„Ši dėlionė sunki, ji mane erzina“, – sako dėdės egzekucijos laukianti mergaitė. „O ji turėtų raminti…“, – nusivylusi atsako jai teta. Šitaip jos žudė laiką iki mirties bausmės įvykdymo Elroy Chesteriui. Vyrui, kaltinamam 5 žmogžudystėmis, 2 išprievartavimais, 5 žmonių sužalojimais, vagystėmis.
Norėčiau galvoti, kad tai, ką aš matau – tik vaidybinis filmas. Kaip „Žalioji mylia“. Deja. Veikėjai čia ne aktoriai. Nusikaltimai, mirtys – viskas tikra. Tai dokumentinis filmas, privertęs šiurpti mano odą, kelis kartus valytis ašarotus skruostus ir klausti: negi tai jie vadina teisingumu?
Vadina. Šitoks antihumaniškumas remiamas net Biblijoje.
Bet argi normalu XXI amžiuje laikytis principo „akis už akį, dantis už dantį“? Įstatymas teisia už nužudymą, o po to pats reikalauja žudyti?
Europos Sąjungos valstybės atsisakė tokio „teisingumo“. Pagrindinių teisių chartijos antrajame straipsnyje rašoma: „Niekam negali būti paskirta ar įvykdyta mirties bausmė“. O JAV, tokia arši kovotoja už žmogaus teises, mirties bausmę taiko daugiau nei pusėje valstijų (32 iš 50). Žinoma, yra niuansų, kuomet mirties bausmė netaikoma, pvz., žmonėms su psichikos sutrikimais, nepilnamečiams.
Šiemet mirtina injekcija buvo suleista 30 žmonių. Pagal ketinamų įvykdyti mirties bausmių grafiką, iki Naujųjų metų ją suleis dar maždaug dešimčiai žmonių. Kraupu. Kraupu skaityti pasmerktųjų pavardes.
Nuo dar tragiškesnio likimo kaltinamuosius apsaugo tik JAV konstitucijoje įtvirtintas teiginys, kad draudžiamos žiaurios ir neįprastos mirties bausmės. Bet, prisimenant, kad šiemet, balandžio mėnesį, vienas nuteistasis, Kleitonas Loketas, po injekcijos kankinosi 43 minutes, kol galiausiai jį ištiko infarktas – negali būti tikras, kad įstatymas apsaugos. Ar K. Loketo 43 minučių trukmės kančios nėra žiauri mirties bausmė? Ar čia nebuvo pažeista konstitucija? Ar kas nors prisiėmė už tai atsakomybę? Priemonė, kurios Oklahomos kalėjimas ėmėsi po to – atidėjo kito nuteistojo egzekuciją. Ir tiek. Beje, ji vis dar neįvykdyta. K. Loketas kol kas paskutinė Oklahomos kalėjimo auka.
Pirma po šios nepavykusios mirties bausmės egzekucija buvo įvykdyta birželį, Džordžijoje. Markusui Velonsui. Pastarasis mirė praėjus valandai po injekcijos suleidimo. Kalėjimo atstovai nepateikė jokios medžiagos apie galimus nesklandumus.
Iki 2010-ųjų metų mirtinas injekcijas sudarančius trijų vaistų derinius (anestetiką (pentobarbitalio ar natrio tiopentalį), raumenų sistemą paralyžiuojantį preparatą (pankuronio bromidą) ir vaistą, sustabdantį širdies veiklą (kalio chloridą)) JAV įsigydavo iš Europos farmacijos kompanijų. Šiuo metu jos šių medžiagų nebeparduoda. Nei Džordžijos, nei Oklahomos pareigūnai neatskleidžia, iš kur jas įsigyja dabar ir ar jos yra išbandytos. Mirties laukiančiųjų advokatai dėl to kreipėsi į teismą.
Man įdomu, kaip jaučiasi žmogus, leidžiantis nuteistajam šią injekciją. Ką jis daro, matydamas, kad kažkas ne taip? Matydamas, kad žmogus raitosi iš skausmo? Ar jis žiūri jam į akis? Ar sako jam ką nors? Aš skaičiau, kad žodžiai, kuriuos agonijoje ištaria nuteistasis užfiksuojami. Galima nesunkiai rasti internete, pavyzdžiui, lastingstatements.com kaupiami visi paskutinieji nuo 1982-ųjų metų Teksase ištarti nuteistųjų žodžiai. O kaip yra su žudiką žudančio žmogaus žodžiais? Ar jis tik paklausia „Any last words?“ (liet. paskutiniai žodžiai?), o gal sako „rest in peace“ (ilsėkis ramybėje)?
Įdomu ir tai, kaip jaučiasi tas, kuris laukia savo egzekucijos. Žino tikslią savo mirties dieną, valandą, gal net minutę. Ar jis raižo vienutės sienas, skaičiuodamas paskutines dienas, kaip filmuose? Gal bando anksčiau pasidaryti galą? O gal puoselėja viltį pasilikti? Nesuvokiama.
Nuo 1976 metų JAV tikslų savo mirties laiką žinojo ir jo sulaukė 1389 nusikaltėliai.
Išteisinti lengviau nei pateisinti
„Pametusį taką klajūną geriau atvesti į tikrąjį kelią, negu iš jo išstumti“, – kadaise rašė romėnų filosofas Lucijus Anėjus Seneka. O valstybės, kurios pritaiko pametusiams kelią klajūnams mirties bausmę, dažniausiai atima bet kokius šansus į jį sugrįžti.
„Mes gyvename visuomenėje, kuri neturi pasigailėjimo. Mes gyvename visuomenėje: visi nori atleidimo, nori, kad jiems būtų atleista. Bet niekas neturi pasigailėjimo“, – tokiais žodžiais prasideda mano minėtas dokumentinis filmas, apie kurį papasakosiu kiek vėliau.
Pasigailėjimas. Jis jokiu būdu nereiškia žmogaus išlaisvinimo iš kalėjimo. Baudžiamoji atsakomybė privalo būti, pvz., įkalinimas iki gyvos galvos sugriežtintomis kalinimo sąlygomis.
„Mirties bausmė siūlo tragišką iliuziją, esą galime išmokyti, kad žudymas yra blogai žudydami“, – egzekucijoms prieštarauja Amerikos kardinolas Theodore Edgar McCarrickas. Nusikaltėlio perauklėjimo idėja, žinant, kad jo laukia mirties bausmė, tampa parodija. Kam reikia jį perauklėti, jeigu jam vis tiek bus suleista mirtina injekcija? Beprasmiška.
Mirties bausmė netgi finansiškai brangesnė už įkalinimą iki gyvos galvos. Pirmiausia, brangūs tyrimai reikalauja papildomų teisininkų, patyrusių advokatų, gebėsiančių dirbti ilgą apeliacijos laikotarpį, kuris gali trukti ir 10, ir daugiau metų. Po nuosprendžio nuteistąjį reikia laikyti individualioje kameroje, jam reikia apsaugos darbuotojo. Išlaikyti vieną mirties nuosprendį gavusį kalinį Kalifornijai kainuoja apie 90 tūkst. JAV dolerių per metus. Vadinasi, egzekucija nėra nei morališkai, nei ekonomiškai naudinga.
Tad kuo remiasi žmonės, pritariantys nuteistųjų egzekucijoms? Biblija? Galbūt. Keršto troškimu? Toks jausmas neturėtų būti autoritetingas valstybei. O gal mirties bausmės pritaikymas piliečiams teikia saugumo jausmą? Gal. Atgraso potencialius žudikus? Statistika rodo, kad neatgraso, o netgi suteikia motyvą atsikratyti liudininkais. Padeda aukos šeimai lengviau išgyventi artimojo netektį? Ar čia ne tas pats, kas kerštas? Ar jie po to tikrai pasijaučia geriau? Iš to, ką mačiau filme, nepasakyčiau.
Galima sakyti: „įsivaizduok, kad jis nužudė tavo artimą, tikrai norėsi jo mirties“. Lygiai taip pat galima sakyti ir „įsivaizduok, kad mirties bausmė bus atlikta tavo artimajam, tikrai nenorėsi jo mirties“.
Tokiai bausmei paremti trūksta svarių argumentų.
Reikia pažymėti, kad egzekucijų skaičius nuo 1976 metų iki 1999 metų nuolat augęs, dabar mažėja. Priežastys gali būti įvairios: pritariantys mirties bausmei teigia, kad dėl tokios geros prevencinės priemonės krito nusikaltimų lygis; priešininkai tvirtina, kad teisėjai vis rečiau priima sprendimą nužudyti žmogų baimindamiesi, jog vėliau paaiškės, kad jis nekaltas.
O tokių atvejų, kuomet nubaudžiamas nekaltas žmogus, pasitaiko. Aiškūs nekaltumo įrodymai buvo pateikti 10 JAV iškeltų bylų. Tik dabar jau neįmanoma nieko pakeisti. Bausmės jau įvykdytos. Panašių atvejų gali būti ir daugiau. Tačiau teismai nenagrinėja tokių įrodymų, kai kaltinamasis jau yra miręs.
Per visą 38-erių metų laikotarpį, per kurį JAV yra įsigaliojusi mirties bausmė, visiškai išteisinti buvo 146 žmonės. Keturi jų kalėjime atsėdėjo 30 metų, vienas – 33 metus. Kiek visko iššvaistyta: pirmiausia, nekalto žmogaus gyvenimo laiko, antra, advokatų laiko, trečia – pinigų.
Filmas, kurio nepažiūrėjau iki galo
Grįšiu ten, nuo kur pradėjau. Olandų režisieriaus Jaap van Hoewijko dokumentinis filmas „Killing time“ (liet. „Egzekucijos belaukiant“) – apie tai, kaip nuteistojo artimieji laukia jo egzekucijos pabaigos, apie tai, ką jaučia nuo nuteistojo nukentėję žmonės, žuvusiųjų artimieji.
Niekada nebuvau jautri filmų žiūrovė, nepravirkdė manęs joks „Titanikas“. Tačiau filme „Killing time“ slypi nemaloni įtampa, laukimas, viltis – viskas pasukta taip, kad kyla nepaprastas gailestis tiek nuteistajam, tiek jo artimiesiems, tiek nukentėjusiesiems. Atrodo, kad ši bausmė visiems atneša tik dar daugiau skausmo.
Emocinį efektą stiprina muzikos pasirinkimas. Jos tiesiog nėra. Jokio soundtrack‘o. Tyla. Jei filmuojama lauke – girdisi paukščiai, pravažiuojančios mašinos. Jei name – buitinis triukšmas, pašnekesiai.
Prie gatvės, sulankstomoje žvejybinėje kėdėje, sėdi skrybelėta protestuotoja su plakatu: „Signalizuok, kad sustabdytum egzekucijas“.
Laukdami teisėjų sprendimo E. Chesterio artimieji meldžiasi, valgo, rūko, linguoja supamosiose kėdėse, kalbasi, svarsto, ką daryti su kūnu – kremuoti, kaip nuteistasis prašė dabar, o gal palaidoti jį aprengtą baltu kostiumu, kaip jis sakė prieš tai…
Jie kalba su juo telefonu. Vieni stengiasi linksmai, kitiems nelabai išeina. Jo sesuo verkia balsu. Nesinori atskleisti visų stiprių filmo momentų, jei sugalvotumėte jį pažiūrėti (filmas rodomas festivalyje „Nepatogus kinas“, o po jo seks diskusija, į kurią atvyks ir filmo režisierius).
Nepaisant sunkių E. Chesterio nusikaltimų, dėl kurių teisėjai priėmė sprendimą per 12 minučių, jo artimieji puoselėja viltį, kad jam bus leista pasilikti šiame pasaulyje. Iki paskutinės akimirkos jie tuo tiki. „Aš tikiuosi geriausio. Aš laukiu 18.01 valandos“, – sūpuodamasi kėdėje viltingai taria jo sesuo. Iki to laiko turėjo būti priimtas sprendimas dėl mirties bausmės atšaukimo.
„Aš apgailestauju turėdama jums tai pranešti, bet jis negali pasilikti. Tie žmonės..“, – praneša atėjusi moteris. Pamačiusi, kad yra filmuojama, minties nepratęsė.
Nuteistojo egzekuciją stebi liudininkai, tarp kurių – viena nukentėjusi mergina. Ją ir jos seserį E. Chesteris išprievartavo, jų dėdę nušovė, jo draugę apšaudė. „Aš noriu pasakyti, kad jis buvo baisus, baisus žmogus ir jis gavo tai, ko nusipelnė. Bet sunku stebėti mirštantį žmogų“, – verkdama kalba ji.
Dvi injekcijos. Pirma, kad užmigtum, antra, kad sustotų širdis. Nukentėjusioji pasakoja, kad mirdamas nuteistasis kovojo su miegu, jo vokai trūkčiojo, jis bandė kažką pasakyti…
Ir štai matau jį, gulintį ant stalo. Negyvą. Bažnyčioje. Sustingau. Jam bando ant pilvo sudėti rankas. Sunkiai sekasi. Aš neištveriu. Užsimerkiu. Pabuvau taip kelias sekundes. Jam niekaip nesudeda rankų…
Daugiau nebegaliu. Rankomis užsidengiau veidą ir bandžiau suvokti ką tik matytą vaizdą. Jokia mintis neaplankė. Ausyse spengė likusi filmo tyla – įtempta, nejauki, bauginanti…
Spalio 26 d. 18:30 filmas “Egzekucijos belaukiant” rodomas “Skalvijoje”, lapkričio 5 d. 20 val. kino teatre “Atlantis”, Šiauliuose, lapkričio 8 d. 18:15 M. Žilinsko dailės galerijoje Kaune.
