Laisvas žodis

Ar egzistuoja teisė įžeisti? Taip, bet

Žodžio laisvė reiškia laisvę sakyti ir tai, kas kitam nepatiks. Bet jeigu ką nors gali, nereiškia, kad turi tai daryti. Kodėl Lietuvos popkultūra daro ir kur tai veda?

Patyčios (asociatyvi iliustracija)

Metai prasidėjo muzikos apdovanojimais: nacionaliniais MAMA ir tarptautiniais „Grammy“. Abu prailgo. „Grammy“ scenaristai, kam iš jūsų atrodė, kad po vienos baladės įdėti kitą, ir dar vieną yra gera mintis? MAMA, ačiū, kad priminėte, kad egzistuoja toks konstruktas kaip „dainų popuri“, buvome pasiilgę.

Bet žmogaus teisių portale – ne apie muziką.

Kas stebina lietuvišką akį, žiūrint tarptautines apdovanojimų ceremonijas, tebūnie tai „Oskarai“, „Auksiniai gaubliai“, ar net MTV apdovanojimai – pagarbi atmosfera. Net jei dažnai renginio vedėjai turi paruošę aštrių saviironiškų pokštų. „Labas vakaras, jūs niekingi, išpaikę, minimaliai talentingi rats“ – su Holivudo elitu pasisveikino Tina Fey, viena šiųmečių „Auksinių gaublių“ vedėjų. Publika juokiasi. Atrodo, kad esantieji salėje yra draugai, švenčiantys patį faktą, jog yra ten. Kas laimės statulėlę – antraeilis dalykas.

Amerikiečių dainininkė Miranda Lambert, laimėjusi „Grammy“ už metų country albumą, atsiimdama jį sako, kad žavisi visais albumais, kurie buvo nominuoti šioje kategorijoje. Britų naujokas Samas Smithas, gavęs apdovanojimą už metų pop albumą, eidamas iki scenos dar spėja pabučiuoti bičiulę Katy Perry – jos albumas buvo tarp nominantų, nelaimėjo, bet nieko tokio – ji ir taip turi milijonus gerbėjų.

Vėliau ceremonijoje atiduodama pagarba pernai pasitraukusiems muzikantams. Randama vietos ir už muziką didesniems dalykams – transliuojamas JAV Prezidento pranešimas, skatinantis nebesmurtauti prieš moteris.

Net ir vienintelis incidentas – reperio Kanye Westo įbėgimas į sceną norint pasakyti, kad metų albumo apdovanojimą turėjo gauti ne Beck’as, o Beyonce, buvo priimtas kaip humoras. Visi žino apie Kanye mesijaus kompleksą – tą patį jis jau buvo padaręs prieš kelerius metus, tuose pačiuose apdovanojimuose.

Šių metų „Grammy“ šou buvo ypač jautrus ir sentimentalus. Jam trūko tempo ir intrigos. Tačiau po visko žiūrovas liko įtikintas, jog muzika gali keisti pasaulį į gera.

MAMA apdovanojimai save įvardija kaip lietuviškuosius „Grammy“ – tokius, kurie jungia visus muzikos stilius ir atiduoda pagarbą populiariausiems vietos atlikėjams. Bet kai tikrieji „Grammy“ buvo tokie idiliški, MAMA greta jų dar labiau priminė „Bado žaidynes“.

„Grammy“ daugiausia apdovanojimų gavęs S. Smithas atsiimdamas paskutinį iš jų padėkojo buvusiam vaikinui – už tai, kad nors ir sudaužė širdį, bet įkvėpė sukurti muziką, kurią pamilo pasaulis. Buvo palydėtas ovacijomis. Į MAMA-os sceną lipęs vienintelis atvirai homoseksualus žmogus, Lietuvos gėjų lygos vadovas buvo nušvilptas taip, kad žiūrovai pakilo iš vietų – nors jis viso labo atėjo įteikti apdovanojimą.

Geriausia roko grupe pripažinti „The Colours of Bubbles“ be reikalo įkando toje pačioje nominacijoje netikėtai atsidūrusiai Džordanai Butkutei: „Džordža, nenusimink – visada yra kiti metai“. Apdovanojimą įteikti užlipusią estrados veteranę Nelly Paltinienę renginio vedėjas Andrius Rožickas pertraukė kalbos viduryje, pasišaipydamas iš dainininkės kalbėjimo manieros. Publika juokėsi, Paltinienė nesuprato, kodėl pakviesta į ceremoniją yra pertraukiama, susikaupė ir lyg niekur nieko toliau sakė, ką norėjusi pasakyti – geriausia reakcija nepavydėtinoje situacijoje.

Priešingai nei draugiški pasistumdymai Holivude, šie atvejai buvo įžeidūs – nes toms, iš kurių buvo juokiamasi, juokinga nebuvo.

Nei A. Rožickas, vėliau „Facebook“ atsiprašęs už nevykusius pokštus, nei „The Colours of Bubbles“ vaikinai, grojantys anti-mačistinį roką nėra iš tų, kurie šaipytųsi tyčia. Bet jie tai padarė, nes bendravimas traukiant per dantį, kai tam, kuris traukiamas, nėra juokinga, yra tapęs norma. Jie prisitaikė.

MAMA ceremonija – simptomas to, kas Lietuvos televizijose įprasta. Šios medijos ABC sako: jeigu nori išlaikyti žiūrovą – sukurk dramą. Vienas iš būdų tai padaryti yra pastatyti filmuojamąją į nepatogią poziciją ir žiūrėti, kas nutiks. Lietuvos televizijose tai dažnai pavirsta primityviu žeminimu.

Metų pabaigoje viešą pasipiktinimą sukėlę dialogai tarp choreografo Jurijaus Smorigino ir TV šou „Šok su manimi“ dalyvių yra įspūdingi: vieną dalyvę pravirkdė slut-shamindamas dėl to, kad anksčiau ši filmavosi pornografiniame filme, kitai pasakė, kad „jos kojos dreba nuo celiulito“. Ši jį viešai pasiuntė.

Tokie vaizdai nėra nauji – tik anksčiau viskas nebuvo taip tiesmuka. Panašus asmens žeminimo principas, tik skirtingomis variacijomis Lietuvos popkultūroje tęsiasi bent 10 metų – tiek laiko praėjo nuo tada, kai pirmą kartą išgirdome Minedą. Pastatyti prieš kamerą žmogų, akivaizdžiai nepataikantį į toną, ir pažiūrėti, kiek daug jis prašaus – štai ir drama iš kurios sėkmingai pelnėsi tiek Minedo prodiuseriai, tiek jo istoriją sekusi žiniasklaida. Padėti jam? Ne, juk, pažiūrėkit, pats nori į sceną!

Publicistinių laidų kūrėjų kelionės į šalies provinciją, oficialiai – bandant išspręsti ten gyvenančiųjų problemas, o iš tikro – nufilmuoti kuo kraupesnių kadrų, TV komandų pasivažinėjimai su policijos ekipažais filmuojant aplinkoje nesiorientuojančius žmones ir viską užkalbant neva ironišku balsu – vis to paties voratinklio siūlai. Žmonės visa tai žiūri, nes nusiramina: „Aš matau tai ekrane ir jaučiuosi geresnis, nes man taip nenutiko. Arba kad niekas nenufilmavo, kai nutiko.“

Tam lemta tęstis, bent jau iki televizijos, tokios, kokia ji yra dabar, savidestrukcijos. Ilgai neužtruks, nes reklamos rinka traukiasi, jauni žmonės šią mediją apleidžia arba renkasi užsienio kanalus, o kova dėl likusiųjų darosi bekompromisė – ką dabar ir matome.

Bėda ta, kad laukimas kainuoja. Kartais – skaudžiausiai, kiek įmanoma. Sausį pranešta, kad Šilalės rajone nusižudė 14-metė. Mąstant ciniškai, jokia naujiena, nes Lietuvoje kasmet savo noru iš gyvenimo pasitraukia beveik pusšimtis paauglių. Lietuva pirmauja ES pagal savižudybių skaičių, triskart lenkdama vidurkį.

Bet Šilalės atvejis išskirtinis tuo, kad klasiokai šaipėsi ir per laidotuves – buvusieji sako, kad vienas jų sukūrė šokį (!) apie tai, kaip mergina nusižudė. Ji mokykloje patyrė ypač skaudžias patyčias, pavyzdžiui, internete mokiniai buvo įdėję skelbimą neva ji teikia seksualines paslaugas. Po savižudybės kiti mokiniai „Facebook“ rašė, jog „dėl kai kurių patyčių, let’s be honest. Ji buvo pati kalta.“

Sakyti, kad jie viso to išmoko tik iš televizijos būtų per paprasta. Bet neigti populiariosios kultūros įtaką kasdieniam gyvenimui irgi būtų naivu. Žiniasklaida neveikia vakuume. Kokį elgesį matai, tokį nevalingai kopijuoji pats. Daugeliui žmonių, ypač mažesniuose miestuose, televizija vis dar yra svarbus informacijos šaltinis. Jei kažkas laidoje pasako šou dalyvei, kad jos kojos storos, kodėl negalima to pasakyti klasiokei?

Televizijos įtaka mažės, bet ją keičiančios naujosios medijos nesiūlo naujo popkultūros kūrėjų požiūrio į kitą žmogų. Priešingai: interneto socialiniai tinklai gali tapti dar radikalesne žeminimo terpe.

Jei, pavyzdžiui, laidų vedėją ir komiką Algį Ramanauską televizijoje gali matyti ramiai vedant „Muzikinę kaukę“ – nutylėkime, kad laida yra fantasmagoriška, joje dalyviai geresniu atveju mėgdžioja Madonną, blogesniu nusidažo veidą juodai ir imituoja Arethą Franklin – tai „Facebook“ tas pats žmogus skelbia „Metų šūdų“ apdovanojimus, kur, pavyzdžiui, Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė pavadinama „metų varšavke“. To niekada neįvyktų televizijoje – formatas įpareigoja žaisti pagal bazines pagarbos kitam taisykles. Internete taisyklės daug seklesnės.

Dabartinė Lietuvos viešoji erdvė yra pavyzdys, kas atsitinka, kai visuomenė nuo cenzūros pereina į laisvę ir bando suvokti, kaip su ja elgtis. Sovietmečiu apribojimai buvo visur nuo radijo iki nuobodžiausių pasaulyje laikraščių. Viskas buvo apsimestinai gražu, kontroliuojama ir netikra. Šiukštu, nieko nebuvo galima įžeisti. Žmonėms tai įgriso – ir ačiū Die… tiems, kurie iškovojo, kad visa tai taptų istorija. Tačiau dabar, turint žodžio laisvę, ja naudojamasi iki kito kraštutinimo. Panašiai kaip paauglys, ką tik sulaukęs 18-os ir pagaliau galintis nusipirkti butelį alaus, nusiperka jų dešimt. Nes galima.

Šaipymasis iš kito Lietuvoje taip pat suvokiamas kaip žodžio laisvės išraiška, o bandymai tai apriboti – „tolerantiškų Vakarų“ išmonė.

„Mėgaukimės patyčiomis!“, – „Lietuvos ryto“ skiltyje rašė Andrius Užkalnis, dėl radikalių pasisakymų daugeliui skaitytojų tapęs žodžio laisvės sinonimu. Jo manymu, „iš Vakarų atėjo draudimo kultūra, susijusi su bet kokiu įvardinimu, kad štai žmogus yra kvailas, chamas, savanaudis, netašytas, tamsus ar neturi skonio.“ Jis rašo, kad „patyčios mums reikalingos, kaip orui reikalingas ne tik deguonis, bet ir anglies dvideginis, ir kaip miškui reikia ne tik kiškučių, bet ir vilkų, kad visuomenėje būtų normalus balansas.“

Praktikoje normalų balansą jis palaiko taip: „Odiozinė antiglobalistinė kaliausė, apraišiota arafatkių kutais <…> pinko nuop*sa“ <…> klinikinis račdyla“, – keletas epitetų, kuriais A. Užkalnis “Facebook” apibūdino kandidatą į Vilniaus miesto tarybą Marką Adomą Haroldą.

Anksčiau ten pat į vieną žmogų A. Užkalnis buvo kreipęsis: „Dusk, iškrypusi, urodliva dvėsna“. Pavyzdžių gali rasti daug, kartais po kelis vienoje „Facebook“ diskusijoje. Bet šie išskirtiniai, nes jų sulaukę žmonės nebeišlaikė, kreipėsi teisinės pagalbos: pirmu atveju buvo susitarta viešai atsiprašyti ir paaukoti pinigų už prieš patyčias kovojančios „Jaunimo linijos“ fondą, antru – įvyko teismo procesas, autorius nuteistas už įžeidimą.

Pasekmės? Jokių. A. Užkalnis toliau yra vienas populiariausių šalies publicistų, A. Ramanauskas neseniai netgi buvo pakviestas į prezidentūrą humoristiniam skečui su Prezidente – tai pačiai, kuri pirmojoje kadencijoje buvo pasirašiusi memorandumą „Vaikystė be patyčių“, kuriame kalbėjo apie būtinybę stabdyti „patyčių bangą šalyje“ ir skatinti „pagarbą, toleranciją, draugiškumą, kultūringą elgesį, patiems būti asmeniniu pavyzdžiu.“

„Palauk, tai aš galiu man nepatinkančius vadinti šūdais ir nieko?“, – galvoja 15-metis Šilalėje. Pasirodo, taip. Juk, let’s be honest, jie patys kalti, ar ne?

Žmonės pateisina įžeidimus, nes jų manymu, įžeidinėjamieji yra tų žodžių verti – galbūt jie „Rusijos agentai“, galbūt tiesiog jų politinės pažiūros kitos. Jiems tikslas pateisina priemones.

Bėda ta, kad tokios priemonės neveikia, priešingai. Kaip karas gimdo karą, taip įžeidinėjimai – įžeidinėjimus. Paklauskite apie tai dainininkės Jazzu. Patyčių kultūroje užaugę Lietuvos emigrantai Londone jos koncerto metu valgė ir siuntė į sceną replikas. Po koncerto dainininkė juos feisbuke išvadino „urodais“, „neišprususiais daunais“ ir „apsimyžusiomis kiaunėmis“. Tada interneto komentaruose šie atsakė: „Pati tu kiaunė“. Žodžio laisvė? Nepriklausomybės siekusieji omenyje turėjo ne visai tai.

Kas yra žodžio laisvė atsakyti bando visas Vakarų pasaulis, ypač po Paryžiaus įvykių. Milijonai į gatves išėjusiųjų parodė, kad stoja už laisvą žodį, piešinį, mintį – net jei šie ką nors įžeidžia. „Teisė į laisvą žodį nieko nereikštų be teisės įžeisti“, – vasario viduryje „The Guardian“ publikuotame straipsnyje neabejojo Jodie Ginsberg, organizacijos „Index on Censorship“, kovojančios už žodžio laisvę, vadovė.

Anot jos, jeigu sieksime, kad viešojoje erdvėje nebeliktų nieko, kas vieną ar kitą žmogų gali įžeisti, pasieksime tik vieną – kad viešosios erdvės tiesiog nebeliks. Nes tai, kas vienai atrodo įžeidu, kitai yra tik nuomonė, kurią ji yra laisva išreikšti. Žodžio laisvės principas yra kertinis. Ant jo laikosi visa Vakarų civilizacija. Ir jeigu jo neapribojo 12 nušautų žmonių „Charlie Hebdo“ redakcijoje, neapribos niekas.

Kaip tuomet senosiose demokratijose gyvenantieji suderina žodžio laisvę ir išvengia vieni kitų vadinimo „iškrypusiomis dvėsnomis“? Paprastai: dėl elementarios pagarbos kitam. Net jei jam visiškai nepritari. Teisė įžeisti egzistuoja. Bet tie, kurie ja naudojasi tyčia, pačios visuomenės nukeliami į paraštę. Štai ir viskas.

Lietuvoje jie tampa herojais, į kuriuos žiūri, iš kurių mokosi ir kuriems moka honorarus, kad tai darytų stipriau.

Tai yra problema. Vienas labiausiai patyrusių šalies žurnalistų Rytas Staselis po J. Smorigino šou šokių projekte paaiškino kodėl. Viešame įraše „Facebook“ jis kreipėsi į Lietuvos televizijas: „Jūs kryptingai siekiate, kad rinkimų kampanijų į kitą Seimą darbotvarkėje tarp aktualiausių šalies problemų rasis viešos informacinės erdvės „sutvarkymo“ motyvas. Jūs prisižaisite taip, kad visuomenės didumai išraiškos ir žodžio laisvė bus daug mažiau svarbi už TVARKĄ.

Manau, dar turite metus: susėsti ir save etiškai apriboti savo noru. Kitaip ateis ribotojai iš šalies, bet jau nešini antsnukiais, trumpais pavadžiais beigi žąslais. Ir patikėkite, tiems, kurie ateis su visais tais pričindalais, bus nusi*ikt į visokius žiniasklaidos laisvės reitingus, tarptautinį šalies prestižą. Jie tiesiog galvos apie savo vaikus ir žalą, kurią jie patiria žiūrėdami į Smoriginą toje baisioje dėžėje. Ir iš dalies jie bus teisūs primindami, kad laisvės ir atsakomybės derinys yra esmė.“

Žodžio laisvės normos nuolat kinta. Žmonės, kuriuos laikome laisvo žodžio kūrėjais yra pasakę baisių dalykų. Reformacijos tėvas Martinas Lutheris žydus vadino „niekšingais paleistuviais“. Vienas iškiliausių švietimo epochos mąstytojų Volteras pasakė ne tik garsiąją „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti“. Mažiau žinoma jo mintis yra ta, kad, anot Voltero, juodaodžių intelektas yra daug žemesnis nei baltųjų, nes jie kilę iš Afrikos, „kaip drambliai ir beždžionės“. Vincas Kudirka rašė, kad „nuo žydo ir aukščiausias mokslas nenuvalo purvų“. Kai šie žmonės taip kalbėjo, tai buvo norma. Dabar nėra.

Normos pasikeis ir Lietuvoje. Dabartinis laikmetis bus prisimintas kaip džiungliško bendravimo vieniems su kitais metas. Televizijos laidos ir ekrano nuotraukos iš socialinių tinklų bus nagrinėjamos kaip istorinis šaltinis, panašiai kaip dabar universitetuose nagrinėjamas „Varpas“. Studentai skaitys ir bandys suprasti, kodėl tie žmonės buvo tokie, ar jie iš tikro norėjo daryti tai, ką darė, ar tiesiog prisitaikė prie aplinkybių, kurias diktavo jauna postsovietinė visuomenė.

Šis laikmetis praeis. Bet kol jame esame, reikia daryti viską, kad būtų mažiau nukentėjusių. Jeigu mažiau žmonių galvos, kad patyčios yra „žodžio laisvė“, kuria reikia „mėgautis“ – bus jau gera pradžia.

Kovo 11-ąją nepriklausomai Lietuvai bus 25-eri. Bus daug diskusijų apie tai, kur nueita. Politikai kalbės apie grėsmes nacionaliniam saugumui, dalis agituos už privalomos karinės tarnybos sugrąžinimą. Nes saugus neva esi tada, kai žinai, ką nuspausti, prireikus iššauti. Ir kai turi kuo šauti.

Beveik trečdalis patyčias patiriančių vaikų Lietuvoje irgi yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Jas skatinanti popkultūra yra tiek pat žalinga, kaip į viešąją erdvę patenkanti dezinformacija iš dabartinės Rusijos. Skirtumas tas, kad su pastarąja kovojama aukščiausiu politiniu lygiu, o pirmoji laikoma „pirmojo pasaulio problema“ – ją spręsime tada, kai neturėsime rimtesnių reikalų. O dabar – tegul grūdinasi, pastovi už save!

„Baik moralizuoti. Kalbi kaip politikas. Gal kandidatuoji į Vilniaus merus?“, – sakote. Pritariu. Kalbėti apie patyčias nėra sexy. Šaipytis yra. O jeigu sugebi šaipytis, hm, kūrybiškai, taip, kad auka būtų ne tik pargriauta, bet ir po žeme užkasta, gali žiūrėti į ekraną ir skaičiuoti laikus (kirtis ant a). Bet vos tik pasakai, kad „ei, žmonės, bet ar čia tikrai viskas tvarkoje?“, vakarėlis baigiasi.

Dėl to daugelis nesako. Ši „moralizuotojo savicenzūra“ irgi yra simptomas. Visuomenė, kurioje negali kito įžeisti, yra totalitarinė. Bet visuomenė, kurioje bijai įžeidinėjančiam pasakyti, kad įžeidinėja – taip pat.

Bet ir šitai praeis. O kol kas, pabaigai į tekstą įnešiu daugiau spalvų, jūs odiozinės kaliausės, iškrypusios klinikinės kiaunės su celiulitu. Like.

_______________

Karolis Vyšniauskas yra žurnalistas, DELFI.lt, „Verslo klasė“, „1883 Magazine“ bendraautorius

Komentarai (9)
  1. anonime

    pabaiga! super

    2015 03 04 / IP: 78.56.171.61


    Netinkamas komentaras?

  2. B

    KAIP VISADA,” TIK LIETUVOJ BLOGAI, NU BET JAU KITOSE ŠALYSE TAIP NĖRA” TIPO STRAIPSNIUKAS

    2015 02 28 / IP: 78.58.143.23


    Netinkamas komentaras?

  3. vilei

    super straipsnis, ačiū autoriui

    2015 02 28 / IP: 78.56.52.239


    Netinkamas komentaras?

  4. Vavava

    Karoli, ačiū už gerą straipsnį. Tokių trūksta. Tik pabaiga nebuvo būtina. :)

    2015 02 28 / IP: 88.222.148.64


    Netinkamas komentaras?

  5. Tricky

    Puikus straipsnis, ypač dėl “Mama” apdovanojimų pritarčiau ir palyginimų.
    Bet per ilgas. gali būti kaip 3 atskiri straipsniai.
    Ir dėl to kandidato i Vilniaus miesto tarybą bei Užkalnio pasisakymą, kiek vienpusiškai. Užkalnis tikrai neteisus ir dažnai peržengia ribas (šis atvejis ne išimtis). Bet kiek kartų mačiau to kandidato į Tarybą pasisakymų jo fb puslapyje ar viešumoje, kurie įžeidžia paprastą “darbo liaudį”. Jis dažnai žemina žmonės dėl netinkamos aprangos, tyčiojasi iš kelio darbininkų, ar iš to kokia kas mašina vairuoja ir t.t. Bet čia gal tas aprašytas atvejis patyčios skatina patyčias.

    2015 02 27 / IP: 78.60.3.9


    Netinkamas komentaras?

  6. Willow

    2015 – vis dar žiūrit televizorių?

    2015 02 27 / IP: 5.20.206.120


    Netinkamas komentaras?

  7. Jurgita

    nereikėjo pabaigos. nereikėjo

    2015 02 27 / IP: 87.239.112.33


    Netinkamas komentaras?

  8. Mantas

    respekas, tvirtai sukalei! jė!

    2015 02 27 / IP: 78.60.81.253


    Netinkamas komentaras?

  9. Mark Adam Harold

    Karolį, pavaryk!!!!

    2015 02 27 / IP: 84.15.190.165


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai