Lygybė

Ar visada tas, kas įprasta, yra šventa, arba apie mūsų visuomenės dvišakumą

Labai gerai suprantu visuomenės poreikį turėti tam tikras taisykles ir normas bei siekti, kad jų laikytųsi dauguma visuomenės narių. Be šio veiksnio visuomenės neįsivaizduoju. Vis dėlto tokias taisykles ir normas puoselėjanti visuomenė man daugeliu atveju panaši į nemąstantį, kažkada tėvų valios suvaržytą vaiką, kuris taip ir neišmoko mąstyti kritiškai.

Gedimino Zieniaus nuotr.

Deja, turiu pripažinti, kad kitų taisyklų bei normų siekiantys homoseksualūs asmenys man irgi neretai primena vaikus, ieškančius konservatyvių tėvų pripažinimo. Jų elgesys kartais verčia spėlioti, ar tik jie patys negeidžia įsilieti į tam tikrą neutralų visuomenės kokteilį, į idėjų pasigendančią, vertybių krizę patiriančią visuomenę. Ir ką gi tai galėtų reikšti pačiai visuomenei, homoseksualiems asmenims ar man, šios visuomenės narei?

Pagrindinė mano žinia jums šiandien yra ta, kad, kaip ir jūs visi, priklausau visuomenei, pasižyminčiai itin nenuosekliomis pažiūromis ir mąstymu, kurias pati sau su pavadinusi dvišakumu. Dar daugiau, mano pozicija daugeliu atveju – man pačiai netikėtai, nejučia – tapdavo dvišaka. Manau, kad iki pat gyvos savo galvos būsiu priversta tempti šias man visuomenės uždėtas grandines. Šiandien man suteikta gera proga pasidalinti su jumis, kokios gi tai grandinės ir kaip aš jas suprantu. Pabandysiu nusakyti jas keletu tezių.

Daugelis mūsų visuomenės narių yra įsigudrinę su vienoda simpatija žiūrėti į darnias, stabilias šeimas, tačiau lygiai taip pat simpatiškos jiems yra ir ant sudužusios šeimos pamatų kuriamos kitos šeimos. Ši išvada nesunkiai peršasi, vertinant iš „Gyvenimo būdo“ žiniasklaidos prioritetus ir šios žiniasklaidos populiarumą.

Dauguma mūsų šalies piliečių įpratę manyti, kad  geriausiai gamtos dėsnius atitinka heteroseksualūs intymūs santykiai, tačiau tie patys piliečiai paradoksaliu būdu ramiai užmiršta, kad jų naudojama kontracepcija neatitinka jokių gamtos nustatytų reprodukcijos dėsnių.

Mūsų valstybė gina heteroseksualią santuoką ar porinius santykius, kurie neva atitinka tradicijas, gamtos tvarką ir sveiką protą, tačiau nutyli apie tai, kad daugelis santuokų ir teisiškai neįregistruotų gyvenimų po bendru stogu šiandien kuriami visiškai ne dėl to, kad kas nors pratęstų giminę ar prigimdytų daug vaikų.

Dauguma mūsų linkę manyti, kad seksualiniais ryšiais siejamas poras jungia iš esmės tai, kad vienas papildo kitą, tačiau tuo pat metu linkę negalvoti apie tai, kad dauguma žmonių po trumpalaikių seksualinių ryšių nebenori vienas kito matyti arba tai virsta išsiskyrimu ar skyrybomis.

Dauguma mūsų vis dar linkę romantizuoti heteroseksualius romantinius santykius, tačiau užmiršta, kad tie santykiai gimsta visiškai ne todėl, kad tie romantiškų jausmų ar aistros apimti žmonės sąmoningai nori turėti bendrų vaikų ir šitaip pasitarnauti valstybei.

Tai tik kelios tezės, kurios skatintų daugelį mūsų pamąstyti, kodėl mes taip nusiteikę prieš homoseksualius ar homoseksualių ryšių turinčius asmenis. Nėra lengva apie tai kalbėti garsiai. Kodėl, paklausite? Todėl, kad seksualumas priklauso intymumo sričiai. Net ir pats nuogiausias kūnas iš tiesų paslepia nelengvai perprantamus ir įvardijamus psichofizinius procesus. Jų apnuoginti iš esmės netgi neįmanoma, nes kiekvienas apnuoginimas iš esmės reikš tik naują teksto rūbą. Todėl išliks pusinės tiesos prieskonis – jis neišvengiamas.

Štai kodėl daugiausia apie įvairių orientacijų mūsų seksualumą mums pasako poezija ar kita meno kūryba, atverianti mums žmogaus neapibrėžtumą ir įvairiausias jo egzistencines perspektyvas. Bėda ta, kad šiandien meno kūrėjai yra lygiai tokia pati mažuma, kaip ir homoseksualūs asmenys. Todėl šiandien leiskite man pabandyti solidarizuotis su jumis ir žiupsneliu savo kūrybos.

Kalba pasakyta Tolerantiško Jaunimo Asociacijos organizuotame renginyje „Būk išgirstas – LGBTQI tribūna Lukiškėse“, skirtame paminėti Tarptautinę dieną prieš homofobiją ir transfobiją.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai