Skaitinys

LGBT bendruomenės metraštininkas: kova priminė paauglystėje patirtą Sąjūdžio laikotarpį

Svetainė „GayLine.lt“ du dešimtmečius telkia Lietuvos LGBT bendruomenę. Augusi kartu su nepriklausoma Lietuva, jos istorija ir vystymosi aplinkybės – savotiškas Lietuvos demokratijos metraštis. Jis primena ir tuos laikus, kai homoseksualūs žmonės vis dar buvo egzotika, ir pirmuosius protestus prieš „gėjų eitynes“ Lietuvoje, kai tokių dar net nebuvo. Vienas iš „GayLine.lt“ įkūrėjų ir administratorių Antanas, žinomas slapyvardžiu Oxious, sako, kad visuomenė praėjo ilgą kelią, ir nors neapykantos šiandien mažiau, tačiau homofobija persikelia į teismų praktiką.

Eitynės "Už lygybę", 2010 m., Vilniuje

Daumantė Baranauskaitė (toliau – D. B.) „GayLine.lt“ atsirado 1995 m., jau dekriminalizavus homoseksualius santykius. Kaip kilo idėja kurti tokio turinio tinklapį?

Antanas-Oxious (toliau – A. O.) 1995 metais informacija apie LGBT buvo praktiškai nepasiekiama. Spaudoje „praslysdavo“ vienas kitas pikantiškas straipsnis, pavyzdžiui, laikraštyje „Dvidešimt centų“ apie „homoseksualistus“. Nors verta pastebėti, kad tie straipsniai nebūdavo pikti, veikiau – pikantiški.

Jei nieko asmeniškai nepažinojai – susipažinti, sužinoti, surasti buvo labai sunku. Aš pats visiškai atsitiktinai sužinojau apie Lietuvos gėjų lygos (LGL) organizuojamus „Amsterdamo“ renginius Vilniuje. Esant tokiam vakuumui, kilo mintis pasidalinti informacija apie judėjimo už žmogaus teises istoriją, LGBT simboliką, ,,Amsterdamo“ renginius bei suteikti erdvę pažintims.

D. B. Kaip, be ,,Amsterdamo“ klubo, homoseksualiems asmenims buvo galima susipažinti, bendrauti?

A. O. Galimybės buvo labai ribotos, net ir apie klubus Lietuvoje daugiau žinojo užsieniečiai: ši informacija buvo skelbiama gide turistams „Vilnius in Your Pocket“. Be „Amsterdamo“ klubo, Kaune gyvavo legendinis „Mefistofelis“ – nuolat sausakimšas, jame dūgzdavo ne tik LGBT publika, bet ir studentai, taip pat estrados žvaigždės ir žvaigždutės. Kitų komunikacijos kanalų praktiškai nebuvo, gelbėdavo tik „gaydar“ radaras, kuris padėdavo surasti „savus“. Dar gyvavo gandai, kad kažkur parkuose „tokie“ renkasi. Populiarėjant internetui, IRC pokalbių kanalas suteikė galimybę betarpiškai bendrauti su kitais „tokiais kaip ir tu“, neatskleidžiant savo tapatybės. Atsirado ir „GayLine“ svetainė, kurioje buvo galima susikurti savo anketą.

D. B.  Su kokiomis problemomis teko susidurti? Ar buvo norinčiųjų cenzūruoti „GayLine“?

A. O. Gal ir keista, tačiau cenzūriniai bandymai ir puolimas prasidėjo Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Solidžiausios buvo Seimo pastangos riboti ir net kriminalizuoti informaciją apie homoseksualumą. Nedaug kas pamena, kad pirmosios iniciatyvos „apsaugoti“ nepilnamečius Seime gimė dar 2006 metais (Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas).

Įstatymo pataisos patyrė daug pakeitimų, tačiau iki šiol jomis ribojama informacija apie LGBT nepilnamečiams, nors būtent LGBT nepilnamečiai aštriausiai patiria patyčias dėl savo orientacijos.

D. B.  Per dvidešimt veiklos metų aplinka, matyt, nemažai kito. Gal galite išskirti reikšmingus laikotarpius?

A. O. Įvykiai ir situacija visuomenėje tiesiogiai atsispindėjo ir mūsų tinklapio diskusijose, iniciatyvose, straipsniuose. Žvelgdamas į 1995-2000 metus manau, kad tuomet svarbiausia buvo lankytojų anonimiškumas. Internetas 1995-aisiais buvo pasiekiamas tik LITNET vartotojams – daugiausia studentams ir universiteto darbuotojams. Daugelio internautų elektroninis paštas buvo tiesiog vardenis.pavardenis@universitetas.lt, o kompiuterio IP adresas gan tiksliai galėjo nusakyti mokslo įstaigos kabinetą, iš kurio naršoma. Svetainėje buvo skyrelis pažintims, kur lankytojai talpino savo skelbimus – el. pašto adresas buvo slepiamas, ir tik atsakę į skelbimą, lankytojai galėdavo tiesiogiai bendrauti.

D. B.  Ar pastebėjote pokyčių Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą?

A. O. Nuo 2005 metų visuomenė pradėjo kreiviau žiūrėti į LGBT – iki tol tai buvo tik „įdomi“ socialinė grupė, tačiau tais metais situacija pradėjo keistis: pradėta formuoti nuomonė, kad LGBT yra grėsmė nepilnamečiams, šeimoms, „tradicinėms“ vertybėms, esą yra Lietuva ir lietuviai, kurie priešinti su kažkokiais pašaliečiais „homoseksualistais“. Tvirtinta, kad LGBT – tai kažkokie asmenys, gaunantys pinigus, kad vykdytų destruktyvią veiklą idiliškoje Lietuvoje.

Taip atsirado terminas „tolerastija“, surengtas pirmasis protestas prieš „gėjų paradus“ Lietuvoje, nors pirmosios LGBT eitynės įvyko tik 2010 metais.

"Gėjams - ne", 2010 m., 15min.lt nuotr.

,,Gėjams – ne”, 2010 m., 15min.lt nuotr.

Įdomu, kad tiek veikla, tiek  metodai Lietuvoje ir Rusijoje buvo analogiški: jau 2006 metais Seime kelią pradėjo skintis homofobiškos įstatymų iniciatyvos, Katalikų bažnyčia ėmė aktyviai prieštarauti LGBT teisėms, uždraustos Tolerancijos vilkiko kelionės. Į Lietuvą kai kurie Seimo nariai pasikvietė homofobiška pozicija pagarsėjusį pastorių Scott Lively, kuris dabar teisiamas už nusikaltimus žmoniškumui. Tad gėjais buvo „užsiimta rimtai“.

Tačiau tai suaktyvino ir LGBT bendruomenę. Iki tol buvo klubai, pažintys, tačiau realiai politinėje erdvėje veikė tik Lietuvos gėjų lyga. 2005 m. įsikūrė Tolerantiško jaunimo asociacija, po metų „GayLine.lt“ surengė pirmuosius „Gėjų pupulių“ ir „Lesbiečių braškyčių“ rinkimus, skirtus atkreipti dėmesį į homofobiškiausius politikus ir visuomenės veikėjus.

Po dvejų metų pirmą kartą aktyviai agitavome Seimo rinkimuose balsuoti už politikus, pasisakančius už žmogaus teises. O 2009 metais įvyko, ko gero, pirmasis atviras piketas prie Prezidentūros už LGBT teises.

Piketas prie Prezidentūros, 2009 m.

Piketas prie Prezidentūros, 2009 m.

Problemos Lietuvoje tapo žinomos Europos Parlamente, Europos Komisijoje, į procesą įsitraukė Europos politikai. Tai buvo labiausiai LGBT bendruomenę mobilizavęs laikotarpis, pasibaigęs 2010 metų „Baltic Pride“ eitynėmis Vilniuje. Psichologiškai tai priminė paauglystėje patirtą Sąjūdžio laikotarpį.

D. B.  Užsiminėte apie  „Gėjų pupulių“ ir „Lesbiečių braškyčių“ rinkimus, kurių laimėtojus „apdovanodavote“ bendruomenės dėmesiu „už įtartinai didelį, kartais netgi perdėtą susidomėjimą homoseksualių žmonių santykiais“. Kaip kilo poreikis rengti tokias akcijas?

A. O. Pirmieji rinkimai įvyko 2006 metais, jie buvo atsakas į aktyvias pastangas riboti LGBT teises Lietuvoje. Ironiškomis nominacijomis atkreipėme dėmesį į politikus ir visuomenėje žinomus asmenis, kurie skleidė dezinformaciją, kurstė neapykantą prieš LGBT. Pamenate plačiai nuskambėjusį „Gėjų manifestą“, kuris neva atskleidžia baisius homoseksualų kėslus? „Informaciją“, kad gėjai vidutiniškai miršta 20 metų jaunesni ir „dešimtkart“ dažniau tvirkina vaikus? Kad homoseksualiais tampama, nes mūsų motinos norėjo pasidaryti ar pasidarė abortus? Visuotinai keliamą paniką, radus brokuotą lėlę? Šiais ir kitais „nušvitimais“ pasidalinome su savo skaitytojais, o nugalėtojus apdovanodavome kilimėliu kojoms valytis su užrašu „Žmogaus teisės“.

gayline.lt nuotr.

GayLine.lt nuotr.

D. B.  Kaip LGBT padėtį apibūdintumėte šiandien?

A. O. Dabar jau užaugo LGBT karta, kuri nebijo ne tik savęs, bet ir atvirumo. Apmažėjo ir marginalų, ekstremaliomis priemonėmis „kovojančių prieš gėjus“. Tačiau homofobija ir pastangos diskriminuoti niekur nedingo, jos tiesiog transformavosi į teismų praktiką: vis dar tęsiasi „Gintarinės širdies“ istorija, kurios centre pasakos, neva žalojančios nepilnamečius; didelį atgarsį sukėlė teismo išaiškinimas, kad socialiniame tinkle ,,Facebook“ grasinimų sulaukusi vaikinų pora pati bučiniu išprovokavo neapykantą; Migracijos departamento sprendimas neseniai nesuteikė laikino leidimo gyventi Lietuvoje tos pačios lyties sutuoktiniui-nelietuviui.

Manau, prasidėjo rafinuotesnis laikotarpis, kai bandoma įtvirtinti teisę diskriminuoti socialines mažumas, neva ginant daugumos teises nematyti šių mažumų. Įdomu, kad ir daliai mūsų bendruomenės būdingas Stokholmo sindromas – neva visuomenė tik ginasi, sėdėtume sau tyliai, ir viskas būtų puiku… Manau, kad šis laikotarpis baigsis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais. Juolab, kad panašių bylų jau būta, o nutartyse Teismas pasisakė, kad žmogaus teisė į saviraišką ir žodžio laisvę negali priklausyti nuo to, ar jo išraiška patinka daugumai.

D. B.  Dekriminalizavus homoseksualius santykius atsirado tokie gėjams skirti laikraščiai kaip  ,,Naglis“, ,,Amsterdamas“. Kodėl, Jūsų manymu, dabar tokių leidinių nėra, nors apie homoseksualumą, biseksualumą, translytiškumą kalbame kur kas daugiau?

A. O. Norėčiau galėti pasidžiaugti, jog nebėra poreikio tokiems leidiniams, ir   kad informacine erdve dalinamės kartu su visuomene dienraščiuose ir žurnaluose – deja, taip nėra. Prieš du dešimtmečius „Naglį“ ir „Amsterdamą“ leido entuziastai. Paradoksalu, bet dabar, po 20 metų, LGBT leidinių platinimas ribojamas dėl jų tariamo kenksmingumo nepilnamečiams. Neduok dieve, leidinio viršelyje šypsosis laiminga homoseksuali šeima – spaudos kioskuose jų, ko gero, neįsigytumei.

O iš esmės atsakant į Jūsų klausimą, turbūt visi matome, kad nemažai spausdintų leidinių išgyvena krizę, tik kokybiškiausi save „parduoda“. Be to, LGBT rinka nedidelė, verslas iki šiol bijo reklamuotis LGBT bendruomenei skirtuose kanaluose.

2009 m. "Lesbiečių braškytės" titulą pelnė Vilija Abramikienė, "Gėjų pupilio" - Mykolas Drunga.

2009 m. ,,Lesbiečių braškytės” titulą pelnė Vilija Abramikienė, ,,Gėjų pupilio” – Mykolas Drunga, GayLine.lt nuotr.

D. B. Ar, Jūsų manymu, lietuvių kalba prieinamos, objektyvios informacijos LGBT temomis, yra pakankamai?

A. O. Pačios informacijos nėra mažai, tačiau jos sklaida tikrai nepakankama. Dažnai ši informacija skelbiama tinklapiuose, skirtuose konkrečiai tuo metu vykdomiems projektams ar organizacijų svetainėse. Kol ši informacija netaps visuotinai pasiekiama, kol didieji šalies dienraščiai ir informaciniai portalai dalinsis tik pikantiškomis ar kriminalinėmis naujienomis apie LGBT, tol šios informacijos nepakaks. Pati LGBT bendruomenė jau žino apie save, tačiau daliai visuomenės girdimi tik politikos marginalų bauginimai.

Šiemet Vilniuje rengiamas trečiasis LGBT* festivalis „Baltic Pride 2016“. Savo pasakojimų serijoje „LGBT* balsai“ manoteises.lt prisimins šios bendruomenės istoriją ir supažindins skaitytojus su artėjančio festivalio programa bei dalyviais.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai