Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Kaip negalią turinčių žmonių teisės prisideda prie Darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimo

Jonas Ruškus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys ekspertas | 2017 12 05

Negalią turinčių žmonių statusas ir vaidmuo visuomenėje yra tikrasis visuomenės pažangos bei darnos požymis ir veiksnys, nesvarbu, kokia negalia – judėjimo, klausos, regos, intelekto, psichosocialinė ar lėtinė liga bebūtų. Reikia pripažinti, negalią turintys žmonės buvo diskriminuojami per visą žmonijos istoriją.

Diskriminacija reiškėsi pačiais įvairiausiais būdais: realia prievarta, įskaitant grėsmę gyvybei ir asmens integralumui, atskirtimi nuo bendruomenės, sugrupuojant neįgaliuosius pagal jų turimus sutrikimus ir suteikiant jiems namus, švietimą, darbą atskirai nuo visų kitų žmonių, taip nustumianFt juos į visuomenės paraštes – teikiant blogos kokybės paslaugas bei juos įstumiant į skurdą.

Atpažįstame dvi diskriminacijos formas. Vienas, vadinamas globos modelis, kuris numato požiūrį į neįgalųjį kaip į mažai ką tegebantį vargšelį, kuriam numanomai reikalinga labdara, apsaugojimas nuo visuomenės, o paslaugos teikiamos atskirai nuo visuomenės. Antras, vadinamasis medicininis modelis, numano požiūrį į neįgalųjį kaip į sutrikimų visumą, kai asmenys ir jų poreikiai yra suklasifikuojami pagal sutrikimo sunkumo laipsnį ir tipą, kuriems, analogiškai globos modeliui, paslaugas reikia teikti atskirai nuo visuomenės.

Negalios modeliai labai konkrečiai pasireiškia politinėmis priemonėmis, įstatyminiais aktais, administracinėmis ir paslaugų institucijomis, o taip pat ir elgsena. Globos ir medicinos modeliai sukūrė menkinantį negalią turinčio asmens įvaizdį, paneigiant jo gebėjimų, poreikių ir lūkesčių lygiavertiškumą su kitais žmonėmis, taip sumenkinant ir negalią turinčio žmogaus indėlį į visuomenę. Ir globos, ir medicininis modelis tiesiogiai lemia nelygiaverčius galios santykius, kuriuose negalią turintis žmogus tėra sudaiktintas objektas, tačiau ne aktyvus subjektas. Turime pripažinti, kad atskirtis ir diskriminacija tapo natūralia mūsų būties norma. Tačiau negalią turinčių žmonių atskirtis ir diskriminacija jokiu būdu negali būti norma.

Istorijos paradoksas – dar prieš 800 metų kartu su Magna Carta Anglijoje prasidėjusioje kovoje dėl žmogaus teisių negalią turinčių žmonių padėtis visuomenėje nebuvo laikoma žmogaus teisių objektu. XVII-XVIII amžiuje, pripažinus piliečių politines ir pilietines teises, negalią turinčių žmonių teisės nebuvo pastebėtos. Antai, lygybės prieš įstatymą principas, teisė nepatirti prievartos ar balsavimo teisė numanomai aprėpė visus žmones, tačiau realiai negalią turinčių žmonių neįtraukė. XIX – XX amžiaus pradžioje pripažinus socialines, kultūrines ir ekonomines teises, reikšmingai buvo paskatinta kai kurių socialinių grupių, pavyzdžiui, moterų ir vaikų, teisių legitimacija, dėl jų kova tebevyksta iki šiandien. Tačiau ir tuomet negalią turintys žmonės eilinį kartą liko mažai pastebėti, nebent išskyrus sužeistuosius karo veteranus.

Ypač reikšmingas žingsnis legitimiai pripažįstant žmogaus teises buvo žengtas 1948 metų gruodžio 10 dieną Jungtinėse Tautose, patvirtinus Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Tokie baziniai žmogaus teisių principai kaip orumas, lygybė ir nediskriminavimas tapo globaliais šalių įsipareigojimais. Deklaracijos pagrindu Jungtinėse Tautose buvo priimtos žmogaus teisių konvencijos, įskaitant Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims 1979 metais ir Vaiko teisių konvenciją 1989 metais. Šiose konvencijose jau yra nuorodos į negalią turinčias moteris ir negalią turinčius vaikus. Konvencijos tapo reikšmingu žingsniu į priekį šalyse-narėse, skatinant moterų ir vaikų orumą, užtikrinant jų lygybę ir nediskriminavimą.

Kita vertus, negalią turintys žmonės, nors ir buvo paminėti šiose konvencijose bei kituose tarptautiniuose susitarimuose, nacionalinėje teisėje, mažai kur buvo įvardinti kaip žmogaus teisių subjektai. Negalią turintys žmonės likdavo kaip priedėlis prie kitų subjektų, bet ne patys savaime, kaip žmogaus teisių subjektai. Reikia pripažinti, kad negalia kaip žmogaus teisių objektas, o ypač negalią turintys žmonės kaip žmogaus teisių subjektai, mažai buvo matomi arba iš viso nebuvo matomi. Neįgalieji mažai tepatekdavo į žmogaus teisių diskursą, tartum jiems neturėti lygių teisių buvo norma, lyg diskriminaciniai, atskirtį lemiantys globos ir medicininis diskursai bei praktikos yra norma.

Tačiau neišvengiamai žmogaus teisių judėjimas apėmė negalią turinčių žmonių padėties problematiką, ypač dėl to, kad patys negalią turintys žmonės bei jų interesams atstovaujančios organizacijos ėmėsi pokyčių. Negalią turinčių žmonių diskriminacija, įskaitant socialinę atskirtį, segregaciją, esminių teisių neturėjimą, prievartą prieš neįgaliuosius ir skurdą, tapo nepakenčiami ir niekaip nesuderinami su demokratine ir žmogaus gerovės siekiančia valstybe.

Tik dėl pačių neįgaliųjų iniciatyvos ir pastangų, galų gale, 2006 metais gruodžio 13 d. Jungtinės Tautos priėmė Negalią turinčių žmonių teisių konvenciją. Konvencija išsyk tapo negalią turinčių žmonių teisių šaukle, gaire ir labai konkrečiu valstybių įsipareigojimu. Manau, nėra konkrečiau suformuluotos Konvencijos! Taip yra ne tik todėl, kad negalią turinčių žmonių teisių klausimas buvo seniai priblendęs, kad negalią turintys žmonės buvo viena labiausiai diskriminuojamų žmonių grupių. Manau, kad Konvencija yra labai aiški joje numatytais valstybių įpareigojimais ir dėl to, kad ją kuriant svarbiausią vaidmenį vaidino patys negalią turintys žmonės! Konvencija pratęsė Jungtinių Tautų Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, konkretizuodama orumo, nediskriminavimo ir lygybės principus bei jų įgyvendinimą.

Konvencija aiškiai pabrėžia, kad negalia yra sąveika tarp asmens sutrikimų ir kliūčių aplinkoje, kurios gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Konvencija aiškiai įvardija, kokios kliūtys iškyla negalią turintiems asmenims, kokios diskriminacijos formos yra susiklosčiusios šalyse, kokios pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės privalo būti įgyvendinamos šalyse-narėse.

Antai, teisė balsuoti ar dar kitaip dalyvauti politiniame gyvenime, nesvarbu kokią negalią beturėtume, teisė į lygybę prieš įstatymą, užtikrinant visišką teisinį veiksnumą ir aprūpinant parama priimant sprendimus, teisė į ugdymą, darbą lygiai ir drauge su visais žmonėmis, teisė gyventi savarankiškai ir bendruomenėje. Atitinkamai, teisė į visuotines ir individualizuotas paramos formas.

Kartu su visomis visuotinų pilietinių, politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių, Konvencija aiškiai nusako ir specifines teises neįgaliesiems, kurios taip pat yra valstybių įsipareigojimas. Tai yra fizinių objektų ar komunikacijos bei informacijos priemonių prieinamumas, tai yra pritaikyta humanitarinė pagalba, iškilus krizėms, tai yra visuomenės sąmoningumo didinimas apie asmenų su negalia gebėjimus ir teises, tai yra teisės į teisingumą užtikrinimas, tai yra detalūs statistiniai duomenys ne tik apie negalias, bet ir apie poreikius bei kliūtis visuomenėje.

Svarbu atpažinti dar du ypač svarbius negalią turinčių žmonių teisių aspektus, kylančius iš 5-ojo Konvencijos straipsnio dėl lygybės ir nediskriminavimo. Pirma, tai tinkamų sąlygų sudarymo norma, kuri reiškia pagal individualius poreikius pritaikytą švietimo, darbo, sveikatos ir kt. aplinką – prieinamumas yra laikomas visuotine, bendrąja, norma. Kitas svarbus aspektas minėtame straipsnyje yra specifinės priemonės, kurios reiškia priemones, šalyse-narėse įdiegtas tam, kad paspartintų neįgaliųjų visapusišką ir veiksmingą įtrauktį į visuomenę.

Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija ne tik pakeitė valstybių įsipareigojimų negalią turintiems asmenims sampratą ir kryptį. Tenka pripažinti, kad ankstesniuose Tūkstantmečio vystymosi tiksluose negalią turintys asmenys praktiškai buvo nematomi, kaip ir kituose tarptautiniuose planuose. Tačiau Neįgaliųjų teisių konvencija, įskaitant pačių neįgaliųjų ir jiems atstovaujančių organizacijų pastangas, tiesiogiai lėmė, kad Darnaus vystymosi tikslai aiškiai ir visapusiškai įtraukia negalią turinčių žmonių teises.

Kokia yra pagrindinė Darnaus vystymosi tikslų, susiejant juos su negalią turinčių žmonių teisėmis, žinia? Darnaus vystymosi tikslai be negalią turinčių žmonių teisių, lygiai taip pat kaip ir be moterų ar vaikų teisių, netektų prasmės ir krypties! Darnus vystymasis ir darni visuomenė tegali būti tokia, kur pažeidžiamųjų teisės lygybei ir nediskriminacijai būtų užtikrintos, kad šie negalią turintys žmonės, taip pat moterys ir vaikai, visavertiškai dalyvautų visuomenės gyvenime, įskaitant jų indėlį į visuomenės vystymąsi ir valdymą.

Tuo noriu pabrėžti, kad pačių žmonių su negalia, o ir jų interesams atstovaujančios organizacijos turi būti lygiavertiškai įtrauktos į visus šalių vyriausybių planavimą ir sprendimų priėmimą, susijusį su negalią turinčių žmonių dalyvavimu visuomenėje ir socialine įtrauktimi, kaip ir įtrauktos į Darnaus vystymosi tikslų bei Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo stebėseną.

Konvencijos ir Darnaus vystymo tikslų sąsajos yra vienareikšmiškai akivaizdžios ir būtinos įgyvendinti pagal abiejų reikšmingų politinių dokumentų, Neįgaliųjų teisių Konvencijos ir Darnaus vystymo tikslų, įsipareigojimus.

Štai 10-as Darnaus vystymosi tikslas dėl Nelygybės mažinimo tiesiogiai siejasi su Konvencijos 5-u straipsniu Lygybė ir Nediskriminavimas, numatant konkrečias lygybę užtikrinančias priemones, ypač tinkamų sąlygų sudarymą. 4-as tikslas apie Kokybišką, lygiateisį ir įtraukų švietimą tiesiogiai susijęs su 24-u Konvencijos straipsniu. 3-as tikslas, kartu su 25-u Konvencijos straipsniu, įpareigoja sveikatos paslaugų prieinamumo užtikrinimą neįgaliesiems. 1-as ir 10-as tikslai tiesiogiai atliepia į negalią turinčių žmonių skurdo mažinimo ir adekvataus gyvenimo lygio užtikrinimo prievolę, 28-as Konvencijos straipsnis. 9-as ir 11-as tikslai kurti Darnią infrastruktūrą ir Darnius miestus teįmanomas užtikrinant prieinamumą neįgaliesiems, 9-as Konvencijos straipsniu. 16 tikslas apie Teisingumo visiems ir taikias visuomenes įgyvendinimą tiesiogiai susijęs su keliais, 12, 13, 16 ir 17-tu Konvencijos straipsniais, neįgaliesiems užtikrinant lygybę prieš įstatymą, apsaugą nuo prievartos ir teisingumo prieinamumą. 8-as Darnaus vystymosi tikslas apie Produktyvų įdarbinimą ir tinkamą darbą tiesiogiai susijęs su 27-as Konvencijos straipsnyje numatyta valstybių prievole plėtoti atvirą, įtraukią darbo rinką. 17-as tikslas apie Įgyvendinimo priemones apima statistiką ir duomenų rinkimą apie negalią turinčių žmonių poreikius ir kliūtis visuomenėje, o tai yra 31-as Konvencijos straipsnis.

Tenka pripažinti, kad Lietuvoje dar labai daug reikia nuveikti šalinant diskriminacines teisines normas ir praktikas. Neretai tinkami sprendimai nebuvo priimti arba kiti sprendimai, netgi po Konvencijos ratifikavimo, „prašovė pro šalį“, nepašalino neįgaliųjų diskriminacijos ir neužtikrino lygybės. Tik glaudžiai bendradarbiaudama su neįgaliuosiems atstovaujančiomis organizacijomis šalies vyriausybė gali priimti tinkamus, sprendimus, kaip numatyta Konvencijos 4.3. ir 33.3. straipsniuose. Tik tokiu būdu tegalės būti įgyvendinta tiek JT Neįgaliųjų teisių konvencija, tiek Darnaus vystymosi tikslai.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki