Lygybė

Audrius Stonys: skirtumas tarp moterų ir vyrų kine bado akis

Lietuvių filmų centras tęsia nelygybės kino industrijoje temą. Kino režisierius, ES „Eurimage“ fondo ekspertas ir Lyčių lygybės grupės narys Andrius Stonys kalba apie moteris Europos ir Lietuvos kine. Jis svarsto kaip kito moters vaidmuo mūsų šalies kine per du dešimtmečius, išsako savo požiūrį į lytiškumą ir kūrybiškumą. 

Režisierius Audrius Stonys. J. Levinos nuotr., projekto „Muzika kaip kinas“ archyvas.

Manau, kad sunkiausiai mes atsisveikinam su tam tikrais stereotipais. Vienas jų, kad kinas – ne moteriška profesija. Kalbu ne apie tai, ką deklaruojame viešojoje erdvėje. Su tuo nėra problemų – mes garsiai išpažįstam lyčių lygybę, demokratiją, kūrinio vertės prioritetą. Bet matau, kad giliai, kaulų smegenyse glūdi visai kitos nuostatos. Neišsakomos, o kartais net racionaliai nesuvokiamos. Toks kažkoks nerašytas ir niekur nefiksuotas bendras supratimas. Toks akivaizdus, kad apie jį net nereikia kalbėti. Pasireiškiantis nebent tokiu labai specifiniu kreivu šyptelėjimu, derinamu su akių primerkimu, kuris reiškia „na, ką čia diskutuoti, kai ir taip viskas aišku“.

Negaliu sakyti, kad per pastaruosius du dešimtmečius niekas nepasikeitė. Moterys išsikovojo savo vietą kino režisūros ir operatorystės gildijose talentu, tarptautinėmis sėkmėmis, stipriais ir kietai sukaltais filmais.

Bet vis dar esanti procentinė disproporcija tarp moterų ir vyrų kino režisierių ir operatorių, bado akis. „Eurimages“ surinktais duomenimis, kino teritorija tarp vyrų ir moterų skirstoma santykiu 82,5 proc. prie 17,5 proc. Jos neįmanoma paaiškinti niekuo kitu, kaip nenoru pripažinti, jog egzistuoja problema.

„Eurimages“ dalyvauju Lyčių lygybės darbo grupėje. Ne vieną kartą iš savo kolegų esu girdėjęs, kad užsiimame niekais, juk svarbiausia pristatomo filmo kūrybinė vertė, o į lyties faktorių niekas „žinoma“ neatsižvelgia. Bet pradėjus vardinti sausą statistiką, kiek procentiškai vyrų ir kiek moterų dalyvauja kino kūrimo procese režisierių ir operatorių pozicijose, net ir jiems darosi nejauku. Grupėje mes ieškojom išeities iš šitos situacijos. Vienas būdas yra iš tiesų veiksmingas. Tas būdas – pripažinti egzistuojančią problemą ir ją priminti bei prisiminti. Nenustatinėti kvotų moterims, nesudarinėti proporcijų. Tiesiog kiekvieną kartą, darant sprendimus, atsiminti, kad tokia problema yra. Šitas metodas nėra panacėja, bet būtinas ir pakankamai efektyvus. Šalyse, kur buvo pradėta apie tai kalbėti ir įvardyti, disproporcija ėmė mažėti.

Kitas svarbus dalykas – reikia stebėti ir aiškiai įvardinti bandymus prakišti į kiną seksistinius elementus, patriarchalines, diskriminacines klišes. Manau, kad daugelis vyrų ir net, kaip bebūtų keista, moterų režisierių bei scenaristų nustebtų pamatę, kad jų scenarijuose (kuriuos jie rašė siekdami kilniausių tikslų) knibždėte knibžda tie mano anksčiau minėti ir iki kaulų smegenų įsišakniję seksistiniai stereotipai ir klišės.

Turime nepaprastai stiprių moterų režisierių, tokių kaip Giedrė Žickytė, Giedrė Beinoriūtė, Lina Lužytė, Kristina Buožytė, Oksana Buraja, Janina Lapinskaitė, fantastišką operatorę Kristiną Sereikaitę. Taip pat  turime ateinančią Muzikos ir teatro akademijos absolventų kartą, kur labai stiprios moterys režisierės net dominuoja. Temos pačios įvairiausios ir stilistikos bei prasmės kuriamos tikrai nepriklausomai nuo lyties. Ir filmų kūrybinė jėga nuo to taip pat nepriklauso.

Man nepatinka, kad per dvidešimt metų negaliu prisiminti rimtesnės diskusijos lyčių lygybės klausimu kine. Tiesą sakant, neprisimenu visai jokios diskusijos. Kelia nerimą pojūtis, kad visuomenė tarsi leidžia moterims pažaisti vyrų žaidimų aikštelėj, kol vyrai persirenginėja rūbinėje. Manau, kad Dievas, pasitelkęs tikimybės teoriją, sutvarkė taip, kad pasaulyje atsirastų panašiai talentingų vyrų ir moterų. Taip pat netalentingų. Disproporciją, kaip ir begalę kitų blogybių, sukūrė žmogus.

Straipsnis publikuotas Lietuvių filmų centro svetainėje.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai