Skaitinys

Ar psichologai ir emocinės paramos teikėjai pasirengę padėti LGBT* žmonėms?

LGBT* žmonės, ypač jauni, dažnai patiria gerokai didesnį spaudimą, susiduria su sunkumais, kylančiais dėl jiems priešiškos aplinkos. Įvairūs tarptautiniai tyrimai rodo, kad jie labiau rizikuoja susirgti depresija, yra pažeidžiamesni streso sukeliamoms priklausomybėms.

Kartu LGBT* žmonės, kuriems prireikia psichologinės ir emocinės pagalbos, ne visada pasitiki šią pagalbą galinčiais suteikti specialistais. Jiems kyla įvairių klausimų: ar šitie žmonės bus geranoriškai nusiteikę mano atžvilgiu;ar jie supras, ką aš išgyvenu ir apie ką kalbu?

Augustas Čičelis, asociacijos „In Corpore“ vadovas, pasakoja, kad šie klausimai ir paskatino imtis iniciatyvos, kuria siekiama užtikrinti, kad LGBT* žmonės turėtų galimybę gauti kokybišką emocinę paramą ir psichologinę pagalbą.

„Pastebėjome, kad LGBT* žmonės, ypač jauni, nepasitiki tomis priemonėmis, kurios skirtos visiems. Norėjome pasiekti, kad pasitikėjimo būtų daugiau ir kad paramos teikėjai būtų geriau pasirengę priimti LGBT* žmones“, – sako A. Čičelis, kuris taip pat savanoriauja emocinę pagalbą telefonu ir laiškais teikiančioje „Jaunimo linijoje“.

Viena šios iniciatyvos dalis yra mokymai „Jaunimo linijos“ savanoriams, taip pat psichologams ir psichoterapeutams, supažindinantys juos su specifiniais klausimais ir sunkumais, su kuriais gali susidurti LGBT* žmonės.

Augustas Čičelis, Laimos Stasiulionytės nuotr.

Augustas Čičelis, Laimos Stasiulionytės nuotr.

Portalas „Išgirsti“ sistemingai pateikia informaciją, kuri gali praversti siekiantiems geriau suprasti, kas yra LGBT* ir su kokiais iššūkiais šie žmonės gali susidurti: kas yra lyties tapatybė ir seksualinė orientacija, ką reiškia santrumpa „LGBT*“ ir kuo skiriasi už jos besislepiančios tapatybės. Trys portalo dalys skirtos jauniems LGBT* žmonėms, jų artimiesiems bei draugams ir emocinės paramos teikėjams.

Psichologams reikia žinių

“Norint suteikti tinkamą pagalbą LGBT* žmonėms, reikia patirties ir specifinių žinių”, – sako Lietuvos psichologų sąjungos Psichikos sveikatos politikos komiteto pirmininkas Antanas Mockus. Pasak jo, apie tai rimčiau susimąstyti paskatino dėl socialinės reklamos apie įvairias šeimas kilusios diskusijos, kai Lietuvos televizijos atsisakė šį klipą transliuoti, cituodamos prieštaringąjį Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą.

„Kilo klausimas: kiek apie tai psichologai žino ir gilinasi, galų gale kokia yra mūsų bendruomenės, Lietuvos psichologų sąjungos, pozicija? – pasakoja A. Mockus. – Kilo mintis suorganizuoti diskusiją mūsų kasmetiniame psichologų kongrese. Ta proga tarpusavyje su psichologais pakalbėti, kokios yra mūsų nuostatos, ką mes galvojame.“

Rengiantis diskusijai, Lietuvos psichologų sąjunga atliko savo narių anketinę apklausą, kad susidarytų geresnį vaizdą, kiek psichologai susiduria su LGBT* žmonėmis, ką apie juos žino ir ar jaučiasi galintys jiems padėti.

Pasak A. Mockaus, apklausos rezultatai parodė, kad psichologams, tarp kurių, žinoma, taip pat yra homoseksualių ar biseksualių žmonių, išties tenka konsultuoti LGBT* bendruomenės narius. Savo žinias ir sugebėjimą padėti jiems psichologai vertino įvairiai. „Apie homoseksualius ir biseksualius asmenis kažką žino, jaučia, kad gali padėti, tačiau translyčiai žmonės jau yra terra incognita, apie 60 proc. anketas užpildžiusių psichologų pažymėjo, kad su jais mažiau susidūrę ir nepakankamai jaučiasi pasirengę“, – sako A. Mockus.

Antanas Mockus, asm. nuotr.

Antanas Mockus, asm. nuotr.

„Psichologų kongreso diskusijoje buvo nemažai narių, kurie turi daugiau tiesioginės patirties konsultuojant žmones. Supratome, kad tam reikia ir žinių, ir konteksto išmanymo – neužtenka tik būti geranoriškai nusiteikusiam“, – apibendrina A. Mockus.

Kartu buvo apklausti ir į psichologus besikreipiantys LGBT* žmonės. Anketas užpildė apie 200 respondentų, iš kurių maždaug 60 proc. pažymėjo, kad konsultacijos pateisino jų lūkesčius. „Mes, rengusieji apklausą, pamatę rezultatus sakėm: o, net 60 proc. atitinkam lūkesčius, nesitikėjom, kad bus taip neblogai. Kita vertus, net 40 proc. neatitinka – taigi čia kaip pažiūrėsi, ar stiklinė pustuštė, ar puspilnė“, – sako A.Mockus.

Pasak jo, Lietuvos psichologų sąjungos narių nuostatos gali būti įvairios, tačiau organizacija, kuri yra nepolitinė ekspertinė bendruomenė, formuluodama savo pozicijas remiasi moksliniais tyrimais ir moksliniu sutarimu: „Taigi Lietuvos psichologų sąjunga išsakė poziciją, kad homoseksualumas nėra sutrikimas, nes taip parašyta tarptautinėje ligų klasifikacijoje. Dar pasisakėm, kad tai [seksualinė orientacija] nėra pasirenkama. Toliau mūsų pozicija yra kovoti su stigma ir diskriminacija.“

Ar reikalingas sąrašas?

Lina Rasimaitė yra „Jaunimo linijos“ savanorių mokytoja ir dirba psichologe vienoje Vilniaus gimnazijų. Ji pasakoja, kad dirbdama su paaugliais dažnai galvojo, kaip nukreipti juos ten, kur jie gautų tinkamą pagalbą.

„Kaip jiems padėti suprasti, į ką saugu kreiptis, į ką ne? Ir galvojau, gal sudaryti sąrašą psichologų [galinčių konsultuoti LGBT* žmones]. Bet tada suabejojau: o kas, jei mano psichologo nėra tame sąraše, ar tai reikštų, kad į jį negalima kreiptis? Taigi pavojinga su tais sąrašais – nes jei ko nors jame nėra, kyla klausimas: o kodėl jo ten nėra?“, – pasakoja L. Rasimaitė.

Tad kaip žinoti, ar specialistas, į kurį kreipiesi pagalbos, yra kompetentingas ją suteikti? Pasak L. Rasimaitės, svarbios yra nuostatos ir atvirumas siekti žinių. „Svarbu suprasti LGBT* žmonių patirtį: kaip gyvena, su kokiais sunkumais susiduria? Jei aš to nežinau, man yra sunku suprasti ir priimti. Bet tokius dalykus galima sužinoti. Įvairūs mokymai padeda. Kiti specialistai iš kitų šaltinių sužino. Tad galima paklausti: ar tu domėjaisi, ar specializavaisi, ar kada nors konsultavai tokį žmogų?“

Kita vertus, nuostatų taip lengvai nepatikrinsi ir nėra tokių klausimų arba sertifikatų, kurie padėtų lengvai įvertinti psichologo kompetenciją konsultuoti LGBT* žmones, sako A. Čičelis. Kol nėra užmegztas gilesnis ryšys su psichologu, patys klientai dažnai nėra linkę atvirauti arba užduoti tiesių klausimų. Tad kol kas vadovautis tenka rekomendacijomis arba nuojauta ir konsultacijos pradžioje ar prieš ją susidarytu pirmu įspūdžiu. „Jei kyla įtarimas, kad kažkas negerai, kad manęs galbūt nepriima, ieškai kito specialisto“, – sako A. Čičelis.

A. Mockus priduria, kad net ir su LGBT* žmonėmis ir jų patirtimi nesusidūrę specialistai turi turėti bendrų kompetencijų, „o kompetentingas psichoterapeutas, turintis patirties, gali rasti informacijos“. O jeigu jaus, kad jam vis dėlto trūksta žinių, profesionalas rekomenduos jų turintį kolegą. „Arba pasakys: deja, priėjome temą, kurios tikrai neišmanau, tad arba toliau bendraujame, kadangi jau turime užmezgę kontaktą, arba ieškom kokių nors alternatyvų, – sako A. Mockus. – O apskritai psichologus rengiančiuose universitetuose reikėtų skirti daugiau dėmesio šiai temai“.

Komentarai (1)
  1. Vitalius

    Vilniuje yra du, Kaune – yra vienas psichiatrai, kurie skelbiasi gydantys homoseksualumą. 21-ąjame amžiuje, Lietuvoje, kuri jau 25 metai, kaip Europos sąjungoje.
    Gal jų knibžda ir kituose šalies miestuose?
    Labai įdomu būtų išgirsti Lietuvos psichiatrų asociacijos nuomonę. Tiesa, ar jie yra tos asociacijos nariau – nežinau. Tačiau, mano galva, faktas vertas pagarsinimo….

    2016 01 20 / IP: 78.60.221.99


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai