Aktualu

Asmenvardžių rašymas nelietuvių kalba – taip ar ne? (2 dalis)

Praėjusioje dalyje buvo aptariami Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys asmenvardžių rašymą.

Canstock

TARPTAUTINIAI TEISĖS AKTAI

Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija

Ši Konvencija yra priimta Europos Tarybos ir pasirašyta visų Tarybos narių, tarp jų ir Lietuvos. Ji nustato tautinių mažumų apsaugos pagrindus, kuriais turi vadovautis visos Konvencijos dalyvės.

Konvencijos II skirsnio 4 straipsnis teigia: „Šalys įsipareigoja garantuoti tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims teisę į lygybę prieš įstatymą ir vienodą įstatymo teikiamą apsaugą. Šiuo požiūriu draudžiama bet kokia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminacija.“ Tai reiškia, kad draudžiama diskriminacija bet kokiais pagrindais, tiek rasės, kalbos, religijos, tautybės ir panašiai. Kiekvienas asmuo turi būti traktuojamas taip pat ir visiems suteikiamos tos pačios teisės bei pareigos.

5 straipsnis sako, kad: „Šalys įsipareigoja sudaryti sąlygas, būtinas, kad tautinėms mažumoms priklausantys asmenys galėtų puoselėti ir plėtoti savo kultūrą ir išsaugoti esmines savo savitumo dalis – religiją, kalbą, tradicijas ir kultūros paveldą.“

10 straipsnis tarsi sukonkretina minėtą 5 straipsnį ir kalba tik apie tautinių mažumų teisę laisvai ir nevaržomai vartoti savo kalbą. Šis straipsnis nustato šalims pareigą netrukdyti tautinėms mažumoms naudotis šia savo teise. Tuo tarpu tautinėms mažumoms suteikiama teisė „laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą.“ Taigi dėl šio Konvencijos straipsnio gali kilti daugiausiai prieštaravimų tuo atveju, kai valstybėje draudžiamas vardų ir pavardžių rašymas nelietuviškais rašmenimis. Juk iškyla grėsmė pažeisti tautinėms mažumoms suteikiamą teisę laisvai ir nevaržomai vartoti savo kalbą. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2006 metų gegužės 10 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „oficialių  dokumentų  rašymas  valstybine kalba nepaneigia   tautinėms   mažumoms   save  priskiriančių  piliečių teisės  rašyti,  skaityti  ir  bendrauti  bet  kokia  kita kalba, jeigu  tai  nesusiję  su  Konstitucijos  apibrėžta  valstybinės kalbos vartojimo sritimi“, kuri, pasak Teismo, apima viešąjį Lietuvos gyvenimą. Kaip jau buvo minėta, pilietybę patvirtinantis dokumentas yra viešojo valstybės gyvenimo dalis ir todėl jame duomenys turi būti įrašomi tik lietuvių kalba.

Be to, Konvencijos 20 straipsnis numato tautinių mažumų pareigą gerbti šalį, kurios pilietybę jie turi. Jie privalo gerbti ir laikytis nacionalinių teisės aktų bei gerbti kitų žmonių teises. Šią nuostatą taip pat galima sieti su bendruoju principu, jog asmuo savo teisėmis privalo naudotis taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Taigi, nors ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų Konvencija ir numato tautinių mažumų teisę į laisvą savo kalbos vartojimą, tačiau ši teisė negali būti suabsoliutinta. Juk dauguma atvejų galimi tam tikri teisių ribojimai, žinoma, jie privalo būti pagrįsti, turėti teisėtą tikslą ir būti proporcingi. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) savo byloje Mentzen alias Mencena prieš Latviją pabrėžė, kad „valstybinė kalba yra viena iš pagrindinių konstitucinių vertybių, kaip ir šalies vėliava ar teritorija.“ EŽTT taip pat pažymėjo, kad „valstybė, kuri paskelbė, kad tam tikra kalba yra oficiali kalba, įsipareigoja savo piliečiams garantuoti teisę vartoti šią kalba be įsikišimo ne tik privačiame gyvenime, bet ir bendraujant su valdžios institucijomis.“ Taigi oficialios kalbos apsauga gali būti laikoma teisėtu tikslu ribojant tautinių mažumų teisę laisvai vartoti savo kalbą.

Dvišalė Lietuvos ir Lenkijos sutartis

Vis dėlto, kad ir kaip į šią problemą bandytumėme žiūrėti plačiai, tačiau ji vis tiek Lietuvoje labiausiai asocijuojasi su lenkų tautybės žmonėmis, jų noru savo vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos piliečio pase matyti užrašytus lenkiškais rašmenimis. To priežastis yra labai paprasta. Tautines mažumas Lietuvoje daugiausiai ir sudaro lenkų tautybės žmonės.

Tautinių mažumų konvencijos 18 straipsnis numato: „Prireikus Šalys stengiasi sudaryti dvišales ir daugiašales sutartis su kitomis valstybėmis, visų pirma su kaimyninėmis valstybėmis, kad užtikrintų atitinkamoms tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugą.“

Lietuva ir Lenkija dar 1994 metais sudarė dvišalę tarptautinę sutartį, kurios tikslas – padėti palaikyti  draugiškus santykius ir gerą kaimyninį bendradarbiavimą tarp šių valstybių. Keli šios sutarties straipsniai taip pat reguliuoja ir čia mums svarbius tautinių mažumų klausimus. Apskritai, abiems valstybėms nustatoma pareiga laikytis tarptautinių principų  bei standartų, susijusių tiek bendrai su žmogaus teisėmis, tiek išskirtinai su tautinėmis mažumomis, ir įtvirtintų tarptautiniuose teisės aktuose (tokiuose kaip Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, Europos žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija ir kiti). Šios dvišalės tarptautinės sutarties 13 straipsnio antroje dalyje teigiama, kad tiek tautinė lenkų mažuma Lietuvoje, tiek tautinė lietuvių mažuma Lenkijoje „turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais  laisvai reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį,   kalbinį    bei   religinį    tapatumą   be    jokios diskriminacijos ir visiškos lygybės prieš įstatymus sąlygomis.” Be to, kalbant konkrečiai apie kalbos vartojimą, tai šia sutartimi tautinėms mažumoms suteikiama teisė laisvai savo gimtąją kalbą vartoti ne tik asmeniniame, bet ir viešajame gyvenime. Įdomu tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo doktrinoje yra pažymėjęs, jog Lietuvos  viešajame gyvenime privalo būti vartojama išimtinai tik lietuvių kalba, kuri yra pripažinta valstybine.

Ši sutartis taip pat numato, kad asmenys, save priskiriantys lietuvių ar lenkų tautinei mažumai turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį.“ Toliau numatoma, kad detaliau pavardžių rašymas bus nustatytas specialioje sudarytoje sutartyje. Tačiau  jau eina dvidešimtieji šios, draugiškų santykių palaikymo, sutarties metai, o speciali sutartis taip ir nėra sudaryta. Tiesa, buvo bandoma tartis dėl šios sutarties turinio, bet kiekvieną kartą tai viena, tai kita valstybė atmesdavo kitos pasiūlymus. Galbūt šiemet, apvalaus jubiliejaus proga, ir bus pagaliau sudaryta ta specialioji sutartis, tačiau kol kas privalu vadovautis bendrojo pobūdžio taisyklėmis numatytomis tiek šioje sutartyje, tiek kituose teisės aktuose.

Be to, svarbu ir tai, ką ši Lietuvos – Lenkijos draugiškų santykių palaikymo sutartis numato 16 straipsnyje: „Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.“ Tai siejasi su jau minėta Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija, kuri numato tautinėms mažumoms pareigą gerbti nacionalinius teisės aktus bei kitų žmonių teises. Apibendrinant, šios nuostatos kalba apie tautų tarpusavio pagarbą bei supratimą, kuriuo ir turėtų būti grindžiami šie išskirtiniai vardų ir pavardžių  rašymo santykiai.

