Komentaras

Ekonominės ir socialinės problemos yra žmogaus teisių problemos

Žmogaus teisės ir tam tikri jų pažeidimai Lietuvoje daugumai turbūt asocijuojasi su teisėmis į privatumą, sąžiningus rinkimus, dėl diskriminacijos tautybės, religijos, seksualinės orientacijos ar lyties pagrindu kylančiomis problemomis. Šios pilietinės ir politinės, pirmos kartos žmogaus teisės, dažnai dominuoja viešosios erdvės diskurse aptariant padėtį ir situaciją tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų šalių. Nenuostabu, nes dauguma žmogaus teises ginančių organizacijų dažniausiai užsiima tik šių teisių atstovavimu ir advokacija.

Kristina Saulytė, Sigitos Mykolaitytės nuotr.

Tačiau Lietuvai, susiduriančiai su didelėmis skurdo ir socialinės atskirties problemomis, ne ką mažiau svarbios yra socialinės ir ekonominės žmogaus teisės. Už jų įgyvendinimą Lietuvos valstybė taip pat atsakinga ir yra teisiškai įsipareigojusi jas ginti.

Ar Lietuva vykdo savo įsipareigojimus?

Žvelgianti iš istorinės perspektyvos, žmogaus teisės ir laisvės yra skirstomos į pirmos, antros ir trečiosios kartos. Socialinės ir ekonominės teisės patenka tarp antros kartos žmogaus teisių, kurios įsivyravo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nors tai ne pačios seniausios ir ne geriausiai išvystytos žmogaus teisės, tačiau jos taip pat labai svarbios. Jų idėja grindžiama oriomis, lygiomis ir nuo skurdo bei atskirties apsaugančiomis, valstybės sudarytomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.

Šie bendrai pripažinti vertybiniai principai yra įtvirtinti ir tarptautinėje teisėje. Pasirašydamos tarptautines bei regionines sutartis ar dokumentus, valstybės tampa atsakingos už jų įgyvendinimą nacionaliniame lygmenyje. Kaip pagrindinius valstybes teisiškai įpareigojančius dokumentus, kuriuos ratifikavusi ir Lietuva, galima įvardinti Jungtinių Tautų Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą bei Europos socialinę chartiją. Pastaroji yra vienas iš svarbiausių tarptautinių ES dokumentų bei Europos Bendrijos steigimo sutarties integralių dalių.

Deja, nors Lietuva teisiškai įsipareigojo gerbti, saugoti ir įgyvendinti socialines bei ekonomines mūsų šalies gyventojų teises, už jų stebėjimą, priežiūrą ir valstybėms teikiamas rekomendacijas atsakingi, vienas nuo kito nepriklausomi instituciniai organai (Jungtinių Tautų Socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių komitetas ir Europos socialinių teisių komitetas) mūsų šaliai žeria panašias kritikos strėles.

Jos reiškia susirūpinimą socialinės apsaugos, tinkamų darbo sąlygų, aprūpinimo būstu, skurdo mažinimo, mokslo bei švietimo srityse. Nedarbas, skurdas (beveik 30 proc. populiacijos gyvena skurdo rizikoje), per mažas minimalus darbo užmokestis, mažos socialinės išmokos bei pašalpos, didėjantis nelaimingų atsitikimų skaičius darbe, pagrindinių paslaugų ir patogumų trūkumas būstuose (neturėjimas karšto vandens, vonios arba dušo, tualeto, vamzdynu tiekiamo vandens ir kanalizacijos) bei didelis skirtumas tarp vaikų, gyvenančių kaimo vietovėse ir miestuose, mokymosi pasiekimų – tik keletas problemų, kurias įvardija už pasirašytų tarptautinių sutarčių laikymąsi atsakingos institucijos.

Norint pagerinti situaciją šalyje, Lietuvai pirmiausia reikėtų klausytis konkrečių rekomendacijų ir patarimų. Pavyzdžiui, pakelti socialinių išmokų lygį, sukurti veiksmingą indeksavimo sistemą, minimalią algą, nedarbo pašalpas, pensijas ir kitus socialinės paramos būdus pritaikyti atsižvelgiant į žmonių pragyvenimo išlaidas. Lietuva raginama remti ir įgalinti individus bei bendruomenes didžiausią dėmesį skiriant marginalizuotoms ir labiausiai pažeidžiamoms socialinėms grupėms, tokioms kaip vaikai, romai, kaimuose gyvenantys asmenys, benamiai, mažas pajamas gaunančios šeimos bei senyvo amžiaus žmonės.

Problemos ne tik Lietuvoje

Reikia pripažinti, kad ekonominių bei socialinių teisių pažeidimai vertinami kur kas atlaidžiau nei tie, susiję su politinėmis ir pilietinėmis teisėmis. Situaciją puikiai iliustruoja tai, jog net Europos Žmogaus Teisių Teismas, laikomas viena efektyviausių pasaulyje žmogaus teises užtikrinančių institucijų, gina išimtinai tik politines ir pilietines žmogaus teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Europos socialinė chartija šiame teisme nėra pripažįstama.

Nors, stojant į ES, valstybės privalo pasirašyti ir ratifikuoti šį dokumentą, šalims leidžiama prisiimti ne visas Europos socialinėje chartijoje surašytas prievoles. Lietuva pasinaudojo situacija ir atsisakė nemažai įsipareigojimų, tarpk kurių – teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties. Šie pavyzdžiai rodo, kad politinės ir pilietinės žmogaus teisės buvo ir vis dar yra prioritetinės, todėl ir kai kurios valstybės bei nevyriausybinės organizacijos mažiau kreipia dėmesio į tai, kas nėra taip stipriai kritikuojama ir kontroliuojama.

Kodėl taip yra? Dažnai manoma, jog Lietuva, kaip ir kitos mažiau ekonomiškai išsivysčiusios valstybės, rekomendacijų negali įgyvendinti dėl lėšų ir resursų stygiaus. Tą pabrėžia ir kritikai, kurie ekonomines ir socialines žmogaus teises vertina skeptiškai. Jie teigia, kad politinės ir pilietinės žmogaus teisės yra apibūdinamos kaip negatyvios teisės, o tai reiškia, jog valstybė tiesiog turi susilaikyti ir nevaržyti tam tikrų šalies gyventojų veiksmų (pavyzdžiui, susirinkimų laisvės). Socialinių ir ekonominių teisių užtikrinimo atveju valstybei daug sunkiau, nes ji turi pozityvią pareigą imtis tam tikrų priemonių, pavyzdžiui, aprūpinti žmones būstu. Dažnai pastarosios yra priskiriamos prie sunkiai įgyvendinimų, nes valstybė privalo turėti finansinių išteklių ekonominės gerovės realizacijai. Kai kurie apžvalgininkai, pratęsdami šią mintį, tvirtina dar radikaliau. Anot jų, dėl anksčiau minėtų priežasčių, socialinės ir ekonominės teisės apskritai neturėtų būti priskiriamos žmogaus teisėms.

Požiūrio ar finansų problema?

Kita vertus, kyla abejonių dėl pasiteisinimo vadovaujantis būtent tokiais argumentais. Tai, jog sunku įgyvendinti, neturėtų būti neveiksnumo pretekstas. Be to, pilietinių teisių užtikrinimui (pavyzdžiui, teisinės sistemos sukūrimui) taip pat reikia lėšų, tačiau tai netampa diskusijų tema. Aptariant socialines problemas, lėšų trūkumas visada pristatomas kaip pagrindinis veiksnys.

Manau, kad tai – požiūrio ir interesų, o ne išteklių trūkumo problema. Pradėjus kalbėti apie didesnes socialines išmokas, minimalius atlyginimus bei progresinius mokesčius, atsiranda ekspertų (jie, dėl savo pačių finansinės padėties, dažniausiai nėra suinteresuoti lygesniu pajamų paskirstymu) aiškinančių, kad skurdas, nepriteklius ir nelygybė visada buvo natūrali žmonijos būsena. Kiti rėžia dar aštriau: skurstantis žmogus pats dėl to kaltas. Tai formuoja atitinkamą visuomenės požiūrį į mokesčius ir socialinę politiką.

Kaltų ieškoti nereikia. Nereikia ir teigti, kad Lietuva ir kitos šalys negali tapti gerovės valstybėmis. Žinoma, tiesioginis socialinės ir ekonominės gerovės užtikrinimas ir greitas problemų sprendimas gali būti neįmanomas dėl valstybių ekonominės, politinės, istorinės praeities ar dabartinės padėties, tačiau Lietuva, kaip ir visos kitos valstybės, privalo rodyti iniciatyvą savo šalies gyventojams užtikrinti oraus gyvenimo standartus bei minimalias pragyvenimo sąlygas. Nedideli ištekliai turėtų būti visiems prieinami, teisingai naudojami ir paskirstomi. To įtvirtinimas tikrai nereikalauja beribių valstybės resursų.

Privalu nepamiršti, kad visos žmogaus teisės yra vienodai svarbios, tarpusavyje susijusios, viena nuo kitos priklausomos ir nedalomos tarptautiniame lygmenyje. Visada galima paklausti, ar neraštingas ir nebaigęs mokyklos žmogus (socio-ekonominė teisė į mokslą) galėtų tinkamai pasinaudoti susirinkimų, žodžio ir spaudos, mitingų ir demonstracijų bei balsavimo teisėmis. Ar gali jis jomis pasinaudoti, jei keturiolika valandų per parą dirba gamykloje?

Autorė yra Lundo universiteto Švedijoje Gerovės politikos ir vadybos programos magistrantė.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai