Diskriminacijos sampratą Lietuvos teisėje aiškiausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymas. Šio teisės akto paskirtis – užtikrinti, kad būtų Konstitucijoje įtvirtintos žmonių lygios teisės bei uždrausti bet kokią tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, kalbos, socialinės padėties, religijos ar įsitikinimų. Priėmus šį teisės aktą praplėstas Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus mandatas ir pagal Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą funkcionavusi Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus institucija pervadinta į Lygių galimybių kontrolieriaus. Šiuo metu institucija veikia pagal abu įstatymus – Moterų ir vyrų lygių galimybių bei Lygių galimybių.
Apibendrinant, galima pasakyti, jog terminas “diskriminuoti” reiškia du asmenis ar dvi situacijas vertinti skirtingai, kai tarp jų skirtumo nėra, arba vertinti vienodai situacijas, kurios faktiškai yra skirtingos. Lygių galimybių įstatyme apibrėžiama, kas yra tiesioginė, netiesioginė diskriminacija bei priekabiavimas.
Tiesioginė diskriminacija – elgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, išskyrus šiuos įstatymų numatytus atvejus:
1) įstatymų nustatytus apribojimus dėl amžiaus, kai tai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis;
2) įstatymų nustatytą reikalavimą mokėti valstybinę kalbą;
3) įstatymų nustatytais atvejais draudimą dalyvauti politinėje veikloje;
4) įstatymų nustatytas dėl pilietybės taikomas skirtingas teises;
5) įstatymų nustatytas specialias priemones sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityje, siekiant sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes;
6) įstatymų nustatytas specialias laikinąsias priemones, taikomas siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu;
7) kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikra žmogaus savybė yra esminis ir lemiamas profesinis reikalavimas, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra proporcingas;
8) kai ribojimų, specialių reikalavimų arba tam tikrų sąlygų dėl asmens socialinės padėties teisinį reguliavimą pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis;
9) atskirų sporto varžybų neįgaliesiems rengimą.
Taigi, Tiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai vienas asmuo yra vertinamas mažiau palankiai nei tokioje pačioje situacijoje vertinamas, buvo arba būtų vertinamas kitas asmuo, remiantis bet kuriuo iš pagrindų, kuriais diskriminuoti yra draudžiama. Tiesioginės diskriminacijos išimčių sąrašas yra baigtinis, todėl visos situacijos, kurios nepatenka į išimčių sąrašą turi būti pripažįstamos kaip neteisėtas asmenų teisių varžymas.
Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, kalbos, socialinės padėties, religijos ar įsitikinimų asmenims.
Vienas iš galimų netiesioginės diskriminacijos situacijų pavyzdžių – ženklus užmokesčio asmenims, dirbantiems pilną etatą ir tik jo dalį, skirtumas, kadangi nepilnu etatu išimtinai arba dažniausiai dirba moterys. Kitas galimas pavyzdys – iš pažiūros neutrali įmonės vidaus nuostata, reikalaujanti iš visų darbuotojų tam tikros darbo aprangos (angl. dress code), gali labiau paveikti asmenis, kuriems religiniai įsitikinimai neleidžia atitinkamai rengtis (pvz. moterys musulmonės privalo nešioti galvos apdangalą, o įmonės aprangos taisyklės visiems darbuotojams tai draudžia).
Kitaip tariant, netiesioginė diskriminacija yra tuomet, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar taikomos praktikos tam tikrai kategorijai priklausantys asmenys gali patekti tam tikru atžvilgiu į prastesnę padėtį nei kiti asmenys. Tokia diskriminacija draudžiama, nebent tas sąlygas, kriterijus ar taikomą praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama atitinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Kitaip sakant, skirtingai nuo tiesioginės diskriminacijos, bet kokią netiesioginę diskriminaciją galima pateisinti ir laikyti teisėtu veiksmu, jei ji atliekama teisėtu tikslu ir tam naudojamos tinkamos ir būtinos priemonės.
Pavyzdžiui, aukšti gimtosios kalbos žinojimo ar raštingumo reikalavimai gali būti pateisinami, jei tokiam darbui jie būtinai reikalingi, pvz., valstybės tarnautojui, kalbos mokytojui ar literatūros dėstytojui, tokiais atvejais aukšti darbdavio reikalavimai gali būti pateisinti. Tačiau tokie patys reikalavimui aukšto raštingumo nereikalaujančiam darbui į išimtis nepateks ir bus neteisėti.
Priekabiavimas – nepageidaujamas elgesys, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Kaip matyti, priekabiavimo apibrėžimas yra pakankamai platus, apimantis platų ratą nepageidaujamo elgesio variantų.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas pakartoja tiesioginės, netiesioginės diskriminacijos apibrėžimus, tačiau susiedamas juos su lyties požymiu. Pagal šį įstatymą, tiesioginė diskriminacija – ne toks palankus asmens traktavimas dėl lyties, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų traktuojamas kitas asmuo. Netiesioginė diskriminacija – veikimas ar neveikimas, teisės norma, vertinimo kriterijus ar praktika, kurie formaliai yra vienodi moterims ir vyrams, bet juos įgyvendinant ar taikant vienos lyties asmenys gali atsidurti ar atsiduria tam tikroje mažiau palankioje padėtyje negu kitos lyties asmenys, nebent šį veikimą ar neveikimą, teisės normą, vertinimo kriterijų ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme, kaip viena iš diskriminacijos formų, atskirai apibrėžiamas seksualinis priekabiavimas – nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, kai tokį elgesį lemia tikslas ar jo poveikis pakenkti asmens orumui, ypač sukuriant bauginančią, priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką.
