Visuomenė

Kurtieji ir teatras: ar sulauksime aktorių profesionalų?

Kurčiųjų pasaulis – dažnam girdinčiajam iš viso nepažįstama teritorija, tačiau, anot teatro mokytojos Anželikos Teresės, jis ne toks jau ir „kitoks“. Klausos negalią turintieji laisvai šoka, dainuoja, o ir teatro scenoje jie – ne naujokai. Tiesa, ne profesionalioje, nes įgyti aukštąjį išsilavinimą, net ir ne menų srityje, jų galimybės iš ties ribotos.

Anželika Teresė. Asmeninio albumo nuotr.

Anželika, kaip ir kada nusprendei gestų kalbą, kurią studijavai, susieti su teatrine veikla?

Istorija panaši kaip ir su pačia gestų kalba. Pati savaime ji įplaukė į mano gyvenimą, tad ir su teatru susikabino labai natūraliai. Baigiau bakalaurą (gestų kalbą) ir įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kai pradėjau ten studijuoti, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre (LKNUC) viena mergina norėjo išeiti ir atsisakyti teatro pamokų. Buvo mokslo metų pradžia, tad į savo vietą ji turėjo kažką pasiūlyti. Rekomendavo mane. Atėjau ir viskas man ten buvo taip jauku ir sava… Direktorė labai greitai priėmė sprendimą – taip prasidėjo mano kūrybinis teatro ir gestų kalbos draugystės kelias.

Atėjusi mokiniams iškart pasakiau, kad kursime gestų kalbos poeziją. Šalyje tai – visai nenagrinėta sritis, jokių rašytinių šaltinių apie tai lietuviškai dar nėra. Lietuvių gestų kalbos (LGK) poeziją, kaip ir visą LGK meną, išmano kurtieji – būtent iš jų sėmiausi šių žinių. Pirmoji mano klasė buvo labai stipri – begalinė vaizduotė, labai stiprios gestų kalbos žinios, didžiulis entuziazmas. Mano pažintis su jais ir jų su manimi vyko kiekvienoje pamokoje, kūrybinio proceso metu – jau pirmąją savaitę pradėjome kurti istorijas gestų kalba. Jiems paklojus istorijų pagrindą, šiuos pasakojimus gludinome, tobulinome, filmavome. Vaizdo įrašus peržiūrėdavome, tada istorijas dar labiau patobulindavome, perfilmuodavome. Akimirksniu išmokau filmuoti, montuoti, o vaizdo įrašai padėjo turtinti kalbą, dar labiau suprasti savo mokinius. Visa kūryba pavirto į valandos trukmės įrašą ir buvo sėkmingai pristatyta mokyklos bendruomenei. Pasiektas rezultatas labai įkvėpė vaikus ir mane kurti toliau.

Po metų pasirodė Karolio Simaičio kurtos pjesės ekranizacija „Stiklinis indas“. Tai trumpo metro filmas, kurį sukūrėme su mokiniais. Pagrindinį vaidmenį atlikusi mokinė Gabija kurčiųjų kino festivalyje gavo apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Mergaitė, dabar jau mergina, svajoja būti aktore – tikiu, toks žingsnis sukvietė dar daugiau mūzų sėkmei pasiekti.

Kas yra kurčiųjų poezija?

Žodis „poezija“ gali šiek tiek klaidinti, nes dažniausiai atrodo, jog čia eilėraštis, kažkas rimuota, sudėta į eilutes. Apskritai, gestų kalbos menas turi labai daug skirtingų rūšių, kurių viena ir yra kurčiųjų poezija. Tai pasakojimas su išraiškinga mimika, kitokia plastika. Istorijos dėstymas palėtinant arba pagreitinant – tarsi koks kinematografinis filmas su visais 3D efektais, kuris visiškai skiriasi nuo įprasto pasakojimo gestų kalba. Savo magistriniame darbe (Anželika Vilniaus universitete šiuo metu studijuoja taikomąją kalbotyrą – aut. past.) kaip tik ir gilinsiuosi, kokios priemonės gestų kalbos meną paverčia menu. Ypač daug jo subtilybių žino kurčiasis Arūnas Bražinskas. Jis savotiškas mano mokytojas – iš jo visko mokausi, filmuodama ir kalbėdama stengiuosi kuo daugiau suprasti, išsiaiškinti, perimti ir vėliau, po mokslinių analizių, perduoti mokiniams.

Su savo moksleiviais į gestų kalbą verti lietuviškas dainas. Kaip vyksta šis procesas?

Yra skirtingi vertimo į gestų kalbą būdai. Dažniausiais pavyzdys, bent jau kokį anksčiau matydavau, yra imitacinės dainos – tai pažodinis vertimas, kitaip vadinamas kalkiniu, kai žodis atitinka gestą. Kalkinė gestų kalba – gestų kalbos variantas ir ne visi kurtieji jį supranta, tad iš karto ėjau per kitą prizmę: tikroji gestų kalba, vizualumas, išraiškingumas. Tam ypač padėjo gestų kalbos menas.

Dainą išsirenku pagal charakterį, aktualumą mokiniams, tačiau niekada neprimetu savo nuomonės – drauge analizuojame klipus, vaizdo įrašus, dainų tekstus ir mokiniai pasirenka, kas artimiau. Tuomet gilinamės į tekstą – šnekamės, ką reiškia viena ar kita eilutė. Kai pradėjome versti, išėjo daina dviem kalbomis – yra žodžiai ir yra gestų kalba, kuria visai kitaip sudėlioji sakinį, posmą.

Dirbdama susidūriau su metaforų perteikimo problema. Vertėme „Saulės kliošo“ dainą „Meilei nieko“. Daina prasideda tekstu „Kai mes vėl kartu/ Viskas tampa gyva…“. Gestas „gyva“ gali reikšti ir gyvą žmogų, ir gryną pinigą, jis toks grubokas dainai. Tuomet klausiau mokinių, ką šiais žodžiais norima pasakyti. „Nežinau, jie čia gal įsimyli“, – svarstė jie. Sakau, gerai, o kas nutinka, kai įsimylima? „Tai gal nusispalvina spalvom, prasideda kažkoks judėjimas“, – tęsė mano moksleiviai. Taip gestais labai greitai išgliaudai dainos paslaptis, ją paaiškini, o išlukštentas prasmes vėlei paslepi. Galiausiai, vertėme taip: „Kai mes abu susitinkam, viskas, kas sustingę, pradeda judėti, visur, kur pilka, pasipila spalvos“.

Toliau renkamės vietas, laukiame saulės arba lietaus – priklausomai nuo dainos pobūdžio – ir filmuojame. Vėliau aš sumontuoju, o kai jie pamato rezultatą, apsidžiaugia ir nori dar. Kartais ir peržiūrų metu keliu iššūkius ir užduotis: sumontuoju kelis variantus ir analizuojame, kuo vienas įrašas pranašesnis už kitą. Susirenkame pastabas, pagyrimus ir išsirenkame gražiausią vaizdo įrašą.

Toks darbo principas yra geras būdas plėsti tiek lietuvių, tiek gestų kalbos žodyną. Nežinau, kiek jiems įdomu sėdėti ir mintinai kalti, ką reiškia tas ar anas. Be to, taip jie gali sukurti ir vaidmenis. Kai dirbome su „LTZOO“ repo daina „Iš akies tikslu“, žiūrėjome filmą „8 mylia“ su Eminemu bei šio žanro klipus – tam, jog jie perimtų tą stilių, suprastų žodžius ir jų svorį tokio tipo, stiliaus atlikime. Filmavimui ruošėmės kelis mėnesius. Rezultatas nudžiugino ne tik mokinius, bet ir pačius LTZOO atlikėjus. O tai – labai daug.

Dainos melodijoje paprastai yra daug emocinio krūvio, kuris veikia atskirai nuo žodžių. Kaip kurtieji apdoroja tokią informaciją?  

Kai kurie mano mokiniai yra neprigirdintys – jie girdi melodiją, ritmą. Bet dažniausiai žodžius, dainos pobūdį, bei nuotaiką analizuojame kartu, kalbamės, diskutuojame. Labai padeda vaizdo įrašus, visa vizuali medžiaga. Pavyzdžiui, kai vertėme „Iš akies tikslu“, klipe vaikai matė pilkai apsirengusį krypuojantį vaikiną. Jo stilius tamsus, rūškanas, šiek tiek grubus. Po peržiūros darėme teatrinius pratimus. Mokiniai lipo į sceną ir kūrė etiudą – inscenizavo susipykimą įsivaizduodami, kad konfliktas kyla dėl teritorijos ar panašiai. Iš pradžių buvo labai nejauku, tačiau etiuduose mokiniai labai greitai prasilaužia.

Esu buvusi koncerte, kuriame, grojant gyvai muzikai, kurtieji buvo vieninteliai, kurie šoko. Kaip jie jaučia muziką?

Kurtieji nepaprastai jautrūs vibracijai. Ne taip ir seniai internete paplito įrašas, kuriame mergina, apkurtusi prieš dešimt metų, puikiausiai groja ir dainuoja. Ji aiškino, kad muziką, ritmą ji jaučia per grindinį, būtent dėl to ir scenoje stovi basomis. Beje, tiesą sakant, nesu mačiusi, bet esu girdėjusi, kad klube kurčiuosius atpažinsi iš to, jog nustojus groti muzikai, jie dar šoka mili sekundės dalį – vibracija sklinda šiek tiek ilgiau nei garsas.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro „Palėpė“ režisierius Olegas Kesminas ir Dizaino kolegija inicijavo profesionalių aktorių kurso programą, kurioje aktorinio meistriškumo lygiavertiškai galėtų mokytis ir klausos negalią turintieji. Tu aktyviai prie to prisidedi. Gaila, šiais metais negautas finansavimas. Kokios dabar realios galimybės kurčiųjų jaunimui studijuoti scenos menus: šokį, judesį, teatrą?

Programą rengė režisierius su visa Vilniaus dizaino kolegijos administracija. Ši idėja kilo apsilankius Čekijoje, Brno mieste, kuriame tokia programa vykdoma jau kokius dvidešimt penkerius metus. Ten mokomasi vizualaus teatro, kurį studijuoti gali ir kurtieji, ir girdintieji – svarbiausia ne kalbėjimas balsu, bet gestai, mimika, plastika. Olegas Kesminas maloniai nustebo, kiek tokia specialybė turi spalvų ir perspektyvų. Ir nors šiemet nepavyko, komanda nepasiduoda ir po metų vėl teiks projektą. Pagaliau matau kažkokią perspektyvą, nes, kai manęs per teatro užsiėmimus kurtieji klausia, kur ateityje Lietuvoje jie galėtų studijuoti šį meną, širdis apsipila krauju, nes atsakymas yra „niekur“.

Dažniausiai kurtieji stoja į tas specialybes, kur jau yra studijavę negirdintys bičiuliai – jiems aišku, kad ten įmanoma mokytis, o vėliau ir gauti atitinkamą darbo vietą. Menus jie renkasi labai atsargiai. Pažįstu kurčiųjų, kurie išstojo, nes suprato, jog neturės kur įsidarbinti. Tikrai ne visi darbdaviai nori juos priimti. Studijuoti taip pat nelengva, dažnai kyla problemų su vertimu – per savaitę jie gauna vertėją vos kelis kartus ir tai tik po tris valandas. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijoje paskaitos vyksta visą dieną ir atsiųstų skaidrių tikrai nepakanka.

Jie stoja pavieniui, dažniausiai į vizualiuosius menus – tai grafinis ar aprangos dizainas, o teatras, šokiai kol kas – tik noras. Kurčiųjų draugijoje scenine veikla užsiima teatras „Mimika“, čia jie save ir realizuoja.

Dirbi mokykloje, kurioje kurtieji mokosi atskirai nuo girdinčiųjų. Lietuvoje vis daugiau kalbama apie įtraukųjį ugdymą, pagal kurį neįgalieji ir negalios neturintieji mokytųsi kartu. Ar tokia švietimo koncepcija tiktų kurtiesiems?

Iš tikrųjų, nelabai įsivaizduoju, kaip tai turėtų vykti, nes jau techniškai būtų labai sudėtinga. Pirma, kurčiųjų klasėje yra daug mažiau, 8–12 mokinių, o aš mokiausi tokioje, kur jų buvo beveik 30 (klasę sudarė tik girdintieji, aut. past.). Beje, kurtieji sėdi visai kitaip – puslankiu ar puskvadračiu, kad galėtų matyti mokytoją ir vienas kitą. Bendroje pamokoje jie sukinėtųsi, nematytų ir tai tikrai stabdytų visą procesą. Vien patalpos, norint visus sutalpinti, turėtų būti labai didelės.

Kitas aspektas – kalba. Net dabar kurčiųjų mokyklose labai trūksta kurčiųjų mokytojų. Yra daug girdinčiųjų, kurių ne visi moka gestų kalbą ar valdo ją labai puikiai, o tai dažnai tampa patyčių tarp moksleivių (ar net patyčių nukreiptų į pedagogus) priežastimi. Jeigu jau norima gerinti sąlygas, būtų gerai, jog kurtieji turėtų daugiau galimybių. Jie dažnai baigia Lietuvos edukologijos universitetą, tad norėtųsi juos įtraukti į švietimo procesą, jog vaikus jie mokytų gražia ir turtinga gestų kalba, kad klasėje būtų ne vienas mokytojas, bet du – kurčiasis ir girdintis, tam, jog vaikai su kochleariniais implantais, kuriems žodinė kalba artimesnė, galėtų ją lavinti, tuo pačiu, kurtieji plėstų savo gestų žodyną. Bendrai, kurčiųjų švietimas turėtų tapti kokybiškesnis, mokymosi medžiaga labiau vizuali ir lengviau prieinama, o vertėjai mažiau dalyvautų pamokose, nes taip dingsta tiesioginis mokytojo ir mokinio ryšys.

Man patinka, kad į mokyklą, kurioje dirbu, ateina moksleiviai iš Vilniaus tarptautinės mokyklos – jie kartu šoka, vyksta į ekskursijas. Manau, kad tai gera integracija, kai nuo mažens jie lavina bendravimo įgūdžius. Kai tėvai mane vedė į darželį, mūsų grupė buvo labai mišri – į ją ėjo vaikai su Dauno sindromu ir cerebriniu paralyžiumi. Tokioje aplinkoje augau visą laiką ir tarp vienų ir kitų nemačiau jokio skirtumo. Tad, iš vienos pusės, mokytis kartu tikrai yra prasminga, nes tada tau nekyla jokio noro tyčiotis – jūs visą laiką buvote lygūs.

Tik visgi, jei norime plėsti galimybes augančiai kartai, būtų gerai atsižvelgti į tikruosius vienos ar kitos bendruomenės poreikius ir pirma patenkinti juos.

Spalio 27 d. Anželika Teresė dalyvaus festivalio „Nepatogus kinas“ diskusijoje „Kalba be žodžių: kokios kurčiųjų jaunimo galimybės scenoje?“. Renginys vyks Klaipėdos kultūros fabrike, po filmo „Kaip skamba tyla“ 

Interviu parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės.

europos-sjungos-vliava-z1_1374585814__800x750-274x180

 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai