Rasizmas ir neapykanta

Holokaustą išgyvenusi profesorė: Lietuva yra tiems, kurie myli ją ir nori čia gyventi

Gerai žinoma literatūrologė ir teatrologė, profesorė Irena Veisaitė – vienas iš nedaugelio Lietuvoje gyvenančių žmonių, galinčių liudyti Holokausto tragediją. Išgyvenusi Kauno getą, o vėliau iš ten pabėgusi padedant lietuviams-gelbėtojams, I. Veisaitė sako, kad net ir praėjus daugeliui metų niekada nėjusi į bendrą pirtį, nes jos primindavo dujų kameras. Ji taip pat niekada neišmetusi duonos kriaukšlės, nes anuomet ji būtų galėjusi išgelbėti geto ar gulago kalinio gyvybę.

Martyno Kundroto nuotrauka.

Iš geto išėjo, bijodama būti pašauta į nugarą

1943 m. Strimaičių šeima, kurie buvo mūsų šeimos draugai, padarė dokumentus. Jie įtikino mane, kad gete man nėra ateities ir kad turiu bėgti. Buvo labai sunku išeiti, palikti kitus. Mane ramino, sakė, kad visi po vieną išeisime. Galiausiai sutikau“, – taip apie savo pabėgimą iš Kauno geto pradeda pasakoti I. Veisaitė. Buvusi geto kalinė, tada penkiolikmetė, prisimena, kad tą kartą buvo iš anksto susitarta, jog ji išeis su geto kalinių brigada, kurią į darbą mieste lydėjo ginkluoti baltaraištininkai (lietuviai, savo noru koloboravę su naciais – aut. past.). Geto policininkas-žydas jos tarp išeinančių neskaičiavo: „Mano Dovydo žvaigždė buvo neprisiūta, tik prisegta, kad pabėgusi galėčiau ją nusisegti iš karto. Tada atėjo baisiausias laikas, kai buvo laikas žengti lauk iš kolonos ties Krikščiukaičio gatve. Buvo labai baisu, man atrodė, kad man į nugarą šaus. Aš žinojau, kad turiu eiti ramiai, matyt, tuo metu užteko proto tą viską atlikti“, – savo atsiminimais dalijasi I. Veisaitė, o apie lietuvius-gelbėtojus profesorė sako, kad jie ne tik išgelbėjo jos gyvybę, tačiau padėjo išvengti neapykantos ir keršto ateityje.

Klausė, ar nešlykštu pabučiuoti žydę

Pabėgusi iš geto, kitą rytą būsimoji profesorė su su savo gelbėtojais dyzeliniu traukiniu išvyko į Vilnių. Gyvenusi ir dirbusi daugelyje vietų Vilniuje, I. Veisaitė galiausiai atsidūrė pas savo antra mama vadinamą p. Stefaniją Ladygienę, kurios vyrą generolą Ladygą 1940 m. sušaudė sovietai, jam atsisakius koloboruoti su naujuoju rėžimu. I. Veisaitė pasakoja, kad į p. Ladygienės namus atėjo šeimai bepradedant vakarieniauti, o ji namiškiams buvo pristatyta kaip „savo vaikų sesuo“: „P. Ladygienė paprašė mane gerbti ir mylėti. Mane labai sujaudino, kai susėdus vakarieniauti pamačiau, kad dėdama maistą, p. Ladygienė skrylių man daugiau įdėjo nei savo vaikams“, – pasakojo I. Veisaitė. Teatrologė atsimena ir kitą ypatingai svarbią to vakaro akimirką – suguldžiusi vaikus, p. Ladygienė ją atėjo pabučiuoti kaip ir kitų savo vaikų, tada paauglė I. Veisatė pradėjo nenumaldomai verkti: „Ji manęs paklausė, kas yra, kodėl aš verkiu. Jūs neįsivaizduojate, kokie tai buvo laikai, man atrodė, kad manyje turi būti kažkas ypatingai šlykštaus, kad manęs taip visi nekenčia. Aš jos paklausiau, ar jai nešlykštu pabučiuoti žydę. Tada ji apsiverkė ir mes iškalbėjome iki keturių rytų, taip aš tapau jos dukra, o ji mano mama“, – prisimena buvusi Kauno geto kalinė.

Lietuvių ir žydų egzistencinė situacija buvo kitokia

I. Veisaitė pasakoja, kad po antrojo pasaulinio karo prasidėjusi sovietinė okupacija jai vis dėlto buvo išvaduojanti. Anot jos, egzistencinė lietuvių ir žydų situacija buvo visiškai kitokia – atėjus sovietams, Holokaustą išgyvenę žydai nuo okupacijos kentėjo kaip ir visi kiti, tačiau jie nebuvo išskiriami: „Mano antroji mama – p. Ladygienė – buvo ištremta į Gulagą, šeima išdraskyta, mano, galima sakyti pirmoji meilė Tadas Masiulis buvo suimtas. Aš ištisai vaikščiojau po kalėjimus, nešiojau siuntinius, mane tampė sovietų saugumas, tardė, gąsdino ir bandė verbuoti“, – prisimena profesorė. Anot jos, dėl skirtingos lietuvių ir žydų situacijos, jai nesunku suprasti, kodėl lietuviai po sovietinių trėmimų, žudymų ir propagandos bangos 1940 m. po metų nacistinės Vokietijos kareivius pasitiko su gėlėmis: „Tačiau tai nereiškia, kad aš ant nieko nepykstu ir visus vertinu vienodai: aš pasirašiau kreipimąsi, kai valstybės lėšomis buvo perlaidojamas Laikinosios vyriausybės vadovas Ambrazevičius. Nors Ambrazevičius buvo inteligentas ir aš iš jo parašyto vadovėlio kažkada mokiausi ir suprantu, kad nacių okupacijos metu gal bijojo kalbėti, tačiau jis gyvendamas Amerikoje nė žodžio nepasakė apie Holokaustą. Aš jo negerbiu“,  sako I. Veisaitė.

Žvelgdama į dabartį, profesorė, save laikanti ir žyde, ir lietuve, sako, kad jai labai skaudus lietuviškas antisemitizmas, kuris, ypač buitine ir užslėpta forma, vis dar – labai plačiai paplitęs: „Lietuva yra mano tėvynė. Čia yra ir mano kapai, ir mano gyvenimas. Niekada nenorėjau iš čia išvažiuoti ir neišvažiuosiu. Ir man labai keista, kai pradeda kalbėti „Lietuva – lietuviams“. Tai man nėra vietos Lietuvoje, ar kaip čia suprasti? Lietuva yra tiems, kurie myli Lietuvą ir nori joje gyventi“.

Prof. Irena Veisaitė prisiminimais dalijosi Lietuvos žydų bendruomenėje surengtame prisiminimų vakare-diskusijoje.

 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai