Skaitinys

Litvakų portretai: Eliotas Palevsky iš Floridos ir paralelinis Vilnius Niujorke

Tęsiame ciklą „Litvakų portretai“. Tarp narsių partizanų, kovojusių prieš okupacinę jėgą, buvo daug žydų. Eliotas Palevsky iš Floridos pasakoja, kaip jo tėvai susipažino Naručio miškuose, ir kaip jie bandė sukurti paralelinį Vilniaus žydų gyvenimą Niujorke.

Anaidos Simonian koliažas.


Sveiki, Eliotai. Ar galėtumėte papasakoti savo šeimos istoriją?

Mano mama gimė Švenčionyse, pasiturinčioje miestietiškoje, galėčiau net sakyti, buržuazinėje šeimoje. Šeimoje visada buvo muzikos, jie turėjo tarnaitę, šešis vaikus ir gerai sugyveno su savo kaimynais. Mano mama kilo iš labai pasaulietiškos šeimos, ji buvo jauna romantikė. Kai po daugelio metu kartu su mama grįžome į Švenčionis, susipažinome su vietiniu lietuviu, kuris prisiminė, kad kai jie išvedė žydus iš Švenčionių, tariamai į Kauno getą, bet iš tikrųjų į Panerius, jo pareiga buvo surinkti visus likusius po žydų daiktus. Turiu išlikusią nuotrauką, kurioje mama sėdi su juo mažoje miesto aikštėje. Ir verkia.

Mano tėvo istorija visiškai kitokia. Jis kilęs iš chasidų bendruomenės Vilniuje, kas buvo gan neįprasta. Lankė ješivą Vilniuje, gyveno Subačiaus gatvėje, vargingiems žydams skirtuose būstuose. Bet jis niekada nenorėjo įsitraukti į religinę bendruomenę, jis troško būti darbininku. Jo tėvas jam kartodavo: jeigu nori būti darbininku, susirask amatą. Ir jis tapo pameistriu juvelyrikos dirbtuvėse. Tėtis greitai įsitraukė į vietos Bundo (Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga – red. pastaba) veiklą, tapo aktyviu jo nariu. Nors buvo dar labai jaunas, jis tapo Metalininkų (kalvių, juvelyrų ir t.t.) sąjungos pirmininku. Tėvas turėjo lyderio savybių, už jį balsavo visi: ir komunistai, ir sionistai. Vilniaus gete vienu metu jis pirmininkavo FPO (Jungtinė partizanų organizacija – red. pastaba), turėjo netgi savo asmens sargybinį. Tačiau, ką noriu pasakyti, jis kilo iš visiškai kitos realybės negu mano motina. Jis nesidomėjo muzika, jam tai atrodė nereikalinga. Be to, jis jau turėjo šeimą, žmoną ir sūnų, kurie buvo paimti iš geto egzekucijai, jam trumpam išvykus į misiją. Aš prisimenu savo tėvą verkiantį tik vieną kartą gyvenime, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, grįžome su mano broliu ir tėvu į Vilnių. Tada stovėjome mažojo geto teritorijoje ir tėvas tarė: „Štai čia mes gyvenome. Nežinau, ar tą kartą pasielgiau teisingai“. Jis gailėjosi, kad tąkart buvo išvykęs ir neliko kartu su savo šeima. Aš niekad daugiau nemačiau savo tėvo verkiančio.

O kur susitiko Jūsų tėvai?

Mano tėvai susitiko Naručio miškuose (dabar Baltarusija – red. pastaba) kaip partizanai. 1986 m. buvo sukurtas dokumentinis filmas apie žydų partizanų pasipriešinimą Antrojo pasaulinio karo metais „Partisans of Vilna“ (1), kuris pasakojo ir mano tėvų istoriją. Jis buvo vyresnis, labiau patyręs, o mano mama dar visiškai jauna, praradusi šeimą bei savo tuometinį vaikiną. (2) Jis pateko į priešų pasalą, buvo sužeistas, ir galiausiai nusižudė, kad niekas negalėtų iš jo išgauti informacijos. Taigi jie netikėtai tapo pora.

Žydų partizanai iš Nekama, būrio, Eliat Gordon Levitan nuotr.

Kokie buvo Jūsų pirmieji apsilankymai Vilniuje? Kaip Jūs jautėtės?

Išvykos į Vilnių buvo kaip nostalgiškas grįžimas kažkur, kur manęs niekada nebuvo. Tačiau aš gerai pažinojau miestą, žinojau, kur yra pastatai, nes jie buvo mūsų šeimos istorijos dalis. Mūsų šeimoje jautėme pasiaukojimą ir didžiulę meilę jidiš kultūrai ir socialdemokratiškoms pažiūroms, kurios tapo mūsų tikėjimu, bet ne religija. Daugeliui žydų naujieji politiniai judėjimai pakeitė mesijo laukimą. Religinė aistra išliko, tik su pasaulietiškais įsitikinimais. Tai buvo kažkas labai autentiško Vilniui, vietinei litvakų kultūrai. Vilnius buvo vienas iš autentiškų jidiš miestų, tai buvo viena pagrindinių kalbų mieste. Tačiau ir nežydai, reikalui esant, galėjo kalbėti jidiš. Čia susiliejo skirtingi politiniai ir religiniai judėjimai, jie visi buvo susiję, kartais konkuravo, kartais bendradarbiavo, bet svarbiausia, kad jie visi buvo susiję, tvyrojo pilnos bendruomenės jausmas.

Toks mažas pasaulis, a kleyne velt.

Taip, tiesa. Ir žydų bendruomenės gyvenimas Vilniuje buvo labai išvystytas. Veikė žydų ligoninė, žydų sveikatos apsaugos sistema, kurios pradininku buvo Cemachas Šabadas, žydų mokyklos, mokytojų seminarija, Talmudo mokyklos, jidiš spauda. Žmonės turėjo paralelinę visuomenės struktūrą, kurios mes, kaip Holokaustą išgyvenusios šeimos vaikai, gyvenantys Niujorke, neturėjome, tačiau tėvai stengėsi atkurti analogišką Vilniaus žydų pasaulį. Šeimoje bendravome tik jidiš kalba, lankėme jidiš kultūros centrą, popamokines jidiš veiklas. Po normalių pamokų mokykloje eidavome į Šolemo Aleichemo kultūros centrą, būdavome ten iki 18 val. ir taip – kiekvieną dieną. Aš vėliau pradėjau lankyti žydų gimnaziją, po to baigiau pedagoginį universitetą, gavau mokytojo išsilavinimą. Tai, kas mums buvo paralelinis pasaulis, tėvams tai buvo tikrovė, prarastoji tikrovė.

Ar norėtumėte apsigyventi Vilniuje?

Ne, nemanau, būtų sunku. Ar galėčiau ten dirbti? Dirbti galbūt ir galėčiau. Man netgi sunku gyventi Floridoje, nors čia gyvenu jau 40 metų. Manau, kad galiausiai grįšiu į Niujorką.

O kaip su šeimos atmintimi apie Lietuvą? Ar mokėtės taip pat apie šalies geografiją, kur viskas vyko?

Mes išaugome šeimoje, kurioje Holokaustas buvo kertinis įvykis ir svarbiausia patirtis. Taigi visi pasakojimai buvo apie šeimą, apie tuos, kurie žuvo, kas jie buvo, kur gyveno, ką darė. O taip pat apie partizanų patirtį. Kadangi mano tėvai buvo vieni pirmųjų, kurie atplaukė laivu į Niujorką, mūsų mažas butas Bruklino rajone tapo neformaliu imigrantų centru. Visi nauji atvykėliai galėjo pas mus apsistoti. Tėvas eidavo į Fultono žuvies turgų nupirkti žuvies, bulvių ir svogūnų, kuriuos mano mama gamindavo svečiams. Nuo to laiko negaliu pakęsti kepamos žuvies kvapo. Bet istorijos, kurias jie pasakodavo, ir ašaros, kurias liedavo, buvo tas pasaulis, kuriame aš užaugau. Vietų geografija neturėjo prasmės, kol neužaugau ir nepradėjau domėtis pats. Visos vietos buvo jų galvose, jie neturėjo apie tai pasakoti. O man norėjosi sužinoti, kur iš tikrųjų yra Vilnius, koks atstumas iki Varšuvos ar Lodzės, kur yra Švenčionys.

Visada jaučiau tėvo pasididžiavimą Vilniumi. Mano tėvas buvo aktyvus bundistas, o Vilnius, kaip žinoma, buvo svarbiausias šio judėjimo centras. Bet taip pat ir žydų mokslo centras. Mano tėvas studijuodavo su manimi Gemarą – nors buvo nereligingas, jis norėjo, kas aš išmanyčiau žydų religinius traktatus. Jis priešinosi religinėms institucijoