Nors vis dar pasigirsta balsų, kad partnerių smurtas – nedarnos, alkoholio ar skurdo sukeliamas reiškinys, ekspertai jau senokai įrodė, jog jis yra kraštutinė lyčių nelygybės išraiška.
Ištakos – lyčių nelygybėje
Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomi būtiniausi aukų teisių ir apsaugos standartai, tarp įvairių smurtinių nusikaltimų įvardija ir smurtą dėl lyties. Juo šiame dokumente vadinami nusikaltimai, nukreipti į asmenį dėl jo/s lyties arba tie, nuo kurių neproporcingai dideliu mastu nukenčia vienos lyties asmenys.
Pažvelgę į Lietuvos policijos statistiką apie smurtą šeimoje, sužinosime, kad absoliuti dauguma nukentėjusių asmenų – moterys (82 proc.), o smurtauja beveik išimtinai vien vyrai (jie sudaro 91 proc. visų agresorių). Taigi, tokią situaciją galima laikyti klasikiniu smurto dėl lyties pavyzdžiu, atitinkančiu ir pasaulyje vyraujančias tendencijas.
„Kadangi matome, kad nuo smurto šeimoje kenčia neproporcingai daug moterų, kyla klausimas, kodėl jos, daug labiau, lyginant su vyrais, patiria prievartą“, – sako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos komunikacijos vadovė Mintautė Jurkutė, vadovaujanti ir projektui, kurio metu įgyvendintos trys kampanijos apie vyrų smurtą patiriančias moteris.
Smurto šeimoje disproporcijos priežastį teisiškai paaiškina pažangiausiu šios srities dokumentu laikoma Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Konvenciją priėmusios šalys (Lietuva ją pasirašė 2013 m., tačiau ji dar nėra ratifikuota) pripažįsta, kad smurtas šeimoje yra lyčių nelygybės pasekmė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič pabrėžia, kad istoriškai susiklostę moterų ir vyrų vaidmenys šeimoje savotiškai pateisina vyrų naudojamą prievartą: „Tradicinis moterų darbas (globa, rūpinimasis vaikais bei namais) nėra lygiavertis vyro padėčiai. Vyras viešojoje erdvėje matomas kaip tas, kuris aprūpina šeimą. Šis statusas suteikia galią spręsti, kaip šeima turi gyventi, kaip kitiems, esantiems toje šeimoje, reikia elgtis.“
Kaip pavyzdį, ji pateikia kanadiečių mokslininkų tyrimą, atskleidusį vienintelį bendrą bruožą, vienijantį savo intymias partneres nužudžiusius vyrus. Visi jie pasižymėjo nelygiaverčiu požiūriu į moteris. Šie vyrai augo įvairiose šeimose, jų pasiekimai mokykloje svyravo nuo prastų iki labai gerų, išsilavinimo spektras taip pat buvo platus, vieni nedirbo, kiti užėmė aukštas pareigas bei buvo apibūdinti kaip geri darbuotojai. „Visgi, vieną dalyką, žyminti visus tarsi raudona linija, mokslininkai atrado. Juos vienijo požiūris, kad moterys yra arba pasileidėlės, arba princesės. Vienaip ar kitaip, joms turi būti parodyta jų vieta gyvenime – jas nuolat reikia kontroliuoti ir auklėti. Ši nuostata ir parodo, kad smurtas šeimoje yra lyčių nelygybės pasekmė – nuteistieji savo partnerių nematė kaip lygiaverčių žmonių“, – pasakoja V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Abstraktus kalbėjimas maskuoja
Aiškinant smurto šeimoje priežastis ir žiniasklaidoje, ir viešose diskusijose lyties aspektas (tiek kalbant apie nukentėjusiąsias, tiek smurtautojus) tarsi pamirštamas smurtinį elgesį siejant tik su alkoholiu, skurdu ir kitomis socialinėmis problemomis. Anot V. Pilinkaitės-Sotirovič, tokie argumentai tiesiog neatitinka logikos.
„Tuomet visi, kurie išgeria, smurtautų prieš silpnesnius. Jei išnaikintume alkoholizmą, nebeliktų smurto artimoje aplinkoje? O kaip tuomet kraštai, kur alkoholio iš viso vartoti negalima, norima pasakyti, ten nėra smurto prieš moteris?“ – retoriškai klausia ji. Jei pagrindine priežastimi būtų skurdas, tuomet smurto atvejus aptiktume tik skurdžiai gyvenančiose šeimose, bet smurtaujama ir pasiturinčioje aplinkoje.
Lietuvos teisinė bazė, skirta apsaugoti smurto artimoje aplinkoje aukas, yra neutrali lyčiai, t.y. joje atskirai neminima moterų patiriama prievarta. Pradėjus kokias nors sąmoningumo kėlimo kampanijas taip pat pasigirsta ir siūlymas apie smurtą kalbėti neutraliai – tarp nukentėjusių neišskirti moterų, o tarp smurtaujančiųjų – vyrų. Tačiau, M. Jurkutės teigimu, tai neatitinka tikrovės.
„Nepaminėti lyties kriterijaus būtų neteisinga. Pavyzdžiui, sakydami, kad smurtas šeimoje moteris ir vyrus paliečia vienodai, mes apgautume žmones, kuriems tai pasakojame. Nepaliečia. Ir nepaliečia būtent dėl tų priežasčių, nuo kurių vyrai istoriškai nenukentėjo – jie visada buvo grupėje, kuri, visuomenės požiūriu, buvo vertingesnė“, – sako ji. Anot M. Jurkutės, smurto prieš moteris išskyrimas savaime nepaneigia smurto prieš vyrus, tačiau, statistiškai, artimoje aplinkoje jie nukenčia daug rečiau, o ir priežastys būna kitos (vyrai dažniausiai nukenčia nuo kitų vyrų).
V. Pilinkaitė-Sotirovič atkreipia dėmesį, kad smurto artimoje aplinkoje srityje lygybės nėra – lyčių disproporcija tarp nukentėjusiųjų ir smurtaujančių yra daug ryškesnė nei 50 / 50 arba 40 / 60. „Įvedus neutralumą, nebesimato galios disbalanso. Yra įrodyta, kad nukreipus dėmesį nuo neproporcingai kenčiančių moterų, prastėja apsaugai skirtų įstatymų įgyvendinimo kokybė. Kitas pavojingas momentas – taip stiprinama aukų kaltinimo galimybė“, – patirtimi dalijasi ekspertė.
Iššūkis stereotipiniam vyriškumui
Argumentu „moterys irgi smurtauja“ dažnai bandoma nukreipti dėmesį nuo fakto, kad Lietuvoje 9 iš 10 smurtautojų šeimoje yra vyrai. „Kalbame apie smurtaujančius vyrus, nes jų yra labai daug. Neturėtume bijoti šito įvardyti. Moterys ne pačios žalojasi, jos prievartą patiria būtent iš savo partnerių. Bet tai nereiškia, kad visa vyrų giminė turi save plakti ir su tuo susitapatinti“, – priekaištus, kad gvildenant smurto šeimoje klausimus vyrai vaizduojami neigiamai, atremia M. Jurkutė.
„Neminėdami problemos šaltinio, mes šiek tiek pataikaujame vyrams, kurie, kaip žinome, įstatymų priėmime vis dar dominuoja. Įvardijus lyties faktorių, jie neturėtų užsigauti. Tu, kaip vyras, nesi atsakingas už visus vyrus, tačiau esi atsakingas už savo asmeninę poziciją bei vertinimą. Mūsų visuomenėje labai trūksta vyrų, kurie kalbėtų apie smurto prieš moteris problemą. Jei jų turėtume daugiau, galbūt nebereikėtų įrodinėti, kad problema egzistuoja, ir būtų galima pereiti prie konkrečių jos sprendimo būdų “, – priduria ji.
Emocionali žmonių reakcija dėl, neva, neteisingo „vyrų juodinimo“ rodo, kad visuomenė vis dar nereflektuoja vyriškumo normų. Pasak pašnekovių, vyrų smurto prieš moteris temą reikėtų priimti ne kaip įžeidimą ar puolimą, bet kaip galimybę apmąstyti stereotipiškai suvokiamą vyriškumą, siejamą su prievole būti stipriu, jėga, kontrole, galia bei teise vienam priimti sprendimus šeimoje. „Susimąstymas negriauna vyriškumo ar socialinės tvarkos, priešingai, praturtina žmones“, – įsitikinusi V. Pilinkaitė-Sotirovič.
Kalbėdama apie lyčių lygybę smurto kontekste, ekspertė pažymi, kad pradėti reikėtų nuo to, kaip mes auklėjame vaikus. Jau nuo mažens mergaitėms kalama, kad jos turi būti klusnios, tvarkingos, rūpintis buitimi, berniukai mokomi lyderiauti, nerodyti emocijų, ginti mergaites. „Ką reiškia „ginti mergaitę“? Vadinasi, yra agresorius, kuris yra lygiavertis tam berniukui, o mergaitei savaime suteikiama reikšmė, kad ji silpnesnė ir nelygiavertė“, – pastebi V. Pilinkaitė-Sotirovič. Berniukus turėtume lavinti taip, kad jie nesijaustų esantys pranašesni, gebėtų adekvačiai reikšti savo emocijas, gerbtų savo ir kitų teises būti lygiaverčiai bendruomenės nariai.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.
