Komentaras

Kreivumo poetika: abjekto galia

Jessie: We’re Team Rocket, messing up at the speed of light!

James: We may mess up, but we do it right!

„The Totodile Duel“, „Pokemon“

Ties kreivumo poetika pradėjau dirbti dar prieš kelerius metus. Maždaug tuo pačiu metu, kai iš po mano kojų ėmė slysti ilgą laiką taip kruopščiai konstruota cis-heteroseksuali tapatybė.

Tada niekas nebuvo aišku ir žūtbūt reikėjo atsakymų. Kas aš esu? Kodėl esu, kas esu? Juk sunku normaliai egzistuoti pozityvistiniu žinių produkavimu paremtoje santvarkoje, kai nė velnio nesupranti, nei kas vyksta su tavo gyvenimu, nei apskritai kas esi. Negražu, netvarka. Tai nekuria jokio produkto ir neturi jokios vertės. Aiškiai apibrėžta tapatybė leidžia tave padėti į vietą sistemoje, todėl ne veltui dominuojantis neoliberalizmo aproprijuotas LGBT+ aktyvizmas šitiek dėmesio skiria tapatybei ir jos apibrėžimui. Viskas gerai, mes tave priimsim, suteiksim sąlygas gyventi kaip visi normalūs žmonės (t. y. susituokti, kurti šeimą), tu tik atrask save ir būk naudingas pažangios vakarietiškos valstybės pilietis.

Reikėjo kuo greičiau atrasti save, savo vietą, atrasti kažkokią vieną, aiškią ir baigtinę reikšmę. Tačiau vienas iš pirmų dalykų, kuriuos išmokau studijuodama universitete, buvo tai, kad neįmanoma griežtai apibrėžti, apie ką „iš tikrųjų“ yra vienas ar kitas tekstas, nes tekstas neturi vienos, aiškios ir baigtinės reikšmės. Reikšmė išvis nėra tai, ką tekstas turi, o greičiau tai, ką tekstas veikia. Kuo daugiau laiko praleidau galvodama apie savo tapatybę ir kreivumą, tuo aiškiau suvokiau, kad, panašiai kaip ir su tekstų interpretacijomis, aš iš pat pradžių uždaviau sau neteisingus klausimus. Juk kaip ir tekstas, kreivumas neturi vienos reikšmės, jis neišsitenka aiškiuose apibrėžimuose, jo reikšmių yra daugybė ir jos nuolatos keičiasi.

Ir štai tuomet pasekiau dviejų radikaliai kreivų vaikystės laikų kontrkultūrininkų pavyzdžiu (taip, kalbu apie Džesę ir Džeimsą, t. y. „Raketos komandą“ iš „Pokemonų“) ir padariau tai, ką moku geriausiai, – leidau sau susimauti. Juk, kaip teigia Jack Judith Halberstam, nesėkmė ir yra viena pagrindinių buvimo queer savybių ir stiprybių1. Nesėkmė įsprausti save aiškiose tapatybėse, nesėkmė atrasti save ir savo vietą sistemoje, prisitaikyti neoliberalioje meritokratijoje. Nesėkmė, kurioje slypi radikali politinė galia. Taigi, kreivumo poetika ir yra apie tai. Tai – nepavykęs bandymas apmąstyti kreivumo patirtis, reikšmes ir tų reikšmių kūrimą(si), kuris galiausiai vietoj savęs atradimo privedė prie savęs pametimo, ko ir linkiu kiekvienai ir kiekvienam. Kreivumo poetika taip pat yra ir bandymas prisidėti prie „Gyvenimas per brangus“ ir panašių iniciatyvų, siekiančių ištraukti kairiąsias idėjas bei kritiškas diskusijas lyties ir politikos klausimais į plačiau prieinamą erdvę ir sukurti atsvarą populiariam suprekintam diskursui LGBT+ teisių klausimais (akmuo į tavo daržą, LGL), bet taip pat išlaikant ir šiokią tokią autoironišką distanciją. Kitaip tariant, čia baisi antivalstybinė kultūrinio marksizmo ir genderizmo propaganda. Paskaitysit – užsikrėsit.

Bet dabar turėčiau pasiaiškinti dėl termino „kreivumas“, mat kai kam visai suprantamai gali būti neaišku, ką apskritai turiu omenyje, o kai kam visai suprantamai gali kilti prieštaringų minčių.

Not gay as in happy, but queer as in fuck you.

Pasak Laimos Kreivytės, kuri šiuo žodžiu verčia anglišką terminą queer, „[t]aip apibūdinami žmonės, kurių seksualumas neatitinka privalomo heteroseksualumo (Adrienne Rich terminas) normų: gėjai, lesbietės, biseksualai, transseksualai, transvestitai ir pan.“2 Kaip ir viskas aišku. Vis dėlto kyla pagrįstų abejonių: a) gi queer reiškia ne „kreivas“, o „keistas“; b) žodis kreivasįveda per daug neigiamų konotacijų; c) kreivas neturi tokios vartojimo istorijos kaip queer; ir panašiai3. Su visu tuo sutinku. Bet esmė ta, kad iš tikrųjų kreiva/s ir queer yra du atskiri dalykai.

Pirmą kartą žodis queer buvo pavartotas XVI a. Škotijoje. Tuo metu jo reikšmė buvo „keistas, ekscentriškas“. Papildomos išvestinės reikšmės pradėjo rastis maždaug nuo XIX a.: „girtas“, „įtartinas“, „negaluojantis“ ir „išprotėjęs“4. Bet nuo XIX a. pabaigos žodis įgavo ir „seksualinių nukrypimų“ potekstę, konkrečiai „moteriškiems“ vyrams apibūdinti, taip pat ir vyrams, kurie lytiškai santykiauja su kitais vyrais. Tarpukariu ši reikšmė įsitvirtino ir palaipsniui aprėpė bet ką, kas savo išvaizda ar elgesiu neatitiko lyčių normų. Iki pat 9-ojo dešimtmečio šis žodis buvo vartojamas LGBT+ asmenims marginalizuoti ir nužmoginti. AIDS krizės metu radikalios JAV LGBT+ bendruomenės aktyvistės bei aktyvistai aproprijavo šio žodžio vartojimą ir prisitaikė jį sau, taip sukurdami alternatyvą tuo metu vartotam gay, kurio originali reikšmė buvo tiesiog „linksmas“. Kaip buvo skelbta vienos to meto queer organizacijos „Queer Nation“ manifeste, „pabudę ryte, daugybė lesbiečių ir gėjų jaučia pyktį ir šleikštulį, o ne linksmumą. Todėl mes pasirinkome vadinti save queer. Vartoti queer – tai būdas priminti sau, kaip mus mato visas likęs pasaulis.“5

Tuo metu negyvenau, bet visai tikiu, kad kai dėl tyčinio JAV vyriausybės neveiksnumo kilusi epidemija nusineša tūkstančius gyvybių, tarp kurių yra ir tavo mylimieji, draugai bei bendražygiai, vadinti save linksmu nelabai apsiverčia liežuvis. Taigi queer su visu savo negatyvumu puikiai įkūnijo kategorišką tiek heteronormatyvumo, tiek konformistiško homonormatyvumo atmetimą: tai priešinimasis ne tik privalomam heteroseksualumui, bet ir kapitalizmui, militarizmui, rasizmui, patriarchatui bei kitoms priespaudos struktūroms. Queernusako ne tik tapatybę, bet ir politinę poziciją. Būtent todėl jis iki šiol išlaikė radikalų savo politinį potencialą. Ir nors dabar žodis queer nebeturi tokių aštrių konotacijų, o jo reikšmės šiek tiek niveliavosi, jo vartosena vis dar kartais laikoma kontroversiška, ypač vyresnių anglakalbių LGBT+ asmenų.

Su kreivumu yra kitaip. Visų pirma šis žodis niekada nebuvo įžeidimas ir niekada nebuvo siejamas su sistemiška žmonių grupės marginalizacija. Vienintelis lietuvių kalboje egzistuojantis žodis, turintis tiek pat negatyvių konotacijų, turbūt yra pydaras. Tiesą pasakius, tam tikruose kontekstuose jo vartosena irgi gali būti aproprijuota. Va, dar šių metų Nacionalinės emancipacijos dienos konferencijos metu viena kolegė užkalbino mane rūkomajame klausdama: „Ko čia toks vienišas pidarastas rūkai?“, į ką atsakiau: „Šiaip jau visai ne vienišas.“

Vis dėlto, sutikime, kultūros laikraštyje publikuojamame tekste toks terminas atrodytų nekaip. Negražu, netvarka. Bet ir vartoti žodį queer Lietuvos kontekste neatrodo labai prasminga. Dažnam Lietuvos skaitytojui ir skaitytojai jis pažįstamas iš jau sterilių akademinių (kaip Queer theory) ir popkultūros (kaip Queer Eye) tekstų ir yra pristatomas arba tik kaip dar viena madinga etiketė, arba tik kaip dar vienas nesuprantamas KULTŪRINIŲ MARKSISTŲ NAUJAKALBĖS PRAMANAS! Be to, nors AIDS epidemija neabejotinai turėjo skaudžių pasekmių ir Rytų Europoje, tuometiniai socialiniai, politiniai ir ekonominiai kontekstai gerokai skyrėsi nuo JAV. Kitaip tariant, problema ne ta, kad kreiva/s yra netinkamas žodžio queer vertimas, o ta, kad queer nėra labai tinkamas terminas Lietuvos LGBT+ aktyvizmo, kultūros ir politikos kontekstams aprašyti. Čia tas pats, kaip prie Lietuvos feminizmo raidos bandyti pritempinėti feminizmo skirstymą į bangas – kažkaip anachronistiška. Ir būtent dėl to Kreivytės pasiūlytaskreivumas yra toks geras. Jis gali būti vartojamas ne kaip vertimas, o veikiau kaip visiškai atskiras terminas, skirtas konkrečiai bendruomenei, egzistuojančiai konkrečiomis geopolitinėmis aplinkybėmis, aprašyti. Taigi, toliau ir pereikime prie kreivumo bei jo radikalaus negatyvumo analizės.

Mes – purvas jų panagėse, slepiamas prancūziško manikiūro.6

Tuojau po to, kai portalas „15min“ pasiskelbė oficialiu „Baltic Pride“ informaciniu partneriu, maištinga „15min“ žurnalistė Regina Statkuvienė, herojiškai stodama į kovą prieš gėjų žiniasklaidos monopoliją, parašė kritišką straipsnį pavadinimu „Kodėl nepritariu „Baltic Pride“7. Į tai reaguodama jos kolegė Kristina Aržuolaitienė, įkūnydama tikrąją demokratiškos diskusijos dvasią, publikavo kritišką atsaką kritiškam straipsniui: „Kodėl aš pritariu „Baltic Pride“8. Valio, abi nuomonės išklausytos, demokratija veikia, klikai kapsi, tegyvuoja kalbos laisvė! Į tokį donskišką diskusijų kultūros farsą būčiau linkusi išvis nekreipti dėmesio. Juo labiau kad argumentai už ir prieš „homoseksualų paradą“ nelabai kuo pasikeitė nuo išsakytųjų vajaus dėl paties pirmojo „Baltic Pride“ metu. Ta prasme, rimtai? Kaltinimai ekshibicionizmu?9 Per devynerius metus tikrai buvo galima prigalvoti daugiau blogybių. Kita vertus, būtent dėl to, kad tie patys argumentai metai iš metų išlieka kultūrinėje sąmonėje, turbūt ir reikia dar ir dar kartą į juos reaguoti. Tad iš kur visas ažiotažas dėl „homoseksualų paradų“ ir kodėl nepakanka atsakyti, kad ŠIAIP JAU tai „meilės ir laisvės šventė“?

Knygoje „Siaubo galios“ bulgarų kilmės prancūzų filosofė ir semiotikė Julia Kristeva nagrinėja tai, kas yra išstumta anapus simboliškumo – anapusybę, kuri yra būtina subjekto ir objekto egzistavimo sąlyga, – abjektą 10. Pavyzdžiui, visokie ekskrementai, maita ar lavonai kelia siaubą ir pasišlykštėjimą todėl, kad jie reprezentuoja tai, kas grasina darniai žmogiškai egzistencijai – mirtį. Gyvenime ir kasdieniuose užsiėmimuose matyti prasmę įmanoma tik tuomet, kai apie savo kūną nemąstai kaip apie gležną mėsos gabalą odos maiše, kuriam, kad funkcionuotų, būtina nuolat ryti ir tuštintis. Jei į tai pradedi kreipti per daug dėmesio, viskas ima kelti… nejaukumą. O visos mintys apie kūno funkcijas neišvengiamai nuveda prie minčių apie natūralią jų baigtį, kai tavo kūnas pats galiausiai taps ekskrementu. Kokia prasmė tuomet išvis ką nors daryti, diskutuoti, rašyti pretenzingus tekstus, kurių ir taip nieks neskaitys, jei viso labo esame tik nerimo kamuojami skilandžiai ir vis tiek anksčiau ar vėliau supūsime? Vyt tokias mintis šalin. Šalin, pasakiau! Biblinis ir lovkraftiškas siaubas dėl to ir yra toks įspūdingas, nes jis perkelia visas žmogiškos sąmonės atmatas į kosminius mastus. Jis tobulai įkūnija abjektą – tai, ko priartėjimas suardytų visą tikrovę ir atskleistų žmogiškos egzistencijos beprasmiškumą bei gležnumą. Tai, ką būtina išstumti į nepamąstomą anapusybę.

Bet tokioje abjekto sampratoje yra kažkas iš esmės kreivo. Kadangi kiekviena tapatybė implicitiškai apsibrėžia save per tai, kas ji nėra (kiekvienas teiginys numato ir neiginį), tapatybė, pretenduojanti į bet kokią galios poziciją, gali egzistuoti tik išstumdama savo abjektą. Taigi, cis-heteroseksuali tapatybė gali egzistuoti tik sukurdama homoseksualumo baubą, savo priešingybę, užribį, į kurį bus ištremta viskas, kas neatitinka heteronormatyvumo. Heteroseksualumas suprantamas kaip „norma“ vien dėl to, kad iš anksto yra apibrėžta „ne normos“ pozicija: mokykloje man pirmiausiai pasakė, kad esu pydaras, ir tik po to sužinojau, ką tai reiškia. Abjektui net nereikia iš tikrųjų priartėti – vien priartėjimo galimybė kelia baimę, nes ta darni tvarka iš tikrųjų yra iliuzinė. Jei heteroseksualumas išties būtų toks natūralus, jei tai išties būtų „norma“, nereikėtų jo iš visų pusių ramstyti Konstitucijos pakeitimais ir nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymais, ką ir kalbėti apie kiekvieną akimirką brukamus kultūrinius kodus bei imperatyvus. Bet jis nėra „norma“. Jis privalo nuolatos palaikyti savo tapatybės gyvavimą, priminti sau savo prasmingumą bei vyti šalin visas mintis apie ekskrementus ir dvėsenas. Šalin, pasakiau! Tačiau baimė, kad abjektas grįš ir sugriaus taip kruopščiai konstruotą tapatybę, visada išlieka. Kreivumas panaudoja šią baimę kaip politinį įrankį. Pasakyti „aš esu kreiva/s“ reiškia priimti savo kaip abjekto poziciją ir jo griaunamąją galią: mes esame visa tai, kas jūs nesate, kuo jūs šlykštitės ir ko jūs pagrįstai bijote.

Mirusių pasaulyje tvarka ir elegancija.11

Taigi, kreivumas yra kur kas daugiau nei žmonės, „kurių seksualumas neatitinka privalomo hetero-seksualumo normų“. Kreivumas yra abjektas, bet kokios normatyvinės tapatybės negatyvas – visa tai, kas trikdo tos tapatybės ramią egzistenciją, – ją kamuojantis nerimas. Žinoma, būtų klaidinga teigti, kad tai vienintelis būdas kalbėti apie kreivumą. Pradžioje rašiau, kad kreivumas neišsitenka aiškiuose apibrėžimuose, kad jo reikšmių yra daugybė. Ir to neneigiu. Taip, kreivumas gali būti jautrus ir šildantis, jis gali būti trapus buvimas tarp mylimųjų arba nevaržomas tekstų ir citatų žaidimas. Visi šie kreivumo apibrėžimai turi savo kontekstą ir apie juos dar bus progų pakalbėti, tačiau šiame tekste antagonizmą noriu išlaikyti iki galo.

Teiginyje, kad praidas yra „meilės ir laisvės šventė“, yra dalis tiesos, nes juk meilė yra nepaprastai stiprus politinės mobilizacijos šaltinis. Vis dėlto kai neolibe-rali santvarka taip primygtinai akcentuoja šią „meilės ir laisvės šventės“ sampratą, ji suprekina ir nupolitina praidą. Ji įsiurbia jo kreivumą į simbolinę sistemą ir asimiliuoja jį tam, kad galėtų išlikti. Esi gėjus? Še H&M marškinėlius su vaivorykšte, vakare įsijunk „Euroviziją“, dar va tolerantiškas TAVO MERASTM pasidarys selfiuką su tavimi per „paradą“, o po to – afteris „Soho“ klube. Tik nepamiršk pirmadienį nueiti į darbą, nes tas startapas savaime nesusikurs. Viskas gražu, viskas tvarkinga, švęskime meilę! Todėl pasakymas „aš esu kreiva/s“ yra priminimas, kad praidas iš tikrųjų nėra šventė, nes nėra ko švęsti, kai esi visuomenės atmata. Praidas yra protestas, atsiradęs iš riaušių. Praidas yra abjekto akistata, diskursyvios galios aktas, kuriuo mes metame dvėseną tiesiai į esamos santvarkos veidą ir tariame memento mori.

1. Judith Halberstam, The Queer Art of Failure, Durham NY: Duke University Press, 2011.
2. Laima Kreivytė, „Ji/s: kreivi įvaizdžiai populiariojoje erdvėje“, Lytys, medijos, masinė kultūra, Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, Vilniaus dailės akademija, 2005.
3. Dar pridurčiau, kad geriau yra vartoti žodžius translytis ir translytė negu transseksualas, bet šį kartą pasilaikysiu savo politkorektiškumą sau. Juk straipsnis publikuotas pirmojo dešimtmečio pradžioje, kai niekas neturėjo žalio supratimo nei kaip dera rengtis, nei kokius žodžius dera vartoti.
4. Eric Partridge, The Routledge Dictionary of Historical Slang, London: Routledge, 2006.
5. http://www.qrd.org/qrd/misc/text/queers.read.this
6. Citata iš „Baltic Pride 2016“ neoficialaus uždarymo renginio „We are propaganda“ aprašymo.
7. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/regina-statkuviene-kodel-nepritariu-baltic-pride-500-1116802
8. https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/kristina-arzuolaitiene-kodel-as-pritariu-baltic-pride-500-1118654
9. Čia būtų galima įterpti ironišką repliką, kad žurnalistės pavardės galūnė tikrai neišeksponuoja, kokia jos seksualinė orientacija ir su kuo ji miega, bet tai jau šitiek kartų kartota, kad kažkaip net nebekyla ranka. 
10. Julia Kristeva, The Powers of Horror: An Essay on Abjection, NY: Columbia University Press, 1982.
11. Iš Sa-Sa „Aš bijau“ (1994).

Komentarai (0)
Susiję straipsniai