Aktualijos

Holokausto vaizdavimas dokumentiniame kine ekspertų akimis

Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą masinį žydų genocidą kino režisieriai vaizdavo dokumentiniuose ir vaidybiniuose filmuose. Holokausto reprezentavimo klausimai aktualūs iki šiol: kaip etiškai pristatyti temą, kuo pasireiškia režisieriaus pozicija ir kokie perteikimo būdai vertingesni. Filmas ,,Naktis ir rūkas“ – viena pirmųjų Holokausto refleksijų kine. Režisierius Alainas Resnais, jungdamas apleistų stovyklų pastatų tylą su vaiduokliška karo medžiaga, tyrinėja žmoniją ir smurtą. Istorikas Ilja Lempertas, Lietuvos kino ir vizualumo tyrinėtoja prof. Natalija Arlauskaitė ir kino kritikė dr. Sonja M. Schultz dalijasi nuomone apie Holokausto vaizdavimą dokumentikoje.

Sonja M. Schultz. I. Ivoškaitės nuotr.

Esmė – režisieriaus pateikime

Istorikas Ilja Lempertas, analizuojantis Holokausto ir žydų istoriją Lietuvoje, sako aplankęs daugumą filme ,,Naktis ir rūkas“ vaizduotų vietovių, todėl filme rodomi baisumai ,,nebe taip veikia“. Istoriko nuomone, svarbiausia ne tai, kas parodyta vizualiai, bet ką režisierius tuo norėjo pasakyti ir kokiais būdais tai perteikė žiūrovui. Istorine prasme, pasak I. Lemperto, filme yra daug istorinių fakto klaidų, pavyzdžiui, filme apie Holokaustą nė karto nekalbama apie žydus.

Šis niuansas, kaip sako I. Lempertas, aktualus istorikams, tačiau kaip meno kūrinys, filmas apie genocidą, fašizmą, ,,Naktis ir rūkas“ yra puikus. Anot istoriko, dokumentiniai filmai gali pasitarnauti kaip mokymo priemonė arba meno išraiška, tačiau tai jau skirtingos dokumentikos rūšys. Kaip meno kūrinius, priverčiančius susimąstyti, mokslininkas išskyrė filmus ,,Šoa“ bei ,,Naktis ir rūkas“. Pastarasis, anot I. Lemperto, vaizduoja tikrovę, suvoktą 1955 m. ,,Mačiau šį filmą 3 ar 4 kartus, jis mane vis dar veikia“, – sako I. Lempertas.

Filme ,,Naktis ir rūkas“ vaizduojamos Holokausto aukų nuotraukos ir kankinimo vaizdai. Pasak I. Lemperto, šis filmas nėra skirtas žiūrėti mokykloje. Filmo lygis, poveikis žiūrovo nuomonei – tai, istoriko nuomone, yra svarbiausia.

I. Lempertas primena, kad filmų apie Holokaustą bumas prasidėjo po S. Spielbergo  ,,Šindlerio sąrašo“, kadangi šis sulaukė daug dėmesio. Štai 1978 m.  vokiečių filmas ,,Holokaustas iššaukė aštrią kritiką, tačiau būtent po šio filmo ir po to vykusių diskusijų terminas ,,Holokaustas“ ėmė populiarėti, taip pat atsirado žymiausias pasaulyje JAV Holokausto muziejus.

Svarbiausia – auditorijos reakcija

Lietuvos kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė sako, kad filmas ,,Naktis ir rūkas“ labai reikšmingas, mat jame iškeliami ypač svarbūs klausimai: gvildenama, kas yra vizualioji Holokausto medžiaga, kaip ją naudoti ir koks žiūrov(i)ų santykis su ja gali įvykti. Pavyzdžiui, svarbu klausti, kaip ir kokiu mastu gali būti naudojama nacių pagaminta kino ir foto medžiaga. Taip pat – kaip, remdamiesi šia medžiaga, galime kurti istoriją, ką privalome ar norime matyti ir žiūrėjimas į ką tampa įtartinas, vujaristinis. Taigi filmas, pasak profesorės, nėra tik poetinis: ,,Jis kelia klausimą, ką galime laikyti dokumentu. Siūlo būdą jungti poetinį pasakojimą, dokumentinį liudijimą ir šiuolaikinį žiūrovą“, – sako N. Arlauskaitė, kurios nuomone, šis filmas svarbus, mat yra tiesiogiai susijęs su Holokausto reprezentuojamumo problema.

Paklausta, ar įmanoma perteikti istorinę tiesą dokumentiniame ar vaidybiniame filme, N. Arlauskaitė sako, kad filmuose apie Holokaustą kur kas svarbiau pamąstyti,  kokios istorijos pasakojimo strategijos pasirenkamos ir kokius efektus jos turi.  Profesorė priminė žymią diskusiją tarp vaidybinio filmo ,,Šindlerio sąrašas“ režisieriaus Steveno Spielbergo ir dokumentinio filmo ,,Šoa“ režisieriaus Claude’o Lanzmanno. Spielbergo filmas vaizduoja sceną dujų kameroje, tai yra tokią, kurios liudijimas yra neįmanomas. Lanzmannas griežtai nepritarė ne tik vaidybinių filmų apie Holokaustą idėjai, bet ir yra sakęs, kad jei žudymo dujų kameroje dokumentinis įrašas egzistuotų, jis jo ne tik nežiūrėtų, bet sunaikintų, nes toks vaizdas ir jo žiūrėjimas peržengia žmogiškumo ribas.

Pasak N. Arlauskaitės, aptardami vaidybinius ar dokumentinius filmus, iš esmės  gvildename tam tikro įvykio pavaizdavimo, reprezentacijos galimybes, iš ko ima plūsti moraliniai klausimai.

Kūriniai –  skirtingi ir paveikūs

Kino istorikė, kritikė ir žurnalistė dr. Sonja M. Schultz sako, kad tiek istoriniai, tiek meniniai filmai veiksmingi, ir būtų neteisinga sakyti, kad tik viena ar kita veikia. ,,Taip sakė ir Claude Lanzmannas, ,,Šoa“ režisierius“, – sako Sonja M. Shultz.

Kino kritikė pasakoja, kad buvusi didelė kova tarp istorikų ir režisierių, ar turėtų būti naudojama istorinė medžiaga: ,,Mano manymu, ir ,,Šoa“, ir ,,Naktis ir rūkas“ puikūs filmai, meno kūriniai, ir jų negalima lyginti ar leisti jiems konkuruoti“, – įsitikinusi Sonja M. Schultz.

Žurnalistė teigia, kad ,,Šoa“ yra absoliučiai kitoks išgyvenimas, nes visų pirma klausomasi, o tuomet susidaromi vaizdai galvoje, ir ką režisierius C. Lanzmannas bando padaryti – paliesti Holokausto dugną, tartum neturėtume nuotraukų iš dujų kamerų vidaus.

Alainas Resnais, ,,Nakties ir rūko“ režisierius, anot Sonjos M. Schultz, darė visai ką kita: šis norėjo atskleisti koncentracijos stovyklų sistemą ir detalizuoti jos veikimą. Kino kritikė sako, kad jai asmeniškai ,,Naktis ir rūkas“ iki šios dienos vis dar sukrečiantis filmas. Ji pasakoja žiūrėjusi šį filmą kompiuteryje, per tam tikrą atstumą, tačiau kino teatre, ypač pirmoje eilėje, jis išties jaudinantis.

Sonja M. Schultz sako dažnai girdinti argumentą ,,štai, mes tai žinome iš mokyklos, matėme nuotraukos ir viską apie Holokaustą žinome“. Žurnalistė sako nesanti tikra ar tai tiesa. Jai asmeniškai Holokausto vaizdai, net kai juos matė šimtus kartų, vis dar turi istorinę reikšmę.

Ekspertų diskusija vyko tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai