Skaitinys

Kol „Didysis brolis“ mus stebi, kas saugo mūsų duomenis? (Skaitmeninės teisės)

Džordžas Orvelas (George Orwell) savo romane „1984-ieji“ pirmą kartą prabilo apie „Didįjį brolį“ ir sukūrė iki šiol labai dažnai minimą frazę „Didysis brolis tave stebi“ (angl. Big Brother is Watching You“). Jo dar 1949 metais aprašytas „Didysis brolis“ totalitarinėje visuomenėje virtualiai kontroliavo daugybės žmonių gyvenimus ir sugebėjo numatyti bet kokį įvykį. Panašu, jog scenarijus kartojasi ir mūsų kasdieniniame gyvenime. Šiandien „Didysis brolis“ mus stebi socialiniuose tinkluose, seka mūsų elektroninį susirašinėjimą bei neišleidžia mūsų iš akių viešose ir netgi privačiose vietose. Spartūs technologiniai pokyčiai „Didžiaisiais broliais“ pavertė ne tik teisėsaugos institucijas, telekomunikacijų ar interneto kompanijas, bet ir mūsų kaimynus, kurie savo namuose ar kieme įsirengia paprasčiausią vaizdo stebėjimo kamerą.

Flickr.com, Chris Tazewell iliustracija (Creative Commons licencija)

Kaip ir kokiu mastu naudojamos vaizdo stebėjimo kameros?

CCTV (angl. Closed-circuit television), vadinama vaizdo stebėjimo kamerų sistema, yra pajėgi ne tik tiesiogiai transliuoti vaizdą, bet jį įrašyti ir saugoti duomenų bazėse. Pirmą kartą ši sistema buvo įrengta 1942 metais Vokietijoje, siekiant stebėti raketos V-2 paleidimą, o 1968 metais ją pradėjo naudoti Orleano policija, norėdama sumažinti nusikalstamumo lygį. Nuo to laikotarpio CCTV taikymas sparčiai išplito ir buvo pradėtas naudoti ne tik policijos, bet ir privačių subjektų.

Jungtinė Karalystė (JK) laikoma labiausiai savo gyventojus stebinčia valstybe: manoma, kad joje nuolatos veikia beveik 6 milijonai vaizdo stebėjimo kamerų, kurios stebi kas vienuoliktą JK gyventoją tiek viešose, tiek privačiose vietose. Įdomu tai, kad dalis šių vaizdo stebėjimo kamerų ne tik tyliai stebi ir identifikuoja asmenis, bet ir balsu sudrausmina juos dėl netinkamo elgesio. Britų saugumo pramonės asociacijos (angl. British Security Industry Association) atliktas tyrimas atskleidė neįtikėtiną faktą, jog beveik 50 proc. (2,7 milijono) JK įrengtų vaizdo stebėjimo kamerų priklauso privatiems asmenims – jos įrengtos namuose, kiemuose ar įmonių teritorijose. Tuo tarpu policija ir miestų savivaldybės turi apie 70 tūkst. vaizdo stebėjimo kamerų, o valstybinės mokyklos – 290 – 370 tūkstančių.

Nors dar nėra atlikta tikslių tyrimų dėl Lietuvoje naudojamų vaizdo kamerų skaičiaus, tikėtina, kad mūsų šalis negali pasigirti ar gąsdinti tokiu dideliu vaizdo stebėjimo mastu. Viešai paskelbti duomenys atskleidžia, kad Vilniaus viešąsias vietas stebi 122 savivaldybės įrengtos vaizdo kameros ir 20-tyje miesto sankryžų veikia Vilniaus sankryžų vaizdo stebėjimo sistema. Tuo tarpu kituose Lietuvos didžiuosiuose miestuose savivaldybių įrengtų vaizdo kamerų daug mažiau: Kaune – 52, Klaipėdoje – 57, Šiauliuose ir Panevėžyje – po 16, tačiau šito negalima pasakyti apie visai nedidelį miestą – Visaginą, kuriame veikia 75 vaizdo stebėjimo kameros. Vis dėlto šie skaičiai neatskleidžia viso minėtuose miestuose vykdomo vaizdo stebėjimo masto, kadangi į juos nepatenka viešajame transporte, parduotuvėse, bankuose, mokyklose, privačiose namų ir verslo teritorijose ir netgi valstybės institucijose įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Įdomu tai, kad viename vidutinio dydžio Vilniuje esančiame prekybos centre veikia net 70 vaizdo kamerų, o vienoje iš užeigų – 6. Tuo tarpu Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos valdomame Asmens duomenų valdytojų valstybės registre užregistruota tik 14 privačių juridinių asmenų, vykdančių vaizdo stebėjimą. Akivaizdu, kad Lietuvoje deklaruojamas vaizdo stebėtojų skaičius neatitinka realaus.

Ar visuomet vaizdo stebėjimas efektyviausia priemonė?

Youtube.com medžiaga

Britų saugumo pramonės asociacijos tyrimas taip pat nustatė, kad vaizdo stebėjimo kameros įrengiamos, siekiant apsaugoti savo turtą, užkardyti nusikaltimus ir padidinti saugumą. Viešoje erdvėje įrengtos vaizdo stebėjimo kameros esą padeda policijai stebėti situaciją nesaugiose ar atokiose vietose, reaguoti į atliekamus teisės pažeidimus, identifikuoti pažeidėjus ir išspręsti bylas. Vaizdo stebėjimo nauda deklaruojama ir verslo sektoriuje: nuolatinis stebėjimas drausmina darbuotojus, prekybos ar paslaugų teikimo vietose padeda užtikrinti susimokėjimą už įgytus daiktus ar prekes ir identifikuoti pažeidėjus. Be to, naujosios vaizdo stebėjimo technologijos naudojamos netgi buhalerinei apskaitai, gamybinio broko atpažinimui, lankytojų srauto skaičiavimui, oro sąlygų ir kelių būklės stebėjimui.

Tačiau ar visuomet vaizdo stebėjimas yra efektyvus bei rezultatyvus ir ar dėl to turėtų būti ribojamas mūsų privatus gyvenimas? Akivaizdu, kad potencialūs teisės pažeidėjai, sužinoję apie vaizdo kameromis filmuojamas vietas, jų pradeda vengti ir persikelia į kitas anksčiau buvusias saugias vietas, kurių gyventojai net nenumano apie gresiančius pavojus. JK atlikti tyrimai patvirtino, kad, pradėjus naudoti vaizdo stebėjimo kameras, nusikalstamumo lygis šalyje nesumažėjo. Deja labai dažnai vaizdo stebėjimo kameros prevenciškai veikia tik kelių eismo taisyklių ar smulkius viešosios tvarkos pažeidėjus pavyzdžiui, Visagine, turinčiame 75 vaizdo stebėjimo kameras, 2012 metais vaizdo stebėjimo kameros užfiksavo 306 teisės pažeidimus, tačiau padėjo atskleisti tik šiek tiek daugiau nei 10 nusikaltimų. Labai gaila, kad iki šiol Lietuvoje nebuvo įvertinta, ar iš tiesų vaizdo stebėjimas viešose vietose padėjo sumažinti nusikalstamumą.

Vaizdo stebėjimo reguliavimas Lietuvoje

Lietuvoje vaizdo stebėjimą reguliuoja Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Pagal įstatymą, vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas tik tais atvejais, kai siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises bei laisves.

Tačiau, net ir siekiant šių tikslų, vaizdo stebėjimas gali būti atliekamas tik jeigu kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ar netinkamos ir jeigu filmuojamo asmens interesų apsauga nėra svarbesnė. Todėl vaizdo stebėjimo kamerą besiruošiantis įrengti asmuo turi įvertinti, ar vaizdo stebėjimas iš tikrųjų yra būtinas ir ar nėra kitų priemonių, kurios padėtų apsaugoti turtą, sveikatą ir pan. Įrengiant vaizdo stebėjimo kamerą taip pat privaloma Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai nurodyti vaizdo stebėjimo tikslą ir užsiregistruoti Asmens duomenų valdytojų valstybės registre.

Labai svarbi ir vaizdo stebėjimo apimtis: filmuojama gali būti ne didesnė nei būtina patalpos ar teritorijos dalis, renkant ne daugiau nei būtina vaizdo duomenų. Draudžiama filmuoti patalpose, kuriose asmuo pagrįstai tikisi absoliučios privatumo apsaugos ir kur toks stebėjimas žemintų asmens orumą, pvz., persirengimo kabinose. Kamera taip pat turi būti įrengta taip, kad į stebėjimo lauką nepatektų privati teritorija, kaip įėjimas į gyvenamąsias patalpas, buto langai ir pan.

Vaizdo stebėjimą vykdantis asmuo visuomet privalo informuoti filmuojamus asmenis. Prieš patenkant į filmuojamą patalpą ar teritoriją, asmuo turi būti informuojamas apie vykdomą vaizdo stebėjimą, pavyzdžiui, pakabinant pranešimą ar lentelę. Toks pranešimas privalo ne tik vaizduoti kamerą ar kitaip informuoti apie vykdomą vaizdo stebėjimą, bet ir pateikti stebėjimą vykdančio asmens duomenis – pavadinimą, adresą, kontaktinį telefono numerį.

Reikia pastebėti, kad visi prieš tai aptarti reikalavimai paprastai taikomi tik tais atvejais, kai vaizdo stebėjimą vykdo valstybės institucijos, juridiniai asmenys. Taigi daugeliu atvejų, kai vaizdą stebi privatus asmuo, konkrečių taisyklių yra gerokai mažiau.

Vaizdo stebėjimas „asmeniniams poreikiams“: nauji standartai

Kai vaizdo stebėjimas vykdomas asmeniniams poreikiams, taikomi tik bendri principiniai reikalavimai, įtvirtinti Civiliniame kodekse: turi būti gerbiama asmens teisė į savo atvaizdą ir teisė į privatų gyvenimą bei jo slaptumą. Tai iš esmės reiškia, kad įrengtos kameros negalima nukreipti į kito asmens privačią erdvę, kaip kad namų duris ar langus, svetimą kiemą.

Tuo tarpu, kai kameros įrengiamos žmogaus asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, prieš tai aptartas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir jame išdėstytos vaizdo stebėjimo taisyklės nėra netaikomos. Ilgą laiką Lietuvoje ši išimtis buvo interpretuojama pakankamai plačiai. Pavyzdžiui, 2010 m. byloje, kurioje Valstybinės duomenų apsaugos inspekcija nubaudė fizinį asmenį už tai, kad į jo įrengtų kamerų stebėjimo lauką pateko svetimos patalpos ir dėl to vaizdo stebėjimas buvo vykdomas didesnėje teritorijoje nei tai yra būtina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad toks stebėjimas buvo vykdomas „asmeniniams poreikiams“ ir panaikino skirtą baudą.

Tačiau, po praėjusių metų gruodžio mėnesio Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) sprendimo František Ryneš prieš Čekiją byloje, praktika turėtų pasikeisti, kadangi ESTT išaiškino, jog išimtis dėl vaizdo stebėjimo „tik asmeniniams poreikiams“ turi būti suprantama siaurai.

Šioje byloje ESTT sprendė, ar F. Ryneš namo pastogėje esanti vaizdo stebėjimo kamera, įrengta siekiant apsaugoti savo turtą, sveikatą ir gyvybę ir filmavusi įėjimą į namą, viešąjį kelią ir įėjimą į priešais esantį namą bei saugojusi vaizdo įrašus kietajame diske, yra leistina pagal fiziniams asmenims numatytą išimtį, leidžiančią filmuoti savo asmeniniams poreikiams, kurie nesusiję su verslu ar profesija, net jeigu filmuojama ir viešoji erdvė.

Teismas pripažino, kad vaizdo stebėjimo sistemos, nukreiptos ir į viešąją erdvę, naudojimas nelaikomas asmens duomenų tvarkymu, atliekamu užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla. Todėl toks vaizdo stebėjimas yra įprastinis asmens duomenų tvarkymas, apie kurį turi būti iš anksto informuojama laikantis nustatytos tvarkos.

Tokio ESTT pateikto Duomenų apsaugos direktyvos nuostatų išaiškinimo turėtų būti laikomasi ir Lietuvoje. Praktiškai tai reiškia, kad jeigu į kameros, įrengtos ant privataus namo, stebėjimo lauką patenka ir viešas kelias ar kitokia vieša erdvė, kameros savininkas turi pareigą užsiregistruoti Asmens duomenų valdytojų valstybės registre ir laikytis kitų Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme nustatytų vaizdo stebėjimo taisyklių. Kitaip tokiam asmeniui galėtų būti pritaikyta administracinė atsakomybė.

Straipsnį parengė Raminta Šulskutė. Šis straipsnis yra Žmogaus teisių stebėjimo instituto rengiamos straipsnių serijos „Skaitmeninės teisės“ dalis.
Prie šios straipsnių serijos galite prisidėti ir jūs, atsiųsdami savo pageidavimus ar klausimus dėl naujų jus dominančių temų el. paštu skaitmeninesteises@gmail.com.

Komentarai (2)
  1. Rengėjo pastaba ir papildymas

    Šiame staipsnyje buvo paskelbti ne visiškai išsamūs duomenys apie Asmens duomenų valdytojų valstybės registre užregistruotų vaizdo stebėjimą vykdančių asmenų skaičių. Šio komentaro paskelbimo dieną (2015-03-01) vaizdo stebėjimą vykdė 15 privačių juridinių asmenų, siekdami kitų nei įstatyme numatytų tikslų, ir 747 subjektai, įgyvendinantys viešosios tvarkos palaikymo, nusikaltimų prevencijos ir tyrimo bei turto apsaugos tikslus.

    2015 03 01 / IP: 151.62.42.2


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai