Skaitinys

Homoseksualus policijos pareigūnas iš Švedijos: Siekiant pokyčių reikia atvirumo ir drąsos

Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL organizuotuose projekto „Come Forward: įgalinant ir suteikiant pagalbą nuo neapykantos nusikaltimų nukentėjusiems LGBT* asmenims“ mokymuose Kaune dalyvavę policijos pareigūnai turėjo išskirtinę galimybę susitikti su Stokholmo apskrities policijos atstovais: Neapykantos nusikaltimų padalinio inspektoriumi ir Švedijos LGBT policijos asociacijos įkūrėju Göranu Stantonu ir Nusikalstamų tyrimų padalinio ekspertu Jonu Jonzonu. Lietuvoje LGL ir Švedijos ambasados Lietuvoje kvietimu viešintys Stokholmo apskrities policijos atstovai sutiko pasidalinti gerąja Švedijos policijos pareigūnų patirtimi tiriant neapykantos nusikaltimus LGBT žmonių atžvilgiu.

Göranas Stantonas, Augusto Didžgalvio nuotr.

Ar galėtumėte išsamiau papasakoti apie darbą su vietos LGBT bendruomene?

Göran: Buvau vienas iš Švedijos LGBT policijos asociacijos įkūrėjų. Taip pat dirbu Stokholmo apskrities policijos Neapykantos nusikaltimų padalinyje. LGBT policijos asociaciją įkūrėme 2000 metais bendradarbiaudami su Švedijos LGBT organizacija „RFSL“. Iki šiol su šios organizacijos atstovais susitinkame du tris kartus per metus. Bendradarbiaujame su „RFSL“ ir organizuojant Stokholmo „Pride“ eitynes.

Ar Stokholmo apskrities policijos Neapykantos nusikaltimų padalinio atstovai aktyviai dalyvauja vietos policijos veikloje?

Göran: Taip, kiekvienais metais stengiamės paskatinti šiame padalinyje dirbančius pareigūnus dalyvauti Stokholmo „Pride“ eitynėse. Stokholmo „Pride“ festivalis yra didžiausias renginys Švedijoje. Jame dalyvauja dešimtys tūkstančių žmonių. Nuo pat festivalio organizavimo pradžios stengiausi apmokyti viešąją tvarką renginyje palaikančius policininkus. Juk LGBT bendruomenės atstovai renginio metu neturi jaudintis dėl to, kad kažkas juos pamatys besilaikančius už rankų ar besibučiuojančius. Tad artėjant Stokholmo „Pride“ eitynėms organizuodavome mokomuosius renginius Stokholmo policijos atstovams.

Veikiausiai Stokholmo „Pride“ eitynes saugo gerokai mažesnės policijos pajėgos nei Vilniuje vykstančias „Baltic Pride“ eitynes?

Göran: Taip, nes Stokholmo „Pride“ eitynės yra labiau vakarėlis nei protestas. 2018 metais Stokholme vykusiose „EuroPride“ eitynėse dalyvavo 55 000–60 000 dalyvių, renginį stebėjo apie 500 000 žmonių. Šeimos papuošė vaikus vaivorykštės spalvomis ir šventė lygybę. 95 proc. renginio žiūrovų yra heteroseksualūs. Tai lyg Rio de Žaneiro karnavalas. Nepamirštamas reginys.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie neapykantos nusikaltimų tyrimo procedūrą?

Jonas: Pradėję neapykantos nusikaltimų tyrimą stengiamės išvengti antrinės viktimizacijos. Antrinės viktimizacijos pavyzdžiu gali būti nepagarbus bendravimas su nukentėjusiuoju ar kaltės priskyrimas aukai. Taip pat stengiamės kuo anksčiau susisiekti su nukentėjusiuoju. Informuoju nukentėjusįjį, kad būsiu nusikaltimo tyrėjas ir patikinu, kad jis ar ji gali bet kada su manimi susisiekti. Žinoma, mūsų pagrindinis tikslas yra nusikaltimo motyvo įrodymas, nes tai yra sunkinanti nusikaltimo aplinkybė.

Kokia parama Stokholme teikiama nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų seksualinės orientacijos ir (ar) lytinės tapatybės pagrindu?

Jonas: Teikiant pagalbą nukentėjusiems nuo neapykantos nusikaltimų LGBT asmenims aktyviai bendradarbiaujame su Švedijos LGBT teisių organizacija „RFSL“. Šios organizacijos atstovai geriausiai išmano LGBT bendruomenės atstovų poreikius ir teikia kompetentingas paramos aukoms paslaugas. Šioje organizacijoje yra apmokytų darbuotojų, kurie teikia psichologinę ir socialinę paramą nukentėjusiesiems nuo neapykantos nusikaltimų. Savo ruožtu informuojame nukentėjusiuosius apie „RFSL“ teikiamą paramą, nes neretai patyrusieji nusikaltimą nežino, kur gali kreiptis. Gavus nukentėjusiųjų leidimą, su jais susisiekia „RFSL“ darbuotojai.

Ką galėtumėte patarti nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje atstovams, kurie dirba su vietos LGBT bendruomene ir policija?

Göran: Svarbu bendrauti su vietos politikais ir sprendimų priėmėjais, nes jie numato, kokiomis veiklomis turi užsiimti policija. Manau, kad nevyriausybinės organizacijos gali įtikinti vietos valdžios atstovus, kad neapykantos nusikaltimai LGBT žmonių atžvilgiu yra opi problema. Juk daugelis LGBT žmonių Lietuvoje negali atvirai kalbėti apie savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę. Taigi policija turi dirbti kaip įmanoma profesionaliau ir su kiekvienu nukentėjusiuoju elgtis vienodai. Jei vis dėlto, vietos valdžios atstovai, kaip ir didžioji dalis visuomenės, yra nusiteikę homofobiškai, reikėtų stengtis atkreipti Europos Sąjungos institucijų dėmesį į šią problemą. Europos Sąjunga aktyviai remia projektus, kuriais siekiama pateikti efektyvų atsaką neapykantos nusikaltimų problemai. Šalių, kuriose kokybiškai teikiama parama nukentėjusiesiems nuo neapykantos nusikaltimų, ekspertai taip pat turėtų prisidėti prie sąmoningumo apie neapykantos nusikaltimus didinimo Lietuvoje.

Kaip manote, kodėl svarbu, kad policijos pajėgose būtų atvirai apie savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę kalbančių policijos pareigūnų?

Göran: Tai – paprasčiausias būdas parodyti, kad mes egzistuojame. Mes esame visose profesinėse srityse. Kiekvienose policijos pajėgose yra homoseksualių pareigūnų. Kitas klausimas, ar jie atvirai apie tai kalba. Jei policijos pareigūnas turi galimybę darbovietėje atvirai kalbėti apie savo seksualinę tapatybę, jis dirbs daug efektyviau ir profesionaliau. LGBT žmonės yra tokie patys kaip ir visi. Mes nesame tokie skirtingi, kaip kitiems atrodo. Daugelis žmonių bijo to, su kuo nėra susidūrę, tad policijos pareigūnų atvirumas šiuo klausimu padėtų paneigti vyraujančius stereotipus LGBT žmonių atžvilgiu.

Ar prieš vizitą Lietuvoje esate dalinęsi gerąja Švedijos patirtimi kitose Europos šalyse? Jei taip, ką jums davė ši patirtis?

Göran: Taip, esu lankęsis daugelyje Europos šalių: Latvijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Siekdami pasidalinti savo patirtimi konkrečioje valstybėje susisiekdavome su Švedijos ambasadomis, kurios turi įvairių valstybės institucijų bei policijos departamentų kontaktus ir gali pagelbėti su jais susisiekti. Dažniausiai šalyje lankydavomės kai vykdavo „Pride“ eitynės. Šie renginiai suteikdavo galimybę su atsakingų institucijų atstovais aptarti egzistuojančias problemas. Štai Bulgarijoje seksualinė orientacija nėra priskiriama prie neapykantos nusikaltimų pagrindų. Bulgarijos LGBT teisių organizacijos aktyviai siekia, kad seksualinė orientacija būtų pripažinta sunkinančia neapykantos nusikaltimo aplinkybe. Tad mums teko galimybė prisidėti prie vietos LGBT organizacijų pastangų siekiant įtikinti vietos valdžios atstovus, kad neapykantos nusikaltimai LGBT žmonių atžvilgiu yra aktuali problema.

Ar Švedijos LGBT policijos asociacija yra Europos LGBT policijos asociacijos narė? Ar šioje tarptautinėje organizacijoje yra atstovų iš Lietuvos?

Göran: Taip, esame Europos LGBT policijos asociacijos nariai. Niekada šios organizacijos susitikimuose nesutikau Lietuvos atstovų. Norėčiau pabrėžti, kad norint siekti LGBT žmogaus teisių užtikrinimo nebūtina būti LGBT bendruomenės nariais. 2020 metais Graikijos policija rengia konferenciją Salonikuose, kur bus aptarta neapykantos nusikaltimų prieš LGBT asmenis problema. Esu tikras, kad kvietimai dalyvauti šioje konferencijoje bus išsiųsti kiekvienos Europos šalies policijos departamentams. Nepaprastai svarbus ir nevyriausybinių LGBT teisių organizacijų dalyvavimas šioje konferencijoje. LGBT policijos organizacijų atstovai iš Švedijos, Nyderlandų, Belgijos, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos taip pat dalyvaus šiame renginyje kaip ekspertai. Neseniai su neapykantos nusikaltimais LGBT žmonių atžvilgiu Jungtinėje Karalystėje dirbantys policijos pareigūnai lankėsi Albanijoje, Makedonijoje ir Kosove, kur dalinosi savo patirtimi su vietos policijos pareigūnais.“

Kokie įspūdžiai lydėjo dalyvaujant mokymuose neapykantos nusikaltimų tema Lietuvos policijos pareigūnams? Ar Lietuvos policijos pareigūnai domėjosi gerąja Švedijos policijos patirtimi tiriant neapykantos nusikaltimus LGBT žmonių atžvilgiu?

Göran: Manau, kad nuostabu, kad Lietuvoje apskritai įmanoma suorganizuoti tokio pobūdžio mokymus. Taigi norėčiau skirti pagiriamąjį žodį asociacijai LGL, kuri inicijavo šiuos mokymus. Man padarė įspūdį, kad mokymuose dalyvavo tiek daug vietos policijos pareigūnų. Daugelis mokymų dalyvių turėjo klausimų apie Švedijos policijos darbą su neapykantos nusikaltimais LGBT žmonių atžvilgiu. Taigi manau, kad tai yra puiki ilgo ir nuoseklaus darbo siekiant pasipriešinti neapykantos nusikaltimams pradžia. Visų pirma reikia siekti dialogo su pačiais vietos policijos atstovais. Džiugu, kad jiems įdomi Švedijos policijos atstovų patirtis. Esu atvirai apie savo homoseksualumą kalbantis policijos pareigūnas. Mano kolega yra heteroseksualus, tačiau jam lygiai taip pat reikšmingas darbas su neapykantos nusikaltimais LGBT žmonių atžvilgiu.

Kokie yra pagrindiniai Jūsų vizito Lietuvoje tikslai?

Göran: Pagrindinis mūsų vizito Lietuvoje tikslas yra būti išklausytiems. Net jeigu į mūsų žodžius įsiklausys vos vienas žmogus, jausiu, kad mūsų veikla buvo prasminga. Svarbu, kad vietos policijos pareigūnai suprastų, kad visos nusikaltimų aukos turi lygias teises. Policijos pareigūnai privalo dirbti profesionaliai ir dėti pastangas siekiant atskleisti tikruosius nusikaltimų motyvus ir juos sunkinančias aplinkybes. Tai – kiekvieno policijos pareigūno pareiga. Antraip nereikia stebėtis, kodėl vis daugiau LGBT žmonių iš Rytų Europos emigruoja į Vakarų Europą, kur gali jaustis savimi.

Ar ketinate dalyvauti 2019 m. birželio 8 dieną vyksiančiose „Baltic Pride“ eitynėse?

Göran: Labai tikiuosi, kad turėsime tokią galimybę. Pažadu dirbti šiuo klausimu ir išsiaiškinti, kaip galėtume efektyviausiai prisidėti prie festivalio programos. Galbūt net turėsime galimybę pakviesti Lietuvos policijos pareigūnus dalyvauti Stokholmo „Pride“ festivalyje? Manau, kad tai būtų puikus keitimosi gerąja patirtimi pavyzdys.

Jonas: Labai tikiuosi, kad galėsime dalyvauti „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje.

Ar galėtumėte pasidalinti įspūdžiais iš 2010 metais Vilniuje vykusių pirmųjų „Baltic Pride“ eitynių?

Göran: Taip, teko dalyvauti pirmosiose Lietuvoje vykusiose „Baltic Pride“ eitynėse. Kreipiausi į savo vadovą su prašymu deleguoti mane ir mano kolegas dalyvauti eitynėse ir palaikyti Lietuvos LGBT bendruomenę. Tačiau dėl galimos grėsmės mūsų sveikatai ir gyvybei, negavome leidimo iš policijos vadovybės. Taigi eitynėse dalyvavau ne kaip policijos pareigūnas, o kaip homoseksualus policininkas ir privatus asmuo. Mums nuolat priminė, kad dalyvavimas šiose eitynėse yra labai pavojingas. Dėl galimos grėsmės negalėjome išeiti iš viešbučio. Eitynių dalyvius į renginio vietą vežė specialiai užsakyti autobusai. Atvykus į eitynių vietą kitoje upės pusėje pamačiau tūkstančius agresyviai nusiteikusių kontrprotestuotojų. Po eitynių vėl susėdome į autobusus ir išvykome į viešbutį. Policijos pareigūnai mums liepė likti viešbutyje, nes lauke būriavosi priešiškai nusiteikusi minia. Galiausiai po trijų ar keturių valandų galėjome išeiti iš viešbučio. Dalyvaudamas šiose eitynėse jaučiausi darantis šį tą prasmingo. Jei nedarysime to, ką būtina daryti, dėl baimės ar galimos grėsmės – niekas nepasikeis. Mane įkvepia priešiškose LGBT žmogaus teisėms šalyse veikiančių žmogaus teisių aktyvistų drąsa siekti progreso. Džiaugiuosi, kad nepaisant visuomenėje vyraujančios homofobijos Lietuvoje yra nevyriausybinių organizacijų, kurios stengiasi šią padėtį pakeisti. Esu tikras, kad dideli pokyčiai LGBT žmogaus teisių srityje Lietuvoje ateis jau greitai.

Šis interviu parengtas įgyvendinant Europos Sąjungos Teisų, lygybės ir pilietybės programos (2014 – 2020) lėšomis finansuojamą projektą „Come Forward: įgalinant ir suteikiant pagalbą nuo neapykantos nusikaltimų nukentėjusiems LGBT* asmenims“.

Komentarai (0)