Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk portalą manoteises.lt!

Ir tau patinka manoteises.lt? Paremk portalą, skirdama (s) 1,2 % gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos žmogaus teisių centrui. Nes kiekviena istorija svarbi!

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

D. Pūras. Sergame: jaudina tik žymių žmonių mirtys

Canstock photo asociatyvi iliustracija (Canstockphoto).

prof. Dainius Pūras , www.dainiuspuras.lt, www.DELFI.lt | 2015 01 09

2014-ieji metai Lietuvai buvo visai geri. Ne taip toli nuo mūsų, Ukrainos rytuose, liejosi kraujas ir vyko tikras karas, primindamas amžiną mūsų geopolitinės padėties trapumą. Lietuva laikėsi oriai ir padoriai. Dabar jau į 2015-uosius persikelia nemažai nerimo ir įtemptų diskusijų dėl neprognozuojamo didelio kaimyno ir dėl to, kokia gi turėtų būti santykių su juo taktika.

Gali būti, kad ši įtempta geopolitinė situacija patvirtins žinomą taisyklę, kad nebūna to blogo, kas neišeitų į gera. Karo veiksmai Rytų Ukrainoje jau padėjo ir toliau padeda praregėti daugeliui lietuvių. Prisiminkime – nemažai tautiečių buvo praradę sveiką nuovoką tai reikalaudami neišmintingo referendumo dėl žemės, tai pasipriešindami skalūnų paieškos projektams, tai patikėję kraupią Garliavos istoriją kūrusių bei vykdžiusių veikėjų melagystėmis. O štai euro įvedimas sutiktas pakankamai sveikai ir netgi džiaugsmingai.
Pasidžiaugę neabejotinais atkurtos valstybės laimėjimais per dabar jau ketvirtį amžiaus, privalome kantriai mokytis atpažinti ne tik išorines, bet ir vidines grėsmes. Jas įvardinę ir pripažinę, turime rimtai imtis namų darbų, kad tas grėsmingas tamsumas prašalintume.

Pritardamas išorinių grėsmių atviram įvardinimui ir rimtoms adekvataus atsako paieškoms, vis dėlto tvirtinu, kad vidinės grėsmės išlieka ne mažiau pavojingos. Joms turime skirti ne ką menkesnį dėmesį negu krašto gynybai. Deja, kol kas šiame vidinių grėsmių fronte esame apsileidę.

Apsistosiu ties man, kaip psichikos sveikatos specialistui, žinomomis grėsmėmis. Jau daug metų stebime tokį negerą ir, nerimauju, sprogstamą mišinį. Visuomenės psichikos sveikata išlieka stabiliai apgailėtinai prasta – savižudybių epidemija tęsiasi, vaikų emocinė sveikata negerėja, smurto proveržiai tokie dažni, kad susijaudiname jau tik praradus visuomenėje žinomą žmogų. Tokia visuomenė tampa labai pažeidžiama bet kokios išorinės grėsmės akivaizdoje.

Ką matome vietoje rimto atsako? Lyg tyčia kas kenktų – užblokuotos bet kokios inovacijos, o gausiomis valstybės biudžeto ir ES lėšomis nepaliaujamai maitinama ydinga didelių psichiatrijos ir nuolatinės globos įstaigų infrastruktūra. Skaudu matyti, kaip viena kitą keičiančios Vyriausybės apsimeta nematančios šios strateginio lygmens problemos ir tęsia pragaištingas investicijas į šiuos socialinės atskirties ir stigmos tradicijų bastionus. Užuot laužę tiek daug iečių dėl Žaliojo tilto skulptūrų, aktyvūs piliečiai galėtų susitelkti ir reikliai paklausti Vyriausybės ir Seimo – kiek dar metų didžiulėmis mokesčių mokėtojų lėšomis maitinsite kūdikių namus, vaikų globos namus, psichiatrijos ligonines ir suaugusiųjų nuolatinės globos įstaigas? Juk tai ir yra patys tikriausi totalitarinės kultūros paminklai, atspindintys panieką žmogaus orumui ir pilietinių laisvių principams. Mes jau 25 metai kaip šiuos paminklus nuolat puoselėjame, demonstruodami ištikimybę totalitarinei praeičiai ir meilę prievartos dvasiai.

Visa tai sugrįžta bumerangu – nepateisinamai dideliu skaičiumi mirčių ir sužalotų likimų dėl per didelės agresijos tvyrančios mūsų santykiuose su savimi ir su kitais. Gal laikas būtų suvokti tiesioginį ryšį tarp šių reiškinių ir daryti veiksmingas išvadas?
Bet kai pasipila žiniasklaidos pranešimai – kaip atsitiko 2014metų gruodžio mėnesį – apie smurto proveržius, imame piktintis nežinia kuo, dairytis aplinkui, šauktis mirties bausmės sugrąžinimo. Niekaip nenorime pripažinti, kad svarbiausia problema yra mumyse, taigi toje neva sveikojoje visuomenėje. Pasipiktiname, kad ne šiaip išprievartavo ir nužudė, o sudegino bagažinėje, kad ne šiaip ką nužudė, o gerą žurnalistę, kad ne šiaip sau suspardė žmogų iki komos ir mirties, o žinomą menininką.

Savižudybių epidemija šiame fone jau buvo visiškai nesvarbi Lietuvos gyvenimo detalė. Vytauto Šapranausko kalibro žmonės šiomis savaitėmis nesižudė, o tai, kad vienas po kito savo noru pasaulį paliko kaip visada daug žmonių, buvo tiesiog visiems jau įprasta Lietuvos realybė.

Nesujaudino šiaip jautrios visuomenės nė tai, kad savaitę prieš šventas Kalėdas Žemaitijoje nusižudė keturiolikmetė. Tik bendruomenės nariai liūdėjo ir nesuprato, kaip tai galėjo atsitikti – „mergaitė gerai mokėsi, giedodavo bažnyčioje, deklamuodavo eilėraščius per konkursus“. Kaip visada įvykus savižudybei, policija pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tokį tyrimą policija pradėjo ir iškart po Naujų Metų, kai Suvalkijoje rastas pasikoręs šešiolikmetis – kaip visada, „be priežasties“. Taigi, „priemonių imtasi“. Taip įžengėme į dar vienus savižudybių epidemijos metus, ir galime pradėti skaičiuoti iki tūkstančio. Ką galėtų reikšti tokia mūsų reakcija į šias ir kitas savižudybes ir, kaip viskas yra taip – ar galima tikėtis veiksmingų permainų?

Kai per juoduoju pavadintą savaitgalį gruodžio mėnesį keliuose žuvo dešimt žmonių, valdžios institucijos sukruto ir organizavo komisiją aiškintis dėl tokio vėl staiga paūmėjusio karo keliuose. Nesiimu spręsti, ar tai buvo prasmingas veiksmas – na bent jau parodyta, kad tai rūpi. Gi dėl savižudybių net tokio šurmulio nesulaukta – nes vidutiniškai per trejetą dienų visada bent 10 žmonių Lietuvoje nusižudo, taigi nereikia laukti kokio nors ypatingo juodojo savaitgalio.

Priminsiu, kad psichikos sveikatos politika yra rimtas dalykas ir apima dvi pačias sritis – psichikos ligų gydymą, bet dar ir bendrą visuomenės dvasinės sveikatos stiprinimą. Abi sritys vienodai svarbios ir abiejose tebesitęsia Lietuva ištikta permainų paralyžiaus. Psichiatrija niekaip negali atsisveikinti su meile motinai – sovietinei mokyklai, kuriai be kitų vertybių būdinga panieka žmogaus teisėms ir psichologiniams gydymo būdams. Kita didelė Lietuvos problema – ne skaičius psichikos ligonių (jis yra maždaug vienodas visais laikais visuose kraštuose), o eilinių piliečių, save laikančių labai normaliais, prasta dvasinė būsena. Būtent santykiuose tarp paprastų piliečių vis dar yra susikaupę perdaug agresijos (jei ir pasyvios, tai irgi nieko gero), korupcijos, bejėgiškumo ir nepasitikėjimo. Todėl neturėtume apsimetinėti, kad nesuprantame, iš kur tie mus trikdantys tragiški smurto ir autoagresijos proveržiai.

Daug tiesos yra dažnai reiškiamoje nuomonėje, kad valdžia negali išspręsti visų problemų, ypač tokių kaip visuomenės narių tarpusavio santykiai. Sutinku su šia nuomone, bet patikslinu – valdžia savo sprendimais bent jau neturi trukdyti žmonių santykiams ir jų dvasinei būsenai sveikti. Dabar matome, kad tos pačios valdžios institucijos, kurios kartais pareiškia susirūpinimą kraupiais savižudybių mastais, didžiąją dalį iš maždaug 150 milijonų eurų per metus, investuojamų į psichikos sveikatą, atiduoda jau minėtai beviltiškai pasenusiai schemai maitinti – psichiatrijos ligoninės, vaistai, internatinės įstaigos. Čia dar neįskaičiuoti ES struktūriniai fondai, kurių gausios lėšos vėl, panaudojant gudrybes, nemaža dalimi pateks į tą pačia ydingą sistemą.

Kaip miražas ne artėja, o tolsta galimybė gauti normaliai kompensuojamas psichoterapijos paslaugas tūkstančiams vaikų ir suaugusiųjų. Mat mūsų medicinos tradicijų saugotojai iki šiol nežino, kad šiuolaikinė sveikatos priežiūra mokslo žiniomis grįstus ir psichologinio gydymo būdus laiko nemažiau svarbiais už vaistus.

Senoji Europa, kiek ji bebūtų kritikuojama ir kiek beturėtų problemų, yra žymiai sveikesnis regionas už daugelį kitų. Kodėl kartu su euru negalėtume perimti dvasinių Europos Sąjungos ir eurozonos vertybių? Aišku, tai sudėtingiau, negu įsivesti eurą, bet įmanoma, jei tik panorėtume. Šios gyvybiškai svarbios Europos vertybės – tai pagarba kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo kilmės, rasės, amžiaus, lyties ar lytinės orientacijos. Tai lygios teisės moterims ir vyrams, atsisakant viduramžiškų stereotipų. Tai tikroji, o ne apsimestinė vaikų teisių apsauga, sukuriant galimybes kiekvienam vaikui džiaugtis oriu gyvenimu mylinčioje šeimoje, o ne nuolat renovuojamose globos įstaigose. Tai nepakanta bet kokiai prievartai – ar tai būtų vaiko mušimas, ar jo psichologinė ar seksualinė prievarta, ar bet kokia nepagarba moteriai „primenant jos tradicinę vietą“.

Jau ne pirmą kartą apie tai kalbame ir rašome kartu su bendraminčiais, bet pasitarę vis dėlto nusprendžiame, kad kartotis reikia ir būtina. Viena išdidžiausių grėsmių Lietuvos sveikai ir moderniai plėtrai yra visuomenės dvasinės sveikatos būsena ir vis dar niekur nedingęs polinkis naikinti save ir kitus. Atsisakyti šio polinkio trukdo mūsų nelemtas įprotis pateisinti tokią prievartą, kuri vykdoma „mažesnėmis dozėmis“ .
Grįžtant prie naujametinio akcento – euro įvedimo, juo pasidžiaugę, ruoškimės dar stipriau įsilieti į Europą. Išmeskime į istorijos šiukšlyną meilę prievartos dvasiai, ir kantriai mokykimės sveikų ir pagarbių tarpusavio santykių. Pradėję gerbti kitus, pažeidžiamesnius žmones, žymiai geriau pasijausime patys. Sveiksime.

—————–
Šis tekstas publikuotas portale DELFI.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki