Prieš šiek tiek daugiau nei metus keli blogo įrašai prikaustė visos šalies dėmesį. Bloge „Akadės paslaptis“ buvo paskelbti Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijų dėstytojų priekabiavimo prie studenčių atvejai. Vieni buvo šokiruoti, kiti teigė, kad „Akadės paslaptis“ tik paviešino viešas paslaptis.
Tačiau neabejotina, kad šio blogo pasirodymas žymėjo naują posūkį #MeToo judėjime Lietuvoje: po liudijimų apie režisierių Šarūną Bartą pritilusios kalbos apie seksualinį priekabiavimą ir smurtą staiga vėl atsidūrė dėmesio centre. Po „Akadės paslaptis“ įrašų pasirodė ir liudijimai apie režisierių Joną Vaitkų.
Kaip praėjus daugiau nei metams nuo blogo įrašų paskelbimo #MeToo judėjimą Lietuvoje vertina blogo autorė? Kodėl ji pati prabilo ir ar sunku buvo įtikinti kitas moteris papasakoti savo istorijas? Kodėl net ir praėjus daugeliui metų, žmonėms, patyrusiems seksualinį priekabiavimą ar smurtą, svarbu papasakoti savo istorijas?
Apie tai kalbamės su „Akadės blogo“ įkūrėja. Saugodami savo privatumą, jos tapatybės neatskleidžiame.
Kaip kilo blogo rašymo idėja – ar galite papasakoti apie aplinkybes? Kaip vyko apsisprendimo procesas, ar buvo žmonių, kurie jus palaikė?
Po pirmojo #MeToo atvejo Lietuvoje supratau, kad nebegaliu tylėti. Tarp pažįstamų, meno žmonių pradėjo plėtotis diskusija apie priekabiavimo atvejus Vilniaus dailės akademijoje (VDA) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), atsirado žmonių, susidūrusių su tuo ar pažįstančių nukentėjusiuosius, kurie sutiktų pasidalinti savo istorijomis. Reikėjo platformos, kur tai būtų galima daryti saugiai. Žinojau, jog jei nieko nedarysim, niekas taip ir nepasikeis.
Pradinis iniciatyvos užmojis buvo bandyti plėtoti dialogą iš pradžių pačios akademijos viduje. Įsivaizdavome tai kaip seminarų organizavimą, tačiau pirmiausia reikėjo sužinoti problemos mastą, todėl kilo mintis sukurti anoniminį blogą.
Bloge papasakojote savo istoriją, jame taip pat paskelbtos ir kitų moterų, prie kurių seksualiai priekabiauta arba prieš jas naudotas psichologinis smurtas, istorijos. Ar sunku buvo įtikinti kitas moteris prabilti?Ar apie visus atvejus buvo buvo prabilta?
Prieš blogo sukūrimą buvo žinoma, kad tokių istorijų ne viena ir ne dvi. Kiek žinau, prabilo tikrai ne visos(i), ypač tos, kurios turėjo intymių santykių su minimu dėstytoju. Tačiau manau, kad įrašų „sprogimas“ žiniasklaidoje paskatino kai kuriuos žmones neplanuotai prabilti.
Nuo „Akadės paslaptis“ blogo įrašų praėjo daugiau nei metai. Kai skelbėte įrašus, atrodė, kad apie juos kalba bene visos pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Kaip, žvelgdama iš laiko perspektyvos, vertinate blogo reikšmę tiek VDA transformacijai į mokslo įstaigą, kurioje būtų rimtai žiūrima į seksualinį priekabiavimą, tiek bendrai Lietuvos visuomenei?
Tokio didelio žiniasklaidos dėmesio nesitikėjome. Nesikreipiau nė į vieną žiniasklaidos šaltinį, kad padėtų platinti informaciją. Tuo metu atrodė, kad saugant anonimiškumą, nebuvo galima pasitikėti beveik niekuo.
Asmeniškai manau, kad VDA etikos komitetas problemą išsprendė patenkinamai. Nors sulaukėme daug palaikymo iš akademinės bendruomenės, dalis Tapybos Katedroje dirbančių asmenų tebėra smarkiai paveikti chamiškos dėstymo „kultūros“. Liūdna, kai žmogus iš tos terpės, buvęs artimas draugas, kurį palaikei sunkiomis akimirkomis, pasirenka sau naudingą kelią ir atsuka tau nugarą, pradeda veikti prieš tave, rašyti tavo vardu, viešai smerkti. Tada pamatai, kaip lengvai viskas atsisijoja – žmonės, kurie įpratę būti paklusnūs, niekada neįkąs rankai, kuri juos maitino.
Nepalaikau ryšių nei su dabartiniais VDA studentais, nei su dėstytojais, tačiau manau, kad chaosas, kurį sukūrė skandalas, galėjo laikinai pakenkti tuometinių studentų darbui, peržiūroms. Tačiau, kita vertus, yra svarbu, kad patys studentai suprastų, ko neturi būti akademinėje aplinkoje, ir kokios gali būti tylėjimo pasekmės. Tikiuosi, kad pokyčiai įneš pozityvių iniciatyvų į užsistovėjusius katedros vandenis ir studento balsas įgaus daugiau vertės.
Bloge papasakojote tiek savo asmeninę istoriją, tiek kitų studenčių patirtis. Kodėl praėjus netrumpam laiko tarpui (jūsų atveju apie 10 metų) seksualinį smurtą patyrusiems žmonėms svarbu apie tai kalbėti?
Yra daug priežasčių. Todėl, kad tokie dalykai vis dar vyksta. Todėl, kad tik kalbant apie tai, sumažėja galimybių tam pasikartoti. Todėl, kad jauni, nepatyrę žmonės nepasimautų ant to paties kabliuko, suprastų savo vertę ir teises, neleistų kitiems jų pažeisti. Kad nebetaptų lengvu taikiniu ir nesusigadintų savo ateities, nekaltintų savęs už kitų veiksmus. Kad atpažintų diskriminaciją, nesileistų būti žeminami, engiami, kad surastų drąsos atšauti atgal, nebijotų apie tai kam nors pasakyti ir prašyti pagalbos. Galų gale geriau vėliau, nei niekada.
Praėjusių metų rudenį buvo atlikta reprezentatyvi apklausa apie seksualinį priekabiavimą. Apklausos duomenys rodo, kad iš vienos pusės Lietuvos gyventojai mano, kad seksualinis priekabiavimas švietimo įstaigose yra svarbi problema, iš kitos atsakomybę dėl jo permeta aukoms. Kaip jūs vertinate tokią situaciją? Kaip, jūsų nuomone, aplinkiniai turėtų reaguoti, kai prabyla seksualinį priekabiavimą ar smurtą patyręs žmogus?
Manau, kad kaltės primetimas nukentėjusiam asmeniui kyla iš nesaugumo jausmo, nes aukų kaltintojai turbūt patys yra susidūrę su tokiais atvejais, juos pateisinę, toleravę, praleidę pro pirštus ar gavę naudos iš galios disbalanso.
Jei pasisakai viešai – esi kaltinama, kad tokiu būdu sieki išgarsėti. Jei pasisakai anonimiškai, tokie pasisakymai laikomi susidorojimo būdu. Susidoroti su niekuo nesiekėme. Išgarsėti irgi ne. Norime paprasto dalyko – normalaus, pilnaverčio gyvenimo. Istorijų paviešinimas, pradėjimas apie tai kalbėti yra išgijimo proceso dalis, kai išdrįstama įvykius pamatyti kitoje šviesoje. Tai sunku, nes suvoki įvykio poveikį savo gyvenimui, viskas pasikeičia ir sena trauma gali būti pergyvenama iš naujo.
Manau, viešumas yra kraštutinė priemonė kažką pakeisti. VDA atveju kito kelio nebuvo, reikėjo „sprogimo“, kad problema būtų išgirsta. Mano nuomone, tobuloje studijų aplinkoje apie netinkamą elgesį būtina pranešti patiems akademijos darbuotojams, kurie atsakingi už tokių problemų sprendimą. Akadės paslaptimi visų pirma buvo pasidalinta Facebook’o VDA Tapybos Katedros grupėje, o po kelių minučių tuometinis grupės administratorius (VDA darbuotojas) nuorodą ištrynė, norėdamas užtildyti.
Po „Akadės paslapties“ savo istorijas pradėjo viešinti buvusios LMTA studentės. Vėliau išgirdome apie galimą priekabiavimą Vilniaus universitete, neseniai tokie kaltinimai mesti garsiam dviračių sporto treneriui, tačiau tema nebesulaukia tokio didelio visuomenės dėmesio. Kaip manote, kodėl?
Įdomus klausimas. Nežinau kodėl, galbūt pirminiai ledai buvo pralaužti ir žmonių tai tiesiog nebešokiravo taip, kaip pradžioje. Mano nuomone, tai tik parodo, jog dalis visuomenės į tokias istorijas reaguoja tik dėl jų skandalingumo ir netikėtumo. Gaila, kad tokiu būdu pati problema yra ignoruojama ir užglaistoma.
Julija Steponaitytė yra sakiusi, kad jai #MeToo judėjimas yra apie dialogo kūrimą bei ribų nustatymą kalbėjimosi būdu. Kas jums šis judėjimas, kur matote jos prasmę?
Manau, Julija teisi. Dialogo kūrimas buvo pirminė blogo paskata atsirasti. Dialogas privalo vykti visada, norint išlaikyti sveikus santykius – tiek darbe, tiek studijose, tiek asmeniniame gyvenime. #MeToo kalba apie tai, ko nenorima girdėti. Tai yra stipru, nes vieno žmogaus patirtis „užkuria“ neabejingumą tarp tų, kurie yra išgyvenę kažką panašaus. Tai leidžia išklausyti istoriją iš daugelio žmonių, kurie nebūtų išgirsti, kalbėdami po vieną.
Pamenu frazę iš straipsnio apie #MeToo judėjimą: „viena prabilusi moteris pagydo šimtą nukentejusių“. Būtent taip jaučiausi tada, kai buvo prabilta apie Š. Barto elgesį. #MeToo istorijos rezonuoja taip, kad kažkam prakalbus, suvoki, kad skaudžios patirtys, kurias anksčiau slėpei ar bandei pamiršti, nenusipelno būti tavo našta. Tikiu, kad bent dalis visuomenės, kuri mus suprato, po viso skandalo pasijuto laisviau ir stipriau.
#MeToo metu seksualiniu priekabiavimu ar smurtu apkaltintas ne vienas garsus menininkas. Kaip manote, koks galimas santykis su tokio menininko kūriniais? Visuomenė juos turėtų boikotuoti, o valstybė neskirti valstybinio finansavimo? Ar menininko asmenybė ir jo sukurtas menas gali/ turėtų būti laikomi dviem skirtingais dalykais?
Manau objektyvaus atsakymo nėra, nes tai – kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Ironiška, jog pats Jonas Gasiūnas sakydavo, kad šių dienų meno rinkoje parduodamas ne meno kūrinys, parduodamas menininko vardas. Asmeniškai šio žmogaus karjera ir kūriniai manęs nebedomina, bet negaliu smerkti meno institucijų, kad perka ar eksponuoja jo darbus.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Švedijos institutas ir Alumni Engagement Innovation Fund. Už tekste pateikiamą informaciją atsako portalas manoteises.lt, projektą finansuojančių institucijų nuomonė gali nesutapti su tekste pateikiama informacija.