Teismų pasisakymai

Taikant įvairiausius tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, kurie reglamentuoja asmenvardžių rašymą, kyla įvairiausių problemų bei grėsmių pažeisti tam tikras žmogaus teises ar laisves, nustatytas oficialiuose dokumentuose. Tam, kad šios teisės būtų apgintos, asmenys kreipiasi į teismus, tiek nacionalinius, tiek tarptautinius. Todėl galima atrasti nemažai teismų pasisakymų asmenvardžių rašymo srityje, kalbant apie kylančias problemas.

Pirmiausia galima būtų paminėti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK) ir jos 8 straipsnį, kurio vienas iš apsaugos objektų yra asmens šeiminis gyvenimas. Šiame straipsnyje nustatyta, jog asmens šeiminis gyvenimas yra neliečiamas ir gerbiamas. Kiekvienas asmuo turi teisę į privatų ir uždarą šeimos gyvenimą. Tai apima ir teisę į bendrą šeimos pavardę. Tais atvejais, kai dėl vardų ir pavardžių rašymo reglamentavimo, sutuoktinių pavardžių rašymas skiriasi, galima būtų manyti, jog pažeidžiamas šis Konvencijos straipsnis. Juk jau nuo seno šeimos pavardė laikoma, kaip šeimos ryšį patvirtinantis ir palaikantis elementas. Kai kuriais atvejais tai net gali parodyti asmens kilmę bei statusą. Ši, vardų ir pavardžių rašymo, problema gali atsirasti, kai moteris lietuvė sudaro santuoką su užsieniečiu ir gyvena jo gimtojoje šalyje, tačiau Lietuvos pilietybę bei lietuvišką pasą išlaiko. Pagal Lietuvos reglamentavimą, moters įgyta vyro pavardė bus rašoma lietuviškais rašmenimis, todėl nebus galimybės vartoti nei „w“, nei „q“, nei kokių kitų simbolių, kurių nerasime lietuviškoje lotyniškais rašmenimis pagrįstoje abėcėlėje. Susidaro situacija, kai šeimoje gyvenantys asmenys, nors ir susituokę, bet turi skirtingas pavardes. Tai jiems sukelia įvairių problemų kasdieniniame gyvenime, nes tam tikrose situacijose reikia įrodinėti, jog juos sieja šeiminis ryšys. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš savo bylų (Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2013) yra pažymėjęs, jog „skirtingos pavardės tarp šeimos narių nepaneigia jų šeiminio ryšio, o prireikus šis ryšys įrodinėjamas ne pavardžių tapatumu, o įrašais (dokumentais), kuriuose užfiksuotas asmens statusas kito asmens atžvilgiu.“ Remiantis šiuo teismo pasakymu, galima sakyti, jog problemos kaip ir nėra. EŽTT taip pat yra nusprendęs, kad „kol užtikrinamos EŽTK saugomos teisės, valstybės yra laisvos reguliuoti valstybinės kalbos vartojimą asmens tapatybės ir kituose oficialiuose dokumentuose.” Taigi svarbiausia užduotis valstybei yra užtikrinti žmogaus teises, reglamentuotas Konvencijoje, o jų pažeidimui iškilusi grėsmė kiekvienu atveju vertinama atskirai, atsižvelgiant į asmenims iškilusius sunkumus bei problemas.

Europos Sąjungos lygmenyje ir remiantis jos dokumentais taip pat yra įžvelgiama tam tikra konkreti problema, kai asmeniui, pagal tam tikros valstybės reglamentavimą, neleidžiama užrašyti pavardės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Čia svarbus Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – SESV) 21 straipsnis, kuris suteikia visiems Sąjungos piliečiams teisę laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje valstybėje narėje. Šiuo atveju iškyla grėsmė riboti šią Europos Sąjungos piliečių teisę. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau Teisingumo Teismas) yra pasisakęs šia tema savo prejudiciniame sprendime, kuris buvo priimtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymu, byloje Runevič – Vardyn. Šioje byloje buvo sprendžiama ar civilinės metrikacijos institucija teisėtai atsisakė pakeisti asmens vardo bei pavardės įrašus gimimo ir santuokos liudijimuose. Pakeisti norėta į vardą ir pavardę, turinčius ir lietuviškoje abėcėlėje neesančių rašmenų, tokių kaip „w“ ar  „ł“. Teisingumo Teismas, šiame sprendime teigė, kad „atsisakymas pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus pakeisti bendrą pareiškėjų pagrindinėje byloje pavardę gali būti laikomas SESV 21 straipsnyje pripažintų laisvių ribojimu tik tada, kai jis suinteresuotiesiems asmenims gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų”. Tačiau ir tais atvejais, kai ribojimas sukelia tokių nepatogumų, ribojimas gali būti teisėtas, kai jis yra pagrįstas tikslu apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslu. Teisingumo Teismas šioje byloje taip pat teigė, „kad Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba.“ Taigi, tik labai išskirtiniais atvejais, asmens vardo ir pavardės užrašymas oficialiuose dokumentuose lietuviškais rašmenimis gali lemti SESV 21 straipsnio, t.y.  laisvo asmenų judėjimo teisės pažeidimą.

Taigi, kaip matome, yra gana nemažai oficialių dokumentų, kurie reglamentuoja asmenvardžių rašymą. Kai kurie iš jų apima ir visą tarptautinę bendruomenę, kiti taikomi tik nacionaliniu lygiu. Tačiau, kaip bebūtų, vardų ir pavardžių rašymo taisyklių nustatymas priklauso valstybės kompetencijai, tai jos reguliavimo sritis. Tarptautiniai teisės aktai gali nustatyti tik tam tikras bendro pobūdžio taisykles, principus, kurių laikantis valstybės įstatymų leidėjas turi tai sureguliuoti konkrečiau. Šiuo atveju problema kyla tuomet, kai viskas priklauso nuo politinės valios ir pasiekti bendrą susitarimą yra be galo sunku. Tačiau bet kokiu atveju, juk gyvename XXI amžiuje, kur visuomenės poreikiai bei aktualijos yra visai kitos, nei prieš 20 metų. Todėl jei pats žmogus tampa modernesnis, žymiai platesnių pažiūrų ir suvokimo, tai nuo to neturi atsilikti ir pati valstybė.

Komentarai (1)
  1. Ramunė

    Gaila, kad teksto Autorė vienpusiškai pristatė asmenvardžių rašybos problemą. Iš teksto tampa aišku, kad Autorė neišnagrinėjo temos išsamiai, mat 2008 m. EŽTK 8 straipsnio pažeidimas buvo nustatytas ir Güzel v. Turkey byloje. Byla buvo susijusi su kurdų kilmės Turkijos piliete, kurios vardas buvo pakeistas iš Güzel į Gözel be jos sutikimo. Nacionaliniai teismai atsisakė ińtaisyti jos vardą, motyvuodami tuo, jog vardas, kurį pareiškėja pageidavo turėti, grindņiamas regioniniu tarimu ir nėra vartojamas turkų kalboje. Pareiškėja rėmėsi EŽTK 8 ir 14 straipsniais ir teigė, kad jos vardas buvo pakeistas turkiška forma prieš jos valią, kas jos manymu reiškė diskriminaciją kalbos ir priklausymo kurdų tautinei mažumai pagrindu. EŽTT vertindamas valstybės reguliavimo proporcingumą nurodė, kad nacionalinių institucijų atsisakymas pakeisti asmens vardą pagal pageidavimą nebuvo pagrįstas teisės aktų reikalavimais. Taip pat nebuvo būtinas demokratinei visuomenei. Todėl pažeidė asmens teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Güzel Erdagöz v. Turkey, no. 37483/02, ECHR,
    21 October 2008.

    2014 07 16 / IP: 158.129.152.246


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai