Nuomonė

L. Vaigė: D. Šakalienės pareiškimas apie LGBT šeimas – homofobiškojo kaimyno baimė?

Dovilės Šakalienės interviu „Kauno žiniose“ išsamus ir kupinas emocijų. Tačiau jo turinys nustebino daugelį tų, kuriems svarbios žmogaus teisės. Apie tos pačios lyties asmenų santuoką ir įsivaikinimo galimybę politikė pasakė: „Vienos lyties šeimose augančių vaikų raidą tyrinėję mokslininkai nustatė, kad visuomenėse, kur yra aukštas homofobijos lygis, tokiose šeimose augantys vaikai patiria pastebimą žalą socializacijai, savivertei, tapatybei. Tad vardan vaikų gerovės nerekomenduočiau to šiuo metu daryti Lietuvoje.“ (Partnerystės institutui D. Šakalienė pritaria, red. pastaba).  

Laima Vaigė. Neringos Rekašiūtės nuotr.

Kaimynų Lietuva

D. Šakaliene, aš žinau, kad jūs žinote, jog LGBT šeimų su vaikais Lietuvoje yra. Todėl sunku suprasti, kaip, pacitavus aukštą homofobijos lygį ir jos poveikį vaikams, galima daryti išvadą – „nerekomenduočiau šiuo metu to daryti Lietuvoje“. To daryti – tai dėl vaikų gerovės nerekomenduotina suteikti jiems teisinės apsaugos? Na, panaši logika būtų rasizmo atveju nerekomenduoti įteisinti tarprasinės santuokos ir tokių šeimų vaikų apsaugos. Arba nerekomenduoti užtikrinti vaikams apsaugos nuo smurto, nes smurtas labai paplitęs ir tokios diskusijos tik paskatins tėvus dar labiau smurtauti.

Galima suprasti, kad LGBT šeimoms šiuo metu rekomenduojama neturėti vaikų. Tokį moralizavimą nuolat projektuoja dauguma. Tačiau gyvenimas eina savo linkme. Būna visokių situacijų: vaikai atsiranda iš ankstesnių santykių, buvusių santuokų, trumpalaikių nuotykių arba žmonės įsimyli ir planuoja vaikus nelaukdami, kol bus panaikintas rasizmas ar homofobija. Žmonių meilės nesustabdo net karas ir genocidai, tad kodėl jie turėtų savo gyvenimą derinti prie šių apgailėtinų reiškinių?

Nuvilia, kaip greitai perpratote žaidimo taisykles, kurias bendrapartiečiai dabar bando išaiškinti Gabrieliui Landsbergiui. Panašu, kad visi iš užsienio grįžę politikai  gauna tą pamoką. Pirmoji užduotis Prezidentei Daliai Grybauskaitei buvo pasirašyti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešos informacijos poveikio įstatymą. Nors ji žadėjo jokiu būdu to nedaryti, atmetęs Prezidentės veto, ją privertė Seimas. G. Landsbergis taip pat jau paauklėtas. D. Šakalienė, tikėtina, partijos viduje irgi buvo pamokyta. Lietuvoje mes visi turime daryti kompromisus dėl nelemtojo „ką žmonės pagalvos“. Gaila, kad tas tipinis kaimynas, kurio nuomonė tampa svarbesnė už viską, toks konservatyvus ir homofobiškas. Taip, didžioji dauguma Lietuvos gyventojų nenorėtų turėti LGBT kaimynų.

Tačiau nuolatinis derinimasis prie jo, to fobiško tipinio lietuvio, ir yra to paties homofobiško diskurso pagrindas. Kitaip tariant, vidinis fobiškumas reprodukuoja fobiškąjį kaimyną ir jį įgalina.

„Kiti“ LGBT asmenys

Aš ir partnerė labai greitai susentume, jei lauktume homofobų leidimo tuoktis ar turėti vaikų. Požiūris, kad dauguma gali mums kažką asmeniniame gyvenime rekomenduoti, leisti, kai jau bus laikas, mus „pripažinti“ ir savo pripažinimu kilstelėti, yra ne tik persmelktas puikybės, bet ir įtvirtina perskyrą tarp šviesaus daugumos „Aš“, ir žemojo „Kito“, kurį reikia kontroliuoti. LGBT Lietuvoje matomi kaip žemas ir silpnas Kitas, kuris, tikėtina, nedrįsta žengti nė žingsnio be daugumos rekomendacijų ir pripažinimo.

Tik mes galime suteikti sau laisvę mylėti, išdrįsti „nepasiruošusioje“ visuomenėje būti su partnere ar partneriu, susilaukti vaikų, galbūt oficialiai susituokti užsienyje arba neoficialiai kokioje LGBT friendly vietoje Lietuvoje. Tai – ne daugumos moralinio pripažinimo reikalas. Iš įstatymo leidėjų tikimasi tik vieno – kad jie priims įstatymus, kurie nepalieka LGBT šeimų be apsaugos. Iš teisės tikimasi teisingumo, kuris apima ne tik teisinį pripažinimą (skirtingai nuo moralinio, kurį šiuo atveju suteikiame sau patys), bet ir proporcingesnį teisingumo poveikio paskirstymą – be hierarchijos tarp daugumos „Aš“ ir mažumos „Kito“. Šiuo metu transliuojama, kad teisingumo nusipelno tik daugumos, o ne LGBT vaikai.

Visų partijų esame palikti ant ledo. Vaikai, augantys LGBT šeimose, yra viena labiausiai diskriminuojamų ir marginalizuojamų grupių, nes jų mamos net negali  pripažinti kartu suplanuotų vaikų savais, jų įsivaikinti (antrosios mamos įvaikinimas). Mirties atveju jie tikrai gali patekti į globos namus. Antroji mama pagal įstatymą neturi nei teisių, nei pareigų. Sutartimis to nesureguliuosi. Vaikai yra už įstatymo ribų, ir štai, net žmogaus teisių gynėja rekomenduoja, kad geriau jų šiuo metu nebūtų.

Kas yra vaiko gerovė?

Rekomendacija pateikiama su burtažodžiu – dėl vaikų gerovės. Tačiau ką jis iš tiesų reiškia? Pirma,  pasisakymas apie nerekomendavimą nėra tik rankų nusiplovimas. Akivaizdu, kad jis etine prasme imperatyvus. Kalbant apie imperatyvumą, kaip toli jūs pasiryžę eiti dėl vaikų gerovės? Štai ką D. Šakalienė siūlo daryti su romais: „svarbu juos suskirstyti šeimomis, ir iškeldinti į skirtingas Lietuvos vietas.“

Jei, šiuo atveju, politikei užtenka ryžto pasiūlyti valstybės prievartą, tai kokią išvadą pasiūlys homofobiškasis kaimynas prisiminęs, kad, augdami LGBT šeimose Lietuvoje, vaikai patiria „žalą socializacijai, savivertei, tapatybei“? Galbūt LGBT šeimas irgi reikėtų iškeldinti,  o gal gelbėti vaiką paskiriant jį augti šviesiosios daugumos šeimoje?

Kitų valstybių patirtis rodo, kad burtažodis „vaikų gerovė“ ne kartą tapo įrankiu, panaudotu mažumų baudimui. D. Šakalienė šį kodą naudoja neapibrėžtai ir lanksčiai. „Vaikų gerovė“ nėra naudojama LGBT šeimose augančių vaikų gerovei. Jis nukreiptas prieš LGBT šeimas: patvirtinamas „idealusis“ daugumos vaikas, kuris auga tik hetero-šeimoje, o konkrečių vaikų skriaudimas pateisinamas dėl abstrakčiųjų vaikų gerovės. Galima išgirsti net ir tykų grasinimą – nerekomenduotina užsiimti saviveikla ir susilaukti vaikų be daugumos leidimo.

Yra  suaugusių LGBT tėvų vaikų, užaugusių Lietuvoje, kuri buvo gerokai homofobiškesnė nei dabar. Tarprasinių šeimų vaikai patirdavo realių grėsmių gyvybei, o skurdžiai gyvenančiųjų atžalos, ypač augantys mažumų grupėse, nuolat patiria struktūrinę nelygybę ir valstybės prievartą. Tačiau jie yra, kaip ir LGBT šeimos, visada buvo ir visada bus. Nei homofobiškas kaimynas, nei moralizuojantys politikai nesustabdys mūsų gyvenimo ir neatims mūsų laisvės. Deja, pasiūlymai ją riboti ar palikti normatyvines spragas gali ateiti net iš tų, iš kurių to nesitikėjome.

LGBT orumas

Žmogaus teisės – pats savaime iki galo neapibrėžtas terminas, kuriuo gali naudotis tiek neoliberalūs, tiek neokonservatyvūs projektai. Šiuo metu tą aiškiai matome Lietuvoje: kuriasi žmogaus teisių gynimo fondai ir laisvos visuomenės institutai iš tiesų kovojantys prieš žmogaus teises (reprodukcines ir LGBT asmenų teises). Taip pat aišku, kad žmogaus teisės yra naudojamos įtvirtinant perskyrą tarp Rytų ir Vakarų, centro ir periferijos Europos Sąjungoje. Noriu tikėti, kad žmogaus teisės Lietuvoje nebus okupuotos išskirtinai neoliberalizmo ir neokonservatyvizmo jėgų. Nors jų burtažodžiai gali būti panaudoti prieš mažumas, atsisakyti jų kaip „pono įrankių“ būtų klaida, nes žmogaus teisės suteikia galimybę LGBT teikti reikalavimus iš žmogaus orumo perspektyvos.

LGBT žmonių orumas neleidžia nusižeminus laukti labdaros iš gerųjų ponių, kurios rūpinasi vaikais ir vargšais. Jis neleidžia laukti, kol visuomenė magiškai taps gerbiančiais kaimynais. Jis reikalauja būti atviram, negyventi toje perspektyvoje, vadinama „išpažintimi“, parklupdančia Kitą į nusidėjėlio ar stigmas atveriančiojo poziciją. LGBT tapatybė nėra tai, ką reikėtų slėpti. Ji verčia teikti teisingumo reikalavimus, kurio mums reikia ne mažiau, nei kitiems žmonėms. Jei esame laikomi žmonėmis, turime turėti tokias teises, kaip ir kiti žmonės: susituokti, susilaukti vaikų, įsivaikinti (juolab, savo pačių auginamus vaikus). Žmogaus teisės taip pat suteikia galimybę reikalauti nelaikyti vaikų už įstatymo ribų. Žmogaus teisės mums priklauso, net jei jūs „šiuo metu“ nerekomenduojate jomis naudotis.

„Kaip jūs apeinate įstatymą?“ – viena žurnalistė kažkada manęs paklausė kaip LGBT asmens, su partnere auginančio vaiką. Žmogiškas LGBT orumas leidžia garsiai nusijuokti iš šio klausimo kaip ir iš D. Šakalienės rekomendacijos. Pirma, jokios teisinės normos LGBT asmenims nedraudžia susilaukti vaikų. Net nusikaltėliams ar priklausomiems nuo įvairių medžiagų asmenims nėra draudžiama susilaukti vaikų. Beje, jiems nerekomenduojama to nedaryti. Jų vaikai – pripažįstami jų vaikais, o mūsų vaikai pripažįstami tik pusiau, t.y. antros mamos teisė nemato. Antra, mūsų (mažumos) etinės normos nėra jūsų (daugumos) etinės normos. Mūsų normos išplaukia iš mūsų žmogiško orumo nepaisant homofobiškojo kaimyno nuomonės, kad mums jis nepriklauso. Mes leidome sau jį turėti atmesdami daugumos viršenybę. Ir taip, „mes“ irgi nesame apibrėžti. Esame labai įvairios  būtybės su unikaliomis patirtimis ir daugybe takių tapatybių dalių, kurių jungtis nebūtinai yra priklausymas LGBT.

Kai kalbu apie reikalavimus, kuriuos teikia žmogiškas LGBT orumas, šneku apie tai, kas rūpi man ir kitiems tą orumą turintiems žmonėms, jaučiantiems savo galią, neprašantiems išrišimo ir nesitikintiems labdaros.

Kaip D. Šakalienė ir kiti politikai gali suprasti mūsų kovą ir LGBT teikiamus reikalavimus? Pirma, atverskite kortas. Deklaruokite savo įtakos šaltinius: su kuo jūs kalbate, kaip susidarote nuomonę, ką jūs skaitote. Tokių tyrimų, lyginančių LGBT šeimose augančius vaikus skirtingose visuomenėse, aš nežinau, nors šia sritimi domiuosi ir tyrimus seku. Įdomu sužinoti, kas juos atliko. Antra, kalbėdami apie mažumas,  atsargiau vertinkite valstybės prievartą. Trečia, susilaikykite nuo moralizavimo ir nustokite žiūrėti pro homofobiško kaimyno prizmę. Ketvirta, suvokite LGBT žmogišką orumą, kurio pagrindą sudaro ne jūsų, bet tik mūsų pačių leidimas sau būti laisviems. Penkta, suvokite savo funkciją kaip politikų ir esamų/būsimų įstatymų leidėjų. Jūs formuojate viešąją nuomonę, tad jauskite atsakomybę. Mažiausia, ko šiuo metu reikia, tai reprodukuoto, įgalinto, žmogaus teisių aureolėmis papuošto, neokonservatyvus diskurso.

Teksto autorė Laima Vaigė yra teisininkė, žmogaus teisių aktyvistė, mokslinių straipsnių autorė. 

Komentarai (1)
  1. ppp

    iš tiesų D. Šakalienė gana kryptingai pristatoma kaip žmogaus teisių gynėja, buvau tuo ir bepatikįs, bet štai. cituojamo interviu nebuvau matęs, ačiū už straipsnį. kandidatės “reitingai” mano akyse smarkiai smuko.
    nors reakcija į pasiūlymą romams atrodo gal ir perdėta, ta prasme, kad galbūt išties yra romų šeimų, kurios nori išsikelti iš taboro – tarkime, čia galioja tas pats principas, paklausti jų pačių (kas turbūt nėra taip paprasta). vargu ar čia buvo kalbama apie priverstinį skaidymą.
    religinio ar “savųjų” masės autoritarizmo šalininkai patogiai pamiršta, kad demokratija – tai ne tik daugumos sprendimai, bet ir individo autonomija, ne tik nuomonės, bet ir argumentai. man regis, tokie kuriozai kaip D. Šakalienės manevravimas, taip pat radikalių masės autoritarų žaidimai su “žmogaus teisių” retorika rodo, kad randasi poreikis ir naujai kalbai, o gal naujoms praktikoms.

    2016 09 20 / IP: 158.129.152.246


    Netinkamas komentaras?

Susiję straipsniai