Eksperto komentaras

Kaip prasideda smurtas?

Sausio 27–ą dieną minime Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo dieną. Ta proga prisiminiau rabino mistiko Abraomo Jošua Hešelio mintį, kad Aušvicas buvo sukonstruotas ne iš plytų, bet iš žodžių. Ką jis turėjo galvoje? Mano galva, tai, ką ne kartą yra kartoję įvairūs genocido tyrinėtojai. Įvairiausių formų masiniai smurto proveržiai, net ir tokios neįtikėtinos apimties kaip Holokaustas, pirmiausia prasideda simbolinėje terpėje: kalboje, kultūroje. Prasideda iš pirmo žvilgsnio nuo mažų ir tariamai banalių dalykų. Tad norėčiau pažvelgti į ryšį tarp smurto ir žodžių.

Violeta Davoliūtė, asmeninio arch. nuotr.

Smurto kultūra kalboje kuriama ir sklinda per tam tikrų reikšmių kūrimą. Tos reikšmės įsiskverbia į žmonių sąmonę ir ją formuoja. Kalbant apie genocidų istoriją ir smurto proveržius kalbos terpėje, pavyzdžių – daugybė. Prisiminkime Stalino ideologinės kampanijos retoriką, kai tam tikrų socialinių grupių atstovai buvo sistemiškai vadinami kraugeriais, parazitais. Kinijos kultūrinės revoliucijos šaukliai savo klasinius priešus vadino kiaulėmis, šunimis ir kitais nužmoginančiais epitetais. Hutų žudikai Ruandoje tutsių aukas primygtinai vadino tarakonais ir t. t. Smurtas kalboje visą laiką arba ženklino realaus smurto pradžią, arba vyko paraleliai ir taip sudarydavo palankų foną smurtui. Kodėl tokia retorika vadinama smurtu? Todėl, kad jos esmė – tam tikros grupės žmonių sumenkinimas, stigmatizavimas ir laipsniškas nužmoginimas. Tai labai svarbus segmentas smurto grandinėje.

Dar vienas komponentas – juokas. Paprastai juokas mums asocijuojasi su atsipalaidavimu, teigiamomis emocijomis, laisve nusijuokti į akis engiančiai kvailybei, brutalumui, absurdui. Juokas, kaip noras siekti tobulėjimo, sudaro klasikinės satyros pagrindą. Juokas turi kuriančios, teigiančios galios, tačiau juokas gali tapti ir svarbia smurto sklaidos dalis. Toks juokas pasitelkiamas pasityčioti iš paties žmogiškumo, juo niekas neteigiama, nekuriama, juo tik naikinama ir dekonstruojama.

Detaliai tokį juoką aprašė antropologas, etnologas Leo Klejnas savo kalėjimo aprašymuose. Praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje kalėdamas sovietiniame lageryje, vadinamojoje „zonoje“, jis detaliai aprašė aplinką, kur galią turintys nusikaltėliai, vadinamieji „vierchai“, naudoja juoką kaip svarbiausią priemonę silpnesniems kameros gyventojams valdyti ir įrankį užgniaužti žmogiškai empatijai. Jokiu būdu negalima manyti, jog toks destruktyvus juokas yra nekūrybingas. Nusikaltėlių žargoną (rus. „blatnaja fienia“ (блатная феня)) tyrinėję mokslininkai pabrėžia, jog tai nepaprastai kūrybingas kalbėjimas, prisodrintas metaforų, metonimijų, parabolių, keliaaukščių keiksmažodžių, ištiktukų ir t. t. Labai svarbi jo dalis yra juokas. Tačiau kitiems nužmoginti panaudojamas juokas žingsnis po žingsnio paverčia jo skleidėjus monstrais ir nužmogina ne tik juos pačius, bet ir didelę dalį kitų šios visuomenės ląstelės narių.

Šiandieninė medijų aplinka dar palankesnė negatyviam juokui skleistis. Dar daugiau – toks juokas ir smurto retorika gali būti puikus verslas, nes veikia emocijas ir sukuria greitą efektą, o tai leidžia formuoti emocines bendruomenes, suburtas destruktyvių emocijų pagrindu, neapykantos grupes. Charizmatiško lyderio nuolat keliamas ciniškas juokas leidžia jo manipuliuojamai auditorijai patirti galios iliuziją, pakelti savivertę jos stokojantiems, patirti trumpalaikę bendruomenės iliuziją vienišiems. Taip skleidžiamos destrukcijos pasekmė – auditorijos nujautrinamas ir leistinos civilizuotumo ribos stūmimas vis žemyn ir žemyn.

Beje, tokia juoko bendruomenė – puiki terpė politinėms ideologijoms ir propagandai skleisti. Stebėdami šiandienos kontekstą matome vis daugiau politinės galios turėtojų, kurie save pozicionuoja kaip juokdariai. Tai yra politikai personažai, pusiau satyrikai, pusiau šoumenai. Juoko forma jie primygtinai artina priimtinumo ribą link iš pirmo žvilgsnio absurdiškų, įžūlių, akiplėšiškų, iš pirmo žvilgsnio juokingų dalykų ir taip keičia tikrovę. Čia pirmiausia prisimenu Rusijos politiką- personažą Vladimirą Žirinovskį, tobulą Vladimiro Putino režimo viešųjų ryšių investiciją. Be abejo, ne V. Žirinovskis sukūrė šį žanrą. Toks kalbėjimas buvo išpopuliarintas praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais Šiaurės Amerikoje radijo laidų vedėjų, vadinamųjų „shock-jocks“ – kaip, pavyzdžiui, Rush Limbaugh, sumaniai manipuliavusių klausytojų emocijomis per drastišką humorą, grįstą ne tik įprasta satyra, bet visišku tikrovės sukarikatūrinimu, supaprastinimu. Toks kalbėjimas sulaukė didžiulio populiarumo.

Galima sakyti, ir dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra puikus „shock-jock“ pavyzdys. Jo akiplėšiški pareiškimai, pašaipos, kėlę šoką ir pasipiktinimą – viena iš galios konsolidavimo formų, taip nuolat bet kokia kaina išlaikant dėmesį. Bet kur ta riba, kai juokas tampa sąmonės nuodais? Ar vis toliau nukeliama riba nestumia į žmogiškumo paniekinimą, barbarybę? Norėčiau atkreipti dėmesį į neseniai garsios JAV aktorės Meryl Streep pasakytą kalbą. Atsiimdama apdovanojimą ji taip apibūdino D. Trumpo drastišką pasišaipymą iš neįgalaus žurnalisto: „Instinktas žeminti, kai tai daro ypač galingas ir viešas asmuo, tiesiogiai pasiekia visų mūsų gyvenimus ir atsispindi juose, nes tai suteikia simbolinį leidimą kitiems daryti tą patį. Nepagarba visada sukelia nepagarbą, smurtas sukelia smurtą. O kai galingieji naudoja savo poziciją tam kad būtų niekinami kiti, silpnesni, mes visi, visi iki vieno pralaimime <…>.“

M. Streep kalba būtent apie simbolinę smurto grandinę, kai destruktyvus juokas pamina žmogiškumą ir perkelia mus į smurto lauką. Būtent apie tokį simbolinį žingsnį, mano galva, kalbėjo ir rabinas Hešelis teigdamas, kad Aušvicas buvo sukonstruotas ne iš plytų, o iš žodžių. Ar tikrai šiandien sugebėtume atpažinti juoką kaip smurto, destruktyvios manipuliacijos priemonę? Ar atpažintume destrukciją, jeigu ji būtų pateikiama kitokiomis – kultūriškai dar neįprastomis, kūrybingomis formomis?

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai