Aktualijos

Diskusija už lygias moterų teises kino industrijoje

Festivalio „Scanorama“ metu vyko atvira diskusija „Moterys kino industrijoje“. Ją paskatino ne tik dviejų menininkių, Julijos Steponaitytės ir Paulės Bocullaitės, kaltinimai kino režisieriui Šarūnui Bartui dėl seksualinio priekabiavimo, bet ir atliekamas tyrimas „Moterys kino industrijoje“. Tai pirmas Baltijos šalyse tyrimas, skirtas moterų profesiniam tapatumui kine tirti, kurį įgyvendina medijų edukacijos ir tyrimų centras VšĮ „Meno avilys“.

Diskusijoje  su režisiere ir scenariste Egle Vertelyte, prodiusere Dagne Vildžiūnaite, kino teoretike VU Tarptautinių santykių instituto profesore dr. Natalija Arlauskaite, Švedijos kino kritike, režisiere, Švedijos kino instituto atstove Jannike Åhlund, Latvijos nacionalinio kino centro direktore Dita Rietuma, prancūzų animacijos prodiusere ir distributore Luce Grosjean pirmąkart viešai aptarti tyrimo klausimai. Moderavo tyrimo iniciatorė, kino istorikė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Siūlome paskaityti diskusijos fragmentą.

L. Kaminskaitė-Jančorienė: Reaguojant į lietuviškąsias aktualijas, noriu prisiminti prieš savaitę publikuotą atvirą, 600 Švedijos moterų aktorių pasirašytą laišką, kur kreipiamasi į šalies kino ir teatro industrijas dėl nesugebėjimo apsaugoti moterų nuo seksualinės prievartos. Kaip reagavo visuomenė ir žiniasklaida? Lietuvoje reakcija į dviejų jaunų menininkių viešą pareiškimą sukėlė dviprasmiškus jausmus: vieni gynė aukas, kiti – jas kaltino ir užstojo režisierių.

J. Åhlund: Viskas prasidėjo kine ir teatre, tačiau reiškinys sulaukė didelio susidomėjimo iš žiniasklaidos bei plinta visuomenėje. Šiuo metu panašų manifestą jau pasirašė dainininkės, teisininkės bei Norvegijos aktorės. Tai nereiškia, jog visos jos patyrė seksualinį smurtą, tai yra moterų reakcija prieš netinkamas darbo sąlygas. Svarbiausia, jog kino produkcijos kompanijos, Švedijos filmų institutas, teatrai ir kitos institucijos buvo priversti pripažinti problemą ir jos mastą. Tai yra laimėjimas, skatinantis diskutuoti ir gerinti darbo sąlygas. Visa tai kaip ir #metoo pavyzdys kelia visuomenės sąmoningumą.

L.K-J.: Kaip galime apie tai kalbėti tarptautiniu ir vietiniu mastu. Ar Lietuvoje galima kalbėti apie kylančia, o gal tik atvilnijančią feminizmo bangą?

N. Arlauskaitė: Man atrodo, šiame kontekste svarbūs trys dalykai. Lietuvoje feminizmo idėjos ar feministės nėra, švelniai tariant, populiarios. Visgi po Lietuvos kino industriją sukrėtusio vadinamojo „skandalo“ buvo nemaža individualiai išsakytų paramos žodžių priekabiavimo aukoms. Individualiems pasisakymams sunku ryžtis, bet juos lengva pulti. Būtent todėl svarbu, kad poziciją dėl seksualinio priekabiavimo, net ir nesiimant konkrečios situacijos vertinimo, reikštų institucijos – valstybinės, nevyriausybinės, formalūs ir neformalūs susibūrimai, kad ir festivaliai – pavyzdžiui, „Scanorama“ ar mūsų diskusijos dalyvės. Panašu, kad tokių nedaug – išskyrus Kultūros ministeriją ir dar kelias institucijas, pranešimų apie problemos svarbą negirdėti. Manau, kad tokie pranešimai ir aiškus seksualinio priekabiavimo ar smurto pasmerkimas instituciniu lygmeniu gerokai pakeistų viešą pozicijų peizažą.

Antra, kino laukas nėra išskirtinis – tai gerokai platesnė problema. Ir čia nieko nebus, jei nebus imtasi ilgalaikio ir sistemingo švietimo, pirmiausia, pačių žmonių, kurie užsiima edukacija, švietimo – pradedant darželiais ir pradine mokykla. Nes niekas nesikeis arba keisis pernelyg lėtai, jei neatsiras bendras suvokimas ir žodynas.

Su žodyno lavinimu mes atsiduriame tiesiai prie mano trečio punkto. Diskusijos apie kaltinimus seksualiniu priekabiavimu iškėlė į paviršių žodžius ir argumentus, kurie, atrodytų, jau buvo iškritę ir pasenę, skambėjo senamadiškai. Pavyzdžiui, staiga vėl pradėta kalbėti apie „kūrėją genijų“, kuriam leistina daugiau nei kitiems, kuriam negalioja taisyklės, o kūryba viską atperka. Turiu omenyje ne konkretų žmogų, bet šiuo atveju naudojamą žodyną, kuris nepaprastai prisodrintas lyties požiūriu toli gražu neneutralių reikšmių. Todėl turi vykti vieša žodyno, argumentų ir retorikos refleksija, debatai apie juos, tuomet pasikeis ir požiūris.

L.K-J.: Manau, mūsų problema – nenoras kalbėti. Nes tema sudėtinga, o žmonės bijo viešumos, patiria socialinį spaudimą. Dita, ar Latvijoje irgi vyksta panašūs debatai, ar kalbama apie moterų padėtį kino industrijoje?

D. Rietuma: Gal šis terminas nemėgstamas, tačiau ir Lietuva, ir Latvija – posovietinės šalys. Tad net ir praėjus daugeliui metų po nepriklausomybės atkūrimo mums nepatogu kalbėtis lyties ir lytiškumo klausimais. Latvių kino industrija nuobodi: nėra nei skandalų, nei į lytiškumą orientuotų diskusijų. Nors visi žino, kad stiprios moterys valdo, jos tokios užsiėmusios, jog neturi laiko ir galių įsitraukti į debatus. Gal įtakos turi ir žinomos režisierės, Lailos Pakalninos, mintis, jog „svarbu ne lytis, o talentas“.

Vis dėlto norėčiau pasidalinti vienu geru pavyzdžiu. Kitas metais irgi švęsime Latvijos nepriklausomybės šimtmetį. Ta proga rengiame šimtmečio ilgo metražo kino programą su šešiolika filmų, kas yra įspūdinga, turint omenyje, kad Latvija nepasižymi didelio pajėgumo kino industrija. Net aštuoni filmai, kas sudaro pusę programos, yra sukurti moterų režisierių. Į šimtmečio programą jie buvo atrinkti ne todėl, kad yra sukurti moterų, bet todėl, kad tai puikūs projektai.

J. A.: Žinoma, talentas yra svarbiau nei lytis. Tačiau realybėje tai yra utopija. Net įvedus kvotas ir pasiekus vienodą moterų ir vyrų skaičių kino industrijoje problemos neišsprendžiame, nes tik nustojame apie tai kalbėti, ir vėl skaičiai ima mažėti moterų nenaudai. Todėl ir reikia dirbti dėl lyčių lygybės, kurios taip trūksta, kad galėtų skleistis visi talentai. Būtent tuo pastaruosius penkerius metus ir užsiima Švedijos kino institutas.

Yra daug išankstinių nusistatymų prieš moteris kino industrijoje. Tyrimai parodė, jog vyrai kino industrijoje dažniausiai pasirenkami dėl potencialo, o moterys dėl patirties. Be to, dominuoja nuomonė, kad talentingų filmų kūrėjų moterų, galinčių varžytis su vyrais yra ne daug. Tačiau apdovanojimai rodo ką kita: 2010-2015 m. net 54 proc. Švedijos kino apdovanojimų laimėjo moterys kūrėjos, 2015-2016 m. jos taip pat laimėjo vidutiniškai 52,1 proc. tarptautinių apdovanojimų. Be to, nuo 2000 m. moterų kino industrijoje padaugėjo kone dvigubai: režisierių – nuo 20 iki 49 proc., scenarisčių – nuo 28 iki 44 proc., prodiuserių – nuo 27 iki 54 proc.

L. K.-J.: Norėčiau kreiptis į praktikes, dirbančias kino industrijoje. Luce, kokia situacija Prancūzijoje?

L. Grosjean: Prancūzijos animacijos industrija santykinai maža, turime apie 7000 darbuotojų. Keista tai, kad prancūzų televizijoje didžioji dalis animacinių herojų ir taip vyriškos lyties, tuo tarpu prodiuseriams daromas spaudimas dar labiau mažinti pagrindinių moteriškų herojų kiekį. Kai buvo išreikšta abejonė dėl tokio santykio bei noras kažką keisti, televizijų atsakymas buvo paprastas: mergaitėms labiau patinka vyriškos lyties veikėjai, o berniukams irgi su jais lengviau susitapatinti. Kitas stebinantis faktas – didžioji dalis ilgametražių animacinių filmų režisierių – vyrai. Nors kai pažiūri į animacijos mokyklą, vyrų ir moterų yra po lygiai. Peršasi išvada, jog čia kažkas ne taip… Tačiau apie tai pradėjau galvoti tik pabaigusi mokslus.

Taigi, kol nepradėjau dirbti nelaikiau savęs feministe. Studijuodama maniau, kad turėsiu tokias pat galimybes kaip ir kolegos vyrai. Deja, įsidarbinusi susidūriau su kitokia tikrove – žinau, kaip sunku merginai gauti vadovaujamą darbą kine. Todėl ir prisijungiau prie „Les femmes s’anniment“ – ne pelno siekiančios organizacijos, kovojančios už lygias moterų teises Prancūzijos animacijos industrijoje. O kartu įgijau daugiau patirties prodiusavime turinčią mentorę. Kai 2014 m. įkūriau savo prodiuserinę organizaciją, stengiuosi dirbti su moterimis, kadangi laikau tai būdu kovoti su nelygybe industrijoje.

L. K.-J.: Ar galėtume Lietuvoje turėti analogišką organizaciją? Kokia mūsų moterų kūrėjų patirtis?

E. Vertelytė: Neformaliai mes esame savotiška jaunosios kartos filmų kūrėjų seserija, nes remiame viena kitą. Kurdama projektą visuomet galvoju apie kartu galinčia dirbti režisierę ar scenografę. Vis dėlto sąmoningumas lygybės klausimais turėtų būti palaikomas instituciniu lygmeniu.

D. Vildžiūnaitė: Manau, Lietuvos kino industrijoje 99 proc. prodiuserių – moterys. Tad iš vienos pusės negalime skųstis. Vaizdas pasikeičia lyginant su tarptautine rinka. Pirmiausia, užkliūva skirtingas vyrų ir moterų prodiuserių vertinimas, kai tas pačias kompetencijas demonstruojantis vyras kvalifikuojamas kaip pasitikintis savimi lyderis, o moteris – kaip konkurencinga ir valdinga kalė. Kitoje situacijoje paskutinis iš vakarėlio išėjęs prodiuseris bus tikras šaunuolis, su kuriuo smagu linksmintis, tuo tarpu į prodiuserę bus žiūrima įtariai. Antra vertus, dvigubi standartai taikomi ir su šeima susijusiais klausimais. Tėvystės atostogomis pasinaudojęs vyras visuomet heroizuojamas. Galiausiai, jau minėtas taip vadinamas skandalas.

Taigi problemų su lyčių lygybe kino industrijoje yra. Ir čia reikėtų permąstyti visą sistemą: mokykloje vaikai mokomi paklusti, bet ne pasakyti „ne“. Kai išugdomi paklusnieji, kas išdrįs pasakyti ne. Net ir kino industrijos (daugiausiai dirbu su dokumentika) seminaruose, kur mokoma pristatyti projektus, nuolat pabrėžiama, kad jeigu turintis didesnę galią ir autoritetą tave kritikuoja, reikia neprieštarauti, sutikti su kritika. Tokiu būdu įvairiuose lygiuose užtikrindama paklusimą veikia sistema.

Dėl #metoo ir kitų panašaus pobūdžio iniciatyvų mano pozicija būtų palaikyti seksualinio išnaudojimo aukas. Tačiau tuo pačiu nesusitapatinti, o galvoti, ką galiu padaryti, kad kažkas pasikeistų.

J. A.: Manau, kad po #metoo akcijos moterims tapo lengviau prisipažinti ir papasakoti apie seksualinį priekabiavimą ir išnaudojimą, kas toliau skatina nebijoti pasakyti „ne, toks elgesys nepriimtinas“.

E. V.: Dirbti režisiere televizijoje pradėjau būdama jauna, maždaug 22 m. Vyriškoje komandoje nuolatos susidurdavau su iššūkiais dėl autoriteto ir galios santykių. Nesyk vyrai, su kuriais dirbau, neklausydavo mano nurodymų. Kartą operatorius tiesiog atsisakė filmuoti tai, ką sakau. Vyrams aktoriams taip pat labiau rūpėjo, kaip jie patys mato personažą, bet ne mano kaip režisierės vizija. O ginčytis buvo sunku, nes jie jautėsi geriau už mane žiną, kaip viskas turi būti.

Todėl dabar stengiuosi susikurti draugišką aplinką, suburti komandą, su kuria galėčiau dirbti, o ne žaisti galios žaidimus. Kad galėčiau daryti tai ką moku, bet ne įrodinėti savo kaip režisierės vertę, nepaisant to, jog esu moteris, o stereotipiškai žiūrint tai – vyriška profesija.

Su nelygybe esu susidūrusi ir instituciniu lygmeniu. Ketinau prašyti lėšų filmui, ilgai ruošiausi šiam projektui. Filmo projektą svarstanti komisija, joje dominavo vyrai, atsisakė man finansavimą, motyvuodama tuo, jog pasirinkau pernelyg man, jaunai moteriai, komplikuotą istoriją. Pasak jų, jei būčiau pasirinkusi jautrią, mergaitišką temą, paramą būčiau gavusi, tačiau politinius ir socialinius klausimus kelianti istorija jiems pasirodė būsianti man per sudėtinga. Bandžiau įrodyti, jog galėsime sukurti tokį filmą, juk turime gerą komandą. Buvo atsakyta, kad tai man nepadės. Taip ir baigėsi liūdniausia diskusija mano karjeroje.

Institucijos apibrėžia, kokias istorijas gali pasakoti moterys. Jeigu nepateisini jų lūkesčių, tuomet filmo sukūrimas užtrunka amžinai ir kelia frustraciją. Be to, nuo mokyklos laikų visi tik ir bandė atkalbėti nebūti režisiere. Siūlydavo man būti prodiusere, nes esu komunikabili ir organizuota arba dirbti su vaikais, nes esu kūrybiška. Vėliau, jau sukūrus dokumentinį filmą ir norint dirbti vaidybiniame kine, aplinkiniai atkalbinėjo, argumentuodami, kam man tai. Taigi visuomenėje yra ribotas skaičius temų ir dalykų, kurių gali imtis moteris ir tai palaikoma instituciniu lygmeniu.

L. K.-J.: O dabar klausimas apie šeimą, kilęs ir atliekant tyrimą. Dauguma respondenčių minėjo, kad šeima ir vaikai turėjo įtakos ar pakeitė jų profesinę karjerą. Kokia jūsų patirtis?

E. V.: Turiu du vaikus ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nedirbu kino aikštelėje, dėl ko pasirinkau būti scenariste. Turint šeimą taip daug lengviau, nes nereikia dirbti 12 val. per dieną.

Pavyzdžiui, kuriant filmą postprodukcija buvo atliekama Lenkijoje, todėl turėjau ten vykti kas dvi savaites, o mano vaikai dar nedideli. Taigi tikrai nėra lengva suderinti šeimą ir darbą kino industrijoje. Situaciją dar labiau apsunkina faktas, jog esi nuolat teisiama, ypač kitų moterų. Kadangi Lietuvoje stiprus motinystės kultas, kažkas jaučia pareigą nuspręsti, ar tikrai esi gera motina. Juk režisierė negali būti kartu ir motina – šis stereotipas gajus.

Visai su kitokiu požiūriu susidūriau besimokydama Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje (National Film and Television School, Jungtinė Karalystė). Būdama ten pastojau ir taip bijojau dėstytojams pasakyti, kad laukiuosi. Galvojau, jog visus nuvilsiu. Juk mano kurse buvo tik šeši scenaristai, jie skyrė man vietą, kuri kainavo pinigus ir t.t. Galiausiai, kai prisipažinau, mane tiesiog pasveikino ir padėjo kiek galima labiau studijas adaptuoti prie pasikeitųsių šeimyninių aplinkybių: sudarė atskirą grafiką, suteikė metų atostogas, padėjo įsikurti. Nuostabus požiūris!

D.V.: Juokauju, kad turiu du vienodo amžiaus vaikus – dukterį ir studiją, kadangi po kelių mėnesių, kai ją įkūriau, susilaukiau ir dukters. Iš pradžių jos augo kartu, nes versle turi būti visą parą. Po keturių metų tiesiog pervargau, todėl ėmiau griežtai planuoti tvarkaraštį ir nebedirbti vakarais bei savaitgaliais, kad šį laiką galėčiau praleisti su šeima. Aplinkinius ištiko smūgis – kartą netgi girdėjau šnekant, jog su manimi neįmanoma dirbti! Nors tokiais atvejais rizikuoji prarasti populiarumą, padėtį, galią, bet turi išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos ir karjeros.

Neseniai kalbėjau su pažįstama besilaukiančia prodiusere. Nors visi aplink džiaugiasi, ji jau dabar jaučiasi kalta, kad galbūt negalės skirti pakankamai laiko ir vaikui, ir darbui. Moterys jaučia pareigą suderinti keletą vaidmenų.

Visą diskusiją kviečiame peržiūrėti čia.

Projektą „Moterys kino industrijoje“ įgyvendina Medijų edukacijos ir tyrimo centras VšĮ „Meno avilys“ kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių institutu, Lietuvos žmogaus teisių centru,  Lietuvos kino centru. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Komentarai (0)