Susitikimą su Anželika planuojame ilgiau nei įprastai. Skubūs iškvietimai laisvai samdomai gestų kalbos vertėjai dažnai sumaišo darbotvarkę. Darbotvarkę, kurioje dar įrašytos vertėjos ir teatro mokytojos pareigos Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre bei kino ir teatro kritikos studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 23-erių Anželika Nikelė – viena iš šimto šiuo metu aktyvių gestų kalbos vertėjų Lietuvoje. Šalyje, kurioje gyvena apie 6202* kurtieji, vienam vertėjui vidutiniškai tenka daugiau nei 60 klausos negalią turinčių žmonių.
Vilniaus kolegijos gestų kalbos absolventė, jei tik galėtų, įsteigtų krūvą naujų vertėjų etatų, poreikiui augant valstybės nekuriamų jau dvejus metus. Jei galėtų, įdiegtų specializuotą vertėjų paslaugų teikimo sistemą, leidžiančią vertėjams dirbti savo pageidaujamose srityse. Rinktų teminius video žodynus, pakeltų atlyginimus, atnaujintų aparatūrą, sukurtų studentų atrankos metodiką. Tačiau pagrindinis jos darbas kitoks – gyventi gestų kalba ir kurčiųjų kultūra bei skleisti jų grožį, nes bėdos pradedamos spręsti apie jas sužinojus.
„Nuo vaikystės grojau fortepijonu, vaidinau teatre ir buvau įsitikinusi, jog mano ateitis – garsų pasaulis“, – prabyla iš Klaipėdos kilusi mergina. Kodėl pasaulyje nėra vienos gestų kalbos? Kuo ypatingi kurtieji? Kaip vadinamas negirdintis asmuo užrištomis rankomis? Kaip paklausti kurčiojo, kiek yra valandų? Ar įmanoma nusipirkti vertėją visam gyvenimui? Penktadienio vakarą susitinkame jaukioje senamiesčio kepyklėlėje.
– Papasakok, kaip atradai lietuvių gestų kalbą?
– Lietuvių gestų kalbą atradau ne aš, ji mane surado pati. Po to, kai neįstojau į aktorystę, atrodė, jog mano gyvenime įvyko didelė tragedija. Paskutinę stojamųjų dieną ryžausi pasirinkti gestų kalbą. Po dviejų savaičių studijų supratau, kad tai yra mano svajonių specialybė. Prieš tai apie gestų kalbą nieko nežinojau. Tik vėliau prisiminiau, jog sykį kentėjau nuo vidinės ausies uždegimo, mėnesį viena ausimi nieko negirdėjau. Man tai buvo šokas, svarsčiau, kaip žmonės gali gyventi negirdėdami. Šis prisiminimas sugrįžo jau įstojus į Kolegiją.
– Kuo išskirtinė kalba žmonių, kurie negali girdėti?
– Pirmiausia, kaip ir kiekvienoje kalboje svarbu suprasti jos kultūrą. Gestų kalba reikalauja daug sugebėjimų – turi būti išraiškinga mimika, gera atmintis. Girdinčių pasaulyje tu girdi muziką, garsus, čia tavo gyvenimas vyksta visiškoje tyloje. Gestų kalba yra vaizdinga. Ji apjungia daugelį žmogaus savybių, yra netradicinė. Kartais gestų kalba būna paprasčiau kažką paaiškinti nei žodžiais.
– Ką atsakai klausiantiems, kodėl kurtieji neturi vienos gestų kalbos pasaulyje?
– O kodėl girdintys neturi vienos kalbos? Žodinė kalba turi liaudies išmintį, tarmes, o gestų kalba savyje talpina savo krašto istoriją, papročius. Pavyzdžiui, Norvegijoje sūris nuo seno buvo pjaustomas specialiu įrankiu, tad ir gestas šį veiksmą atitinka, o Lietuvos sūris būdavo slegiamas, tad ir gestas primena slegiamą sūrį. Skiriasi regionai, temperamentas – taip pat yra ir su gestais, jie tarsi atspindi šiuos skirtumus.
– Kaip sekėsi pažinti kurčiųjų bendruomenę? Nebuvo sunku į ją įsilieti?
– Vilniaus Kurčiųjų klube apsilankiau prabėgus vos keliems mėnesiams nuo studijų pradžios. Nepaisant kalbos barjero, nuo pat pradžių norėjosi būti kurčiųjų bendruomenėje. Joje niekuomet nesijaučiau svetima ar nereikalinga. Įsilieti buvo sunku, nes informaciją buvau pripratusi gauti iš klausos ir perteikti ją lūpomis, o dabar visą tai reikėjo daryti akimis ir rankomis. Kitaip tariant, buvo sunku fiziškai, nes reikėjo daug ką pakeisti galvoje (juokiasi). Labai natūraliai jausdavausi tarp kurčiųjų. Pavyzdžiui, sutikus greitai gestų kalba bendraujantį žmogų neišsigąsdavau, priešingai – stengdavausi ir tikėdavau, kad suprasiu. Analogiška situacija buvo, kai pradėjau dirbti su mokiniais ir dėstyti teatrą. Jie nesuvokė, kas tas vertėjas, kad turėtų lėčiau kalbėti ir t.t. Pagalvojau: „Puiku. Bendraukite su manimi kaip su lygia!“. Tiesa, padariau gudrybę – atsinešiau kamerą, viską nufilmavau bei namuose studijavau, kaip jie bendrauja (juokiasi).
– Kurčiųjų kultūra. Kokia ji?
– Iš pradžių, atėjus iš garsų pasaulio, man ji pasirodė be galo tyli. Tai beprotiškai jauki kultūra. Tie klausimai „Ar aš turiu mašiną“, „Ar turiu vyrą“, man atrodo labai žavūs ir malonūs. Pati esu kilusi iš tokios šeimos, kur vyrauja karštas temperamentas, galbūt dėl to man ji tokia natūrali. Tiesa, negaliu pasakyti, jog kurtieji yra kitokie. Jie nėra kažkokia mistika, nusileidusi iš dangaus. Tai tokie patys žmonės – jiems taip pat skauda, jie taip pat nori gero darbo, būti suprasti, tiesiog jie kitaip visa tai išreiškia.
Yra dalis kurčiųjų, kurie sunkiau priima girdinčiuosius. Pavyzdžiui, jeigu tu, būdamas girdintis žmogus, kvieti kurčiuosius į renginį, ir dar nelabai moki gestų kalbą, tai susirinks kokie penki žmonės. Jeigu tu moki gestų kalbą, susirinks daugiau. Jeigu tu esi draugas su kurčiuoju, o gal net šalia stovi kurčiasis ir kartu kviečia, tai susirinks pilna salė. Kurtieji yra uždara bendruomenė, bet tai natūralu. Kai tu girdi svetimą kalbą, bet jos nesupranti, vis tiek gali pagal intonaciją kažką suprasti, o kai būdamas nusisukęs nuo žmogaus negirdi ir nematai, kas vyksta, nėra lengva išvystyti pasitikėjimą.
– Sovietmečio žaizdos, kuomet su kurčiaisiais elgtasi itin nepagarbiai, vis dar neužgijo?
– Mes visi bijome to, ko nežinome. Dėstytoja pasakojo, jog visuomenėje vis dar egzistuoja mitas, kad besilaukiančiai moteriai draudžiama bendrauti su kurčiuoju, esą gims kurčias vaikas. Žmonės paprasčiausiai nežino. Pavyzdžiui, užkalbinus kurčiąjį gatvėje nežinant, kad jis negirdi, nereikia pasimesti, o stengtis susikalbėti. Kodėl tu prie jo priėjai? Reikėjo sužinoti, kiek valandų? Juk yra visokiausių būdų – parodyk į ranką, parašyk telefonu. Man be galo gražu, kai žmonės nepasimeta. Nereikia šalintis to kaip kažko baisaus.
– Ką manai apie dažną žodžio „kurčnebylys“ vartojimą?
– Labai nemėgstu šio žodžio. O jei pasako dar „ženklų kalba“, tada iš viso supykstu (juokiasi). Įsivaizduokite kurčnebylį – užrišame kurčiajam rankas, va, dabar jis jau kurčnebylys. Dažnai gestų kalba yra laikoma primityvia, bet tai netiesa. Tai kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pilnavertė gimtoji kalba. Tiesiog jeigu tu kažko nežinai, tai geriau prikąsti liežuvį ir paklausti. Geriau jau užduoti kvailą klausimą nei pasakyti begalę kvailų dalykų.
– Gestų kalbos vertėjas privalo domėtis kurčiųjų kultūra?
– Būtinai. Bet kuris darbas turi būti didžiulis malonumas, nes malonumų norime kiekvieną dieną ir tada darbą siekiame atlikti gerai. Čia kaip ir bet kuriame kitame darbe – jeigu esi rašytojas, skaitai kitų žmonių knygas, jei esi kulinaras, renkiesi kitų receptus ir išbandai.
Stengiuosi gestų kalbą integruoti visur. Visi mano draugai moka pasakyti savo vardą gestų kalba. Kuo labiau stengiesi suprasti kurčiųjų gestus, tuo labiau jie tave priima. O kai priima, tai ir gniaužo šiltai (juokiasi).
– O kaip dėl vidinės motyvacijos? Gal vertėjams jos paprasčiausiai trūksta?
– Jeigu vertėjas nesidomi kurčiųjų kultūra, tai automatiškai nuolat klysta bei informaciją pateikia labai apibendrintai. Vertimas – didelė atsakomybė. Kurtieji tikrai nesupyks, jeigu vertėjas suklys. Jei jis bus visuomet matomas kurčiųjų bendruomenėje, užsitarnaus pagarbą. Baimė atsiranda iš užsidarymo. Čia tikrai nėra tas darbas, kur tu atidirbi, uždarai duris ir išeini. Pats savyje turi auginti norą domėtis ir turi tai daryti nuoširdžiai. Tada ir būna rezultatai, kurie natūraliai tave įkvepia dar labiau.
– Kokiomis nuotaikomis gyvena Lietuvos gestų kalbos vertėjai?
– Vertėjų labai trūksta. Yra studentai, daug kitų žmonių, kuriems reikia vertimo. Įsivaizduokite, kad į universitetą įstoja kurčiasis, kuris tikrai nori mokytis, o vertimo paslaugą gauna vos dviem kartams per savaitę. Juk paskaitos vyksta nuo ryto iki vakaro. O gal dar papildomai norisi seminarą palankyti. Labai juokinga, kai esi pirmakursis, nežinai nei dėstytojų, nei paskaitų, bet turi pasirinkti tas, kuriose gausi vertimą. Juk negali nusipirkti sau žmogaus, kuris vaikščios su tavimi visą gyvenimą.
– Ką siūlytum daryti, kad išaugtų gestų kalbos vertimo paslaugų kokybė?
– Mano svajonė – specializuotas vertimas. Kad vieni vertėjai eitų pas menininkus, kiti – pas siuvėjus, kitaip tariant, išmanytų savo darbo sritį ir ja mėgautųsi. Pavyzdžiui, po mėnesio darbo poliklinikoje, tave staigiai įmeta į kažkokią konferenciją. Ar vertimas bus kokybiškas, kai tavo galvoje vien vaistų pavadinimai? Vertėjai yra žmonės, jie turi savo šeimą, gyvenimą ir pomėgius. Vieni yra kuklesni, kiti drąsesni. Būtina atrinkti, kokie vertimai kuriam žmogui labiau tinka.
Taip pat esu už specializuotus gestų kalbos žodynus vertėjams. Diplominiam darbui rengiau gestų kalbos menų žodyną – keliavau po Lietuvą, filmavau kurčiuosius menininkus, analizavau jų vartojamus gestus ir juos sudėjau į vieną vietą – video žodyną. Po pusės metų tų pačių menininkų paklausiau, ar vertimo kokybė pagėrėjo, jie pažymėjo, jog taip.
Reikėtų iš naujo peržiūrėti vertimo paslaugų teikimo programą, atnaujinti aparatūrą, didinti algas ir etatų skaičių. Gestų kalboms studentams turėtų būti sudaroma daugiau galimybių tobulintis užsienyje. Galbūt pravartu būtų įvesti papildomą atranką, patikrinti stojančiųjų rankų miklumą, atmintį, motyvaciją.
Anželika atsiprašo – už kelių minučių jai prasidės paskaita Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
– Visos svajonės anksčiau ar vėliau išsipildė?
– Mano tikslas buvo atvažiuoti į Vilnių ir lankyti teatrą. Esu labai dėkinga dėstytojams, kurie mane taip puikiai paruošė. Bet po gestų kalbos studijų, panorau studijuoti toliau ir įstojau į teatro ir kino kritiką. Tuomet Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centre prireikė teatro mokytojo, o aš studijuoju šią specialybę, lankau teatrą, moku gestų kalbą. Viskas stebuklingai sutapo – gestų kalba ir yra teatras, tai – gyva kalba.
– Ko norėtum išmokyti savo mokinius?
– Iš pradžių teatras mano mokiniams buvo kažkas mistiško. O aš atėjau nešina kamera, stovu, pasakiau – „Čia mes kursime istorijas, poeziją“, ir išdalinau pluoštus knygelių. Tokio mokytojavimo mane išmokė mano pačios dėstytojai – jie tave įspraudžia į tam tikrą dalyką ir tu privalai eiti tik į priekį. Pirmiausia, turi įkvėpti kitus, tada nereikės niekam įrodinėti, jog viskas yra įmanoma. Patys supras.
Komentarai**
Lietuvių gestų kalbos vertėjų asociacijos prezidentė Ramunė Leonavičienė:
Dėl didelio gestų kalbos vertėjų trūkumo, apskričių centrai yra nepajėgūs patenkinti paslaugų poreikio, dėl to labai nukenčia kurčiųjų jaunimas. Remiantis atliktais tyrimais, iš visų negalią turinčių grupių mažiausiai studijuojančių Lietuvoje yra kurčiųjų. Ne kiekvienas pajėgus baigti aukštąjį mokslą savarankiškai, o visiems studijuojantiems vertėjų centras nėra pajėgus teikti paslaugų. Klausos negalią turintys asmenys kartais turi laukti net keletą dienų, kad užsisakytų vertėją. Yra ne tik studijuojantys kurtieji, vertėjų paslaugų reikia ir vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims, dalyvaujantiems visuomeninėje veikloje. Nuo 2012 m. neskiriamas nė vienas naujas gestų kalbos vertėjo etatas, nors jie yra numatyti paslaugų teikimo priemonių plane. Papildomi etatai užtikrintų galimybę kurtiesiems studijuoti, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Gestų kalbos vertimo poreikis didėja, bet ne etatų skaičius. Dėl sunkios ekonominės padėties jų vis trūksta ir trūksta. Bet ar tikrai sutaupome? Taupant lėšas, papildomų etatų neskiriame, o jauni gestų kalbos specialistai, ruošiami Vilniaus kolegijoje, kurių studijas apmokame, neįdarbinami. Jie išvažiuoja į kitas šalis ir mes juos prarandame. Dėl lėšų ir darbuotojų trūkumo, centrai nepajėgūs užtikrinti vertimo ne tik po darbo valandų, bet ir nuo 8 iki 17 val. Galimas šios problemos sprendimo būdas – skirti vos po kelis papildomus etatus kiekvienais metais, kaip ir numatyta priemonių plane.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis:
Kurčiųjų problemos yra mūsų darbotvarkėje. Tikiu, jog po truputį bendromis jėgomis jos bus išspręstos. Įgyvendinant Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos nuostatas, kasmet yra skiriama 6,6 milijono litų. Ypatingą dėmesį turėtume atkreipti į Lietuvos gestų kalbos vertėjų paslaugų teikimą. Tai yra veiksmų planai, kuriuos vykdant yra teikiamos gestų kalbos vertėjų paslaugos, vertėjų ruošimas, jų tobulinimas, nuotoliniu būdu teikiamos paslaugos. 2013 m. ir 2014 m. šioms priemonėms įgyvendinti buvo skiriama apie 4 mln. litų. Vienas svarbiausių klausos negalią turinčių asmenų įtraukimo į socialinį gyvenimą ir atskirties mažinimo būdų – sudaryti galimybes gestų kalba gauti visą jiems reikiamą informaciją. Todėl svarbu užtikrinti gestų kalbos vertėjų centrų veiklą teikiant jiems finansavimą. 2014 m. centrų veiklai finansuoti buvo skiriama šiek tiek didesnė negu 2,5 mln. litų suma, bet be jokios abejonės, visi suprantame, kad to nepakanka.
*Gestų kalbos vertėjų centrų duomenys, 2012 m.
**R.Leonavičienės ir A.Šešelgio komentarai išsakyti Tarptautinei kurčiųjų dienai skirtos konferencijos Seime metu.
