvardyti kaip smurto artimoje aplinkoje atvejį ne visada lengva, kadangi į tai įsitraukia šeimoje gyvenantys asmenys, kuriuos sieja artimi meilės ryšiai. Nukentėjusiems sunku pri(si)pažinti, kad prieš juos pakartotinai smurtaujama. Tokie žmonės patenka į smurto – pasikartojantį trijų fazių – ratą, kurį sudaro įtampos augimas, smurto proveržis ir smurtautojo atgaila. Gyvendamas pagal tokį modelį, nukentėjusysis smurtautojui vis suteikia dar vieną šansą. Deja, agresorius retai pakeičia savo elgesį.

Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos galima įvardyti kalbant apie pokyčius priėmus Įstatymą, tai naujas požiūris į šią smurto rūšį. Dabar smurtas artimoje aplinkoje laikomas valstybės reikalu: supaprastintas mechanizmas, kaip nukentėjusiam asmeniui kreiptis, nustatyta, kokia pagalba jam iškart suteikiama. Policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą gali veikti (pradėti ikiteisminį tyrimą, taikyti apsaugos priemones) be jokio oficialaus nukentėjusiojo pareiškimo, kuris buvo būtinas anksčiau. Prieš Įstatymo priėmimą pareigūnai dažnai nieko negalėdavo padaryti, nes nukentėję vengdavo rašyti pareiškimą nenorėdami padaryti žalos savo artimajam-smurtautojui, o kartais ir bijodami dėl savo pačių ar vaikų saugumo bei sveikatos. Dabar tereikia užfiksuoti faktą ir tyrimas pradedamas.

Kaip teigia Policijos departamento Prevencijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Artūras Bajorinas, reakcija nepasikeitė – pareigūnai į įvykio vietą važiuoja pagal tokius pačius iškvietimus, tačiau dabar jiems atveriamos platesnės galimybės. Tokią naudą įrodo ir policijos statistika – pirmuosius įstatymo galiojimo metus (2012–2014 m.) užregistruotų pranešimų kiekis išaugo nuo 18268 iki 29339. Skaičius auga ir toliau. Nors darbo krūvis policininkams padidėja, nukentėjusiems asmenims užtikrinama galimybė gauti reikiamą pagalbą.

Buvo įkurti specializuoti pagalbos centrai. Tai dažniausiai nevyriausybinės organizacijos, teikiančios specializuotas psichologines, teisines ir kitas paslaugas. Sukurtas mechanizmas, pagal kurį policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą ir užfiksavę smurto faktą nedelsdami perduoda informaciją specializuotam pagalbos centrui. Šis iš karto susisiekia su nukentėjusiuoju. Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė teigia, kad pagalba įprastai teikiama telefonu: gavus pranešimą, susisiekiama su auka. Jai paaiškinamos jos teisės, ko gali prašyti, ką sakyti tyrėjui. Jeigu būtina specifinė pagalba, yra teisininkai ir psichologai, teikiantys konsultacijas. Jei reikia kitokios pagalbos, pavyzdžiui, apgyvendinimo (to specializuoti pagalbos centrai neteikia), nukreipiama į specifines nevyriausybinės organizacijas. Pagal galimybes vykstama į vietas, kuriose užregistruojami smurto atvejai, konsultuojama akis į akį. Kartais pagalbos centrai atstovauja nukentėjusiesiems teisme. Kaip pabrėžia J. Šeduikienė, įprastai smurto aukoms užtenka pagalbos telefonu.

Specializuoti pagalbos centrai neteikia pagalbos nepilnamečiams asmenims, nukentėjusiems nuo smurto, nes įstatymiškai be globėjo tai neįmanoma. Nepilnamečiams pagalbą suteikia vaikų teisių apsaugos įstaigos, pradinę informaciją ir palaikymą galima gauti paskambinus į emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“.

Sistema veikia ne visada

Deja, Įstatymo kuriama sistema nėra tobula, pasitaiko atvejų, kai nukentėję žmonės nėra tinkamai apsaugomi. Dauguma tokių situacijų priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus – kartais vis dar prašoma parašyti pareiškimą, nors, pagal įstatymą, tai nėra būtina. Be to, informacija apie atvejus ne visada perduodama specializuotiems pagalbos centrams. Kaip teigia A. Bajorinas, tokios problemos sprendžiamos vidiniais pareigūnų patikrinimais, nuolatiniais mokymais, kurie pareigūnams padeda įgauti daugiau patirties.

Pats Įstatymas taip pat nėra tobulas. Jame dar yra sričių, kurios netinkamai reglamentuojamos ar išvis nereglamentuojamos. Vienas iš tokių diskutuotinų aspektų – pranešimų perdavimas specializuotiems pagalbos centrams. Pagal dabartinę tvarką, pranešimas perduodamas tik tada, kai pradedamas ikiteisminis tyrimas. Problema kyla tuomet, kai policijos pareigūnams neužtenka duomenų iškart pradėti ikiteisminį tyrimą. A. Bajorinas abejoja, ar tokią informaciją perduoti visais iškvietimų atvejais yra teisiškai įmanoma. Privalu įsitikinti, ar tai nepažeistų įstatymų, užtikrinančių asmens duomenų apsaugą. Pareigūnas taip pat mano, kad toks mechanizmas padidintų krūvį pagalbos centrams, galbūt reikėtų ir didesnio jiems skiriamo finansavimo.

Įstatyme dėstoma, kad smurtas gali būti fizinis, psichinis, seksualinis ar kitoks poveikis, sukeliantis žalą. Apibrėžimas ganėtinai platus. Problema kyla dėl to, jog įprastai sunku atpažinti psichinį ar ekonominį smurtą. Jis ne toks vizualus kaip fizinis ar seksualinis. Nėra daug kriterijų, kaip tokį smurtą pamatyti ir pagal ką bausti. Policija gali pradėti tyrimą tik tuo atveju, jeigu tam yra įstatyminis pagrindas, konkrečiai nurodytas nusikaltimas ir pažeidimas, atitinkantis reikalingus požymius. Psichinį smurtą įvardyti geriausiai padeda 145-as Baudžiamojo kodekso straipsnis. Tai grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, jo terorizavimas. Atvejus, atitinkančius šio nusikaltimo požymius, policija tikrai tiria. Natūraliai iškyla klausimas, kur yra riba tarp paprasto barnio šeimoje ir psichologinio smurto. Neapibrėžus tokios takoskyros, policija negali sėkmingai apginti asmens, kuris kenčia nuo tokio smurto.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemoje vis dar trūksta bendradarbiavimo tarp skirtingų institucijų ir organizacijų, ypatingai savivaldybių lygmenyje. Kai kurios iš jų tam skiria per mažai dėmesio. Teismuose dar nėra vientisos praktikos, kai kurie Įstatymo aspektai nesuderinti su kitais teisės aktais. Įstatymas nėra tobulas, bet juo supaprastinti keliai, padedantys apsaugoti asmenis nuo smurto. Egzistuojantys trūkumai sutvarkomi kantriai dirbant ir investuojant į institucijų bei organizacijų darbą. Galbūt prireiks dar ne vienerių metų, kol įsisenėjusios problemos bus išspręstos, tačiau teigiamas poveikis pastebimas jau dabar: žmonės tampa drąsesni ir dažniau kreipiasi pagalbos.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki