Komentaras

Ar Lietuvos Vyriausybė pajėgi vykdyti tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje?

Naujieji metai yra gera proga apžvelgti praėjusių metų pasiekimus ir pabandyti atsakyti į klausimus, kokia bus ateitis. 2016 m. lapkričio pirmosiomis dienomis Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių taryboje vyko Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje vykdymo periodinė peržiūra. Šis įvykis Lietuvoje faktiškai nebuvo pastebėtas, nors jo metu buvo pateikiami kitų valstybių vertinimai, kaip Lietuva užtikrina žmogaus teises ir atnaujinti Lietuvos įsipareigojimai šioje srityje.

Mindaugas Kluonis, asmeninio archyvo nuotr.

2017 m. kovo mėnesį Vyriausybė nurodė, kurias rekomendacijas vykdys, o kurių ne. Lietuva peržiūros metu gavo 172 rekomendacijas, iš kurių 19 atmetė, o 153 įsipareigojo vykdyti. Daugiausia atmestos buvo rekomendacijos, kurios užtikrintų migrantų, tautinių mažumų, LGBT ir darbuotojų teises. Deja, praėjus metams ir peržvelgus 2017 m. patvirtintus rekomendacijų vykdymo planus akivaizdu, kad į rekomendacijų įgyvendinimą Vyriausybė žiūri atsainiai, daugumą priemonių numato 2020-2021 m. (kai jau bus kita Vyriausybė), o kitos valdžios šakos elgiasi taip, tarsi jokie įsipareigojimai visai neegzistuotų. Galima prognozuoti, kad 2018-2019 m. žmogaus teisių srityje bus prarastų galimybių metai ir tam yra keletas priežasčių.

Pirma priežastis, kad dabartinė Vyriausybė ir Seimas veikia kiekvienas sau ir Vyriausybės pozicija turi menką poveikį tam, kaip balsuoja valdančiosios koalicijos parlamentarai. Pavyzdžiui, nors Vyriausybė 2017 m. kovą įsipareigojo, kad Lietuva nesistengs siaurinti esamos šeimos sampratos, tačiau Seimas ignoravo šį Vyriausybės įsipareigojimą ir liepą priėmė partnerystę sudariusių asmenų laisvą judėjimą ribojančius Lygių galimybių įstatymo pakeitimus, o spalį priėmė šią sampratą siaurinantį Šeimos stiprinimo įstatymą. Abu juos pasirašė Respublikos Prezidentė, kuriai, kaip pagrindinei Lietuvos užsienio politikos koordinatorei lyg ir turėtų būti svarbūs Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai. Tačiau Prezidentė, kaip ir Seimas, matyt, kad nelabai girdėję apie šiuos įsipareigojimus arba sąmoningai juos ignoruoja, nes mano, kad Vyriausybės įsipareigojimai kitų valdžios institucijų nesaisto.

Antroji priežastis – pati Vyriausybė į šiuos įsipareigojimus žiūri deklaratyviai ir juos vertina pagal Lietuvoje itin gajų sovietinį požiūrį, kad svarbu įrašyti, bet vykdyti nebūtina. Pats rekomendacijų priėmimo ir atmetimo procesas buvo vykdomas remiantis neaiškiais kriterijais, nesikonsultuojant su žmogaus teisių gynimo organizacijomis. Pavyzdžiui, Lietuva atmetė Čekijos ir Šveicarijos rekomendacijas pakeisti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą taip, kad jis nesukurtų prielaidų diskriminuoti LGBT asmenis, motyvuojant, kad tokios nuostatos reikalingos vaiko teisėms ginti, tačiau priėmė Saudo Arabijos rekomendaciją kriminalizuoti neapykantos kurstymą dėl religijos ir tikėjimo. Sunku pasakyti, ką Teisingumo ministerija turėjo galvoje teigdama, kad įstatymas pažeidžiantis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2 ir 3 straipsnius reikalingas apsaugoti vaikų teises, ar kaip ji ketina papildomai kriminalizuoti jau seniai kriminalizuotą neapykantos kurstymą dėl religijos ar tikėjimo. Akivaizdu ir tai, kad rekomendacijų vykdymo ir nediskriminavimo priemonių planai buvo parengti atmestinai, juos rengiant orientuotasi į realių pokyčių neatspindinčius rodiklius. Na ir šiaip, paskaičius planus matyti, kad Vyriausybė realiai mano, kad Lietuvoje su žmogaus teisėmis viskas yra puiku, tik formaliai reikia „kažką daryti“.

Pavyzdžiui, nors Žmogaus teisių organizacijų koalicija ir užsienio institucijos akcentuoja, kad neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kurstymo nebaudžiamumas yra didelė problema (dėl kovos su ja stiprinimo peržiūros metu pateikta 18 rekomendacijų), Vyriausybė rekomendacijų įgyvendinimo ir Nediskriminavimo skatinimo 2017-2019 metų veiksmų planuose teigia, kad teisinė bazė yra pakankama ir jos keisti neplanuojama, tačiau numato apmokyti per 3 metus 15 (taip, 15!) policijos pareigūnų, kaip atpažinti neapykantos nusikaltimus. Tokie rodikliai yra ne problemos sprendimas, bet greičiau pasityčiojimas iš jos.

Ir, beje, priešingai nei teigia Vyriausybė, problemų teisiniame reglamentavime susijusiame su neapykantos nusikaltimų ištyrimu apstu. Pirmiausia didelė problema yra tai, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjai, prokurorai ir teisėjai nėra įpareigoti gauti neapykantos skleidimo prevenciją vykdančių institucijų Žurnalistų etikos inspektoriaus ir/ar Lygių galimybių kontrolieriaus išvadų. Jie, gavę skundą dėl neapykantos kurstymo tokių išvadų neprašo, motyvuodami, kad įstatymas neįpareigoja, o jiems ir be jokių išvadų viskas labai aišku, kad jokio nusikaltimo nėra. Na, nebent kokiu nors būdu pažeidžiama Saudo Arabijos rekomendacija ir negražiai atsiliepiama apie religiją. Tada, žinoma būtina skirti kokią nors baudą. Tačiau jei grasinama nužudyti ar sužaloti už pasidalijimą dviejų vaikinų bučinio nuotrauka socialiniame tinkle, tai teisėsaugos manymu nesukelia nei baudžiamosios, nei administracinės atsakomybės, o lietuviški teismai, kuriems „viskas aišku“, dar sugeba išaiškinti, kad patys nukentėjusieji yra kalti, jog jų atžvilgiu kurstoma neapykanta.

Jei Vyriausybė norėtų realių pokyčių, ji apmokytų ne 15 policininkų per 3 metus, o padarytų neapykantos nusikaltimų tyrimo kurso išklausymą privaloma vertinimo atestacijos sąlyga visiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams ir teisėjams. Ir, kaip Olandijoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teisėjai privalėtų gauti neapykantos kurstymo bylose šių nusikaltimų prevenciją vykdančių institucijų išvadas ir jomis vadovautis arba pagrįsti kodėl nesivadovauja. Dabar, net jei tokios išvados yra, teisėsauga jas ignoruoja, kaip pagarsėjusios Telšių mokytojos „gėjų-kanibalų“ istorijos atveju, nes jiems „ir taip viskas aišku“.

Trečia priežastis – biurokratinis pasipriešinimas žmogaus teisių užtikrinimui. Nors Lietuva yra priėmusi rekomendaciją užtikrinti, kad švietimo programose nebūtų propaguojama homofobija, o ir Lietuvos įstatymai tai numato, tačiau prireikė Tolerantiško jaunimo asociacijos skundo, kad iš metodinių rekomendacijų mokytojams būtų išimta medžiaga, kuri įvardija homoseksualumą kaip gydytiną sutrikimą. Iki skundo ji ten buvo nuo 2012 metų. Ne geriau sprendžiama ir patyčių problema. Nors tyrimai jau ne vienerius metus rodo, kad, pavyzdžiui, per 70 procentų LGBT moksleivių patiria patyčias, Vyriausybei atrodo, kad efektyviausia priemonė spręsti šią problemą yra tolesnių tyrimų atlikimas, užuot įtraukus privalomą kursą apie homofobijos žalą į mokytojų atestacijos programas. Ir net tų pačių priemonių plane numatytų tyrimų atlikimui Vyriausybė neskiria lėšų. Nes, neva, nėra. Panašiai kaip nėra lėšų valstybinei mokyklai Pilaitėje, bet yra katalikiškai mokyklai. Ir šis pavyzdys, apie mokyklos statybų Pilaitėje istoriją paminėtas neatsitiktinai, nes ketvirtoji priežastis, kodėl Vyriausybei nesiseka vykdyti įsipareigojimų žmogaus teisių užtikrinime yra nuolatinis dairymasis į religinius lobistus ir baimė padaryti ką nors, kas neatitiktų jų valios. Todėl nesprendžiamos patyčių problemos, nesugebama ratifikuoti smurtą lyties atžvilgiu užkardančių priemonių įgyvendinimą numatančios Stambulo konvencijos ir nesilaikoma kitų tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių srityje.

Praėjus metams nuo Lietuvos žmogaus teisių situacijos vertinimo Jungtinėse Tautose, žmogaus teisių padėčiai gerinti padaryta labai mažai. Optimizmo neteikia ir tai, kad Vyriausybė yra stumdoma religinių lobistų, kaustoma baimės imtis ryžtingų priemonių žmogaus teisių padėties gerinimui, nežinanti ir dar labiau nenorinti žinoti kokių realių pokyčių reikia bei neturi kitų valdžios šakų, Prezidentės ir Seimo, palaikymo. Todėl sunku tikėtis, kad žmogaus teisių padėtis Lietuvoje bus gerinama realiomis priemonėmis, tokiomis kaip visiems privalomos įstatymų leidybos iniciatyvos, griežtai kontroliuojant jų vykdymą, o ne nykstamai menko reikšmingumo kelių žmonių mokymais ar į stalčių po atlikimo nukišamais tyrimais. Kaip ir sunku tikėtis, kad Vyriausybė imsis lyderystės, jog būtų įgyvendinti jos pačios prisiimti įsipareigojimai, užuot rašiusi neigiamas išvadas žmogaus teisių situaciją bloginantiems iš Seimo atkeliaujantiems projektams, į kurias nei Seimas, nei Prezidentė neatsižvelgs ir apsimetinėjusi, jog nėra lėšų įsipareigojimams vykdyti, kai iš tiesų trūksta tik noro ir valios. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė nėra pajėgi vykdyti savo prisiimtų tarptautinių isipareigojimų žmogaus teisių srityje, čia atsiveria plačios galimybės imtis iniciatyvos atskiriems Seimo nariams ar frakcijoms, kurie galėtų, bendradarbiaudiami su nevyriausybinėmis organizacijomis, paversti bent dalį šių svarbių įsipareigojimų realybe.

Komentaras parengtas įgyvendinant Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio bendradarbiavimo stiprinimo projektą, finansuojamą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) lėšomis. Projektas skirtas stiprinti Žmogaus teisių organizacijų koaliciją.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai