Komentaras

Kaip lietuviai gina savo teises?

Reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos, atliktos 2017 m. gruodžio 1–10 dienomis, pagalba buvo tiriama, kaip mūsų visuomenėje suprantama diskriminacija, kaip vertinamas nediskriminavimo teisės įgyvendinimas ir galimybės atstatyti pažeistas teises. Atliekant kiekybinį tyrimą nebuvo apsiribota vien tipiniais visuomenės nuomonės apklausų klausimais, tokiais kaip „Įsivaizduokite, jog esate diskriminuojamas, kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?“, tačiau taip pat buvo bandoma nustatyti, kaip sprendžiamas konfliktas realios diskriminacijos atveju, t. y. buvo tiriamos ne tik „minties“, bet ir „veiksmo“ reprezentacijos.

reward-strategy.com iliustracija.

Kokybiniame tyrime, buvo nagrinėjama pažeistų lygių galimybių atkūrimo praktika Lietuvoje per nukentėjusiųjų nuo diskriminacijos ir ją paviešinusių asmenų istorijas bei patirtis, įskaitant įvykių eigos rekonstrukciją. Nagrinėjant diskriminacijos atvejus, buvo nustatyta, kad viešinimas ir pasirinktas konflikto sprendimo būdas turi įtakos tolesnei nukentėjusiojo profesinei karjerai; seniausia tyrime nagrinėjama istorija prasidėjo 1999 metais. Analizei pasirinkti atvejai (patirtys) buvo suskirstyti pagal keturias pagrindines įstatymo draudžiamas diskriminacijos pagrindų grupes: lytį, įskaitant seksualinį priekabiavimą, lytinę orientaciją, negalią ir etniškumą.

Tyrėjų grupė nori pasidalinti su portalo manoteisės.lt skaitytojais kai kuriomis tyrimo išvadomis.

Remiantis apklaustųjų nuomone, Lietuva greičiau nėra suvokiama kaip teisinė valstybė, kurioje yra gerbiamos ir ginamos žmogaus teisės. Darytina išvada, kad dabartinis lygių galimybių ir nediskriminavimo diskursas Lietuvoje yra fragmentuotas, formavimosi procese, kas iš esmės patvirtina analogiškų tyrimų duomenis.

Kiek netikėta, kad, atsisakant ginti pažeistas teises, Lietuvos gyventojams tokia priežastis kaip baimė prisipažinti esant diskriminuojamu (tai pažymėjo 77 proc. apklaustųjų) yra reikšmingesnė, negu baimė būti apkaltintu esant „skundiku“ (66 proc. apklaustųjų). Tai suteikia pagrindą manyti, kad ne tik diskriminacijos atpažinimo sudėtingumas, bet ir nenoras prisipažinti esant diskriminuojamu, trukdo pranešti apie patirtą diskriminaciją. Iš dalies, atsisakymą ginti pažeistas teises galima susieti ir su polinkiu dėl patirtos diskriminacijos kaltinti save (taip mano beveik pusė visų apklaustųjų). Šiuo atveju galima analogija su požiūriu į sukčiavimą: teigiama, kad ne visi nuo sukčiavimo nukentėję žmonės praneša policijai apie prarastus pinigus ar vertybes, nes kaltina save ir gėdijasi viešai prisipažinti buvę apgauti.

Tyrimas parodė, kad Lietuvos gyventojai potencialios (hipotetinės) diskriminacijos atveju iš esmės būtų linkę kovoti už savo teises, įskaitant naudojimosi institucinės pagalbos galimybėmis. Tačiau aktualios diskriminacijos atveju Lietuvos gyventojai greičiausiai vengia pasinaudoti net Lygių galimybių kontrolieriaus paslaugomis ir tik vienetai kreipiasi į teismą. Dėl diskriminacijos kilęs konfliktas dažniausiai sprendžiamas vidaus tvarka, t. y. artimos aplinkos lygyje, tačiau beveik pusė Lietuvos gyventojų nėra linkę santykių dėl diskriminacijos aiškintis net tarpusavyje.

Skirtingai nuo diskriminacijos lyties pagrindu (pavyzdžiui, dėl nėštumo ar motinystės), nukentėję dėl seksualinio priekabiavimo ar dėl diskriminacijos lytinės orientacijos pagrindu ilgalaikėje perspektyvoje greičiausiai lieka pralaimėjusia šalimi visais atvejais, t. y. tiek pasitraukdami iš konflikto bet kuriame konflikto sprendimo lygmenyje, tiek pasiekdami visišką (bet paprastai dalinį) socialinio teisingumo atkūrimą teismo būdu. Šio pobūdžio diskriminacija dažniausiai turi neigiamą įtaką diskriminacijos aukos garbei ir orumui, o diskriminacijos fakto viešinimas – reputacijai. Kartu su reputaciniais nuostoliais tai riboja diskriminacijos aukos profesinių kompetencijų raidą ir dalyvavimą darbo rinkoje. Ši išvada iškelia socialinės atsakomybės klausimą, ypač reikšmingą strateginio bylinėjimosi atvejais. Rezonansinėse bylose greičiausia laimi visi: žurnalistai, teisininkai, institucijos ir, galų gale, visuomenė, bet ne diskriminacijos seksualumo tematika auka.

Žmonių su negalia pažeistų teisių atstatymo procesas yra pakankamai sudėtingas ir dažnai daugiapakopis, įtraukiantis skirtingus diskriminacijos konflikto sprendimo lygmenis. Neįgalių asmenų lygių galimybių užtikrinimo ir pažeistų teisių atkūrimo sėkmės prielaidos apima žmonių su negalia bei jų atstovų pilietiškumą ir atkaklumą, tarpinstitucinį ir tarpsektorinį pažeistų teisių atkūrimo proceso dalyvių bendradarbiavimą, diskriminacinio elgesio ir sėkmingų lygių galimybių bei teisių atstatymo pavyzdžių viešinimą.

Etniškumo pagrindais pažeistų lygių teisių atkūrime ypatingai svarbia problema išlieka komunikacinė praraja, tvyranti tarp pažeidžiamų grupių (ypač romų ir trečiųjų šalių piliečių) ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos. Taip pat aktualia problema yra ir politiškai nuspalvintų bylų tyrimas, kuris dažniausiai yra sustabdomas, nutraukiant tyrimą dėl duomenų trūkumo arba dėl neteisingai suformuluoto skundo.

Atlikto tyrimo duomenys ir jų analizė artimiausiu metu bus publikuoti mokslo studijoje „Patikėję demokratija: gyventojų nuostatos ir socialinė patirtis lygių galimybių užtikrinimo srityje“ (autorės Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslininkės Alina Žvinklienė, Lilija Kublickienė, Deimantė Šėporaitytė-Vismantė ir Diana Janušauskienė).

Apklausa atlikta Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto tyrėjų grupei šiais metais baigiant vykdyti dviejų metų trukmės Lietuvos mokslo tarybos remiamą mokslo projektą „Demokratijos būklė ir lygios galimybės: Lietuvos gyventojų požiūris ir socialinė praktika” (LMT, Nr.GER-012/2017).

Komentarai (0)
Susiję straipsniai