Aktualijos

Gyvųjų maršas dešimtąjį kartą atmena Holokausto aukas

Šiemet jau dešimtąjį kartą Lietuvoje vyks Gyvųjų maršo procesija, kuria bus pagerbtas Holokausto aukų atminimas. 2017 m. balandžio 26 d. Paneriuose vykstanti eisena keliaus nuo geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalimi, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.

Nuotrauka Lietuvos žydų bendruomenės

Gyvųjų maršas – eisena nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo – kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške. Gyvųjų maršas Lietuvos žydų bendruomenei reiškia, kad „mes – žydai gyvi, mes – aukų vaikai nepasiduodame neapykantai, smurtui ir žiaurumui, kad naciams ir jų parankiniams nepavyko nužudyti visų žydų“. Vilnietis poetas Vilniaus geto kalinys Hiršas Glikas parašė dainą, išreiškiančią ėjusių Panerių keliu jausmus: „Niekada nesakyk, kad eini paskutiniu savo keliu…“. Daina dabar vadinama Vilniaus geto himnu.

„Dalyvaudami liūdnoje ceremonijoje Panerių miške, kur žemė dar tebesvyruoja po kojomis ir kaskart nesuvaldomai drėksta nuo ašarų akys, prisimename baisią tragediją, kuri čia įvyko, kai žudė tūkstančius dėl to, kad jie gimė žydais, nepasigailėdami šaudė kūdikius, vaikus, jaunus ir senolius“.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje gyveno 220 tūkst. žydų. Nacių okupacijos metais išžudyta daugiau nei 90 proc. Po septynių dešimtmečių šiandien jau pripažįstama, kad Holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų artimųjų skausmas yra visos Lietuvos tragedija.

Ar mūsų Lietuvos miesteliai šiandien būtų tokie ištuštėję, jei gyvi būtų Lietuvos štetlų žydai? Ar apie juos vis dar pašnibždomis kalbama ir prisimenama, kas įvyko? Gal ir miesteliuose vyks Gyvųjų maršai vardan atminimo tų, kuriuos, didelius ir mažus, žudė vien todėl kad netiko tautybė.

Gyvųjų maršo ceremonija baigsis Vilniaus geto himnu, kurį atliks ansamblio Fajerlach dainininkas Michailas Jablonskis, pritariant Borisui Kirzneriui.

Tik niekad nesakyk, kad prieš akis

Tau plyti paskutinis tavo kelias

Ir kad diena skaisti – į švino debesį nugrimzta.

Artyn lauktoji mūsų valanda,

Ir žingsniai muša būgną: mes jau čia.

Žinok, prašvis aušra ir mes atgimsim.

O žodžiai, parašyti mūs krauju,

Didysis bus slaptažodis dienų naujų.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai