Komentaras

Delsiama įgyvendinti žmonių su negalia teisę – teisę į savarankišką gyvenimą

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų Teisių Konvencija (toliau – Konvencija) Lietuvoje ratifikuota jau 2010 metais, tačiau daugelis dar apie šį įsipareigojimą nežino ir net nesigilina į žmonių su negalia teises. Lietuva įsipareigojo ir prisiėmė atsakomybę įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas savo šalių įstatymuose ir praktikoje diegiant lygybės ir nediskriminavimo, prieinamumo prie visuomenės išteklių, lygybės prieš įstatymą, gyvenimo savarankiškai ir įtraukimo į bendruomenę principus.

K. Dudonytė, asmeninio archyvo nuotr.

Vienas iš minėtų principų yra teisė į savarankišką gyvenimą, kuri pamirštama organizuojant ir vykdant šiuo metu aktualų Lietuvoje deinstitucionalizacijos procesą. Deinstitucionalizacija – uždelstas procesas, kuris niekaip nepradedamas įgyvendinti, tinkama linkme garantuojant žmonių su negalia teisių įgyvendinimą. Šis procesas jau ir dabar vykdomas segregacijos būdu – tam tikros žmonių grupės fiziniu atskyrimu. Žmonės su negalia apgyvendinami savarankiško gyvenimo arba grupinio gyvenimo namuose. Netolimoje ateityje šis taikomas modelis jau priklausys nuo žmogaus savarankiškumo lygio, gebėjimų ir poreikių nustatymo. Pagal šiuos punktus žmonės galės būti apgyvendinami apsaugotame būste, savarankiško ar grupinio gyvenimo namuose, o tie, kuriems reikalinga specializuota slauga, ir toliau gyvens specializuotos slaugos ir socialinės globos įstaigose. Ar tai savarankiško gyvenimo, kuris apibrėžtas Konvencijos 19 straipsnyje, užtikrinimas? Gyvenimas globos institucijoje ir teisės savarankiškai gyventi bendruomenėje neturėjimas yra žmogaus teisių pažeidimas. Tai išaiškinta naujame tarptautinės teisės dokumente, 19-ojo Konvencijos straipsnio 5-ame Bendrajame komentare.

Savarankiškas gyvenimas tai žmogaus teisė bei laisvė pasirinkti ir kontroliuoti, kur jis nori gyventi, kaip jis nori gyventi ir su kuo nori gyventi. Tai kartu ir nauja samprata, kad negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis visuomenės gėrybėmis kaip ir bet kuris kitas pilietis. Viena iš priemonių šiai teisei įgyvendinti, kuri apibrėžta Konvencijos 19 straipsnio 5 Bendrajame komentare yra asmeninis asistentas. Šiame dokumente detaliai išaiškinta asmeninio asistento samprata. Todėl turime suprasti, kad socialiniai darbuotojai ar kiti darbuotojai, kurių profesinį lauką aprėpia ir pagalbos teikimas negalią turintiems asmenims, nėra asmeniniai asistentai. Asmeniniais asistentais taip pat nėra šeimos nariai. Asmeninis asistentas yra paties negalią turinčio asmens pasirinktas ir samdomas darbuotojas, kuris padeda negalią turinčiam žmogui įgyvendinti jo individualius poreikius savarankiškam gyvenimui. Valstybė privalo įteisinti asmeninio asistento funkciją ir suteikti asmeninį biudžetą negalią turinčiam žmogui samdyti asmeninį asistentą pagal savo asmeninius poreikius gyventi savarankiškai ir bendruomenėje.

Deja vietoj to, kad Lietuvoje šiuo metu būtų greičiau reglamentuota asmeninio asistento paslauga, kuriami mažesni „getai“ ir vėl nesuteikiant žmonėms su negalia visiškos teisės ir laisvės į savarankišką bei orų gyvenimą.

Komentarai (1)
  1. Ona

    Kur tas biudzetas.Kai salpos pensija maza.100-150euru.Is ko samdytis asistenta?Kliedesiai.

    2018 01 19 / IP: 193.219.87.239


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai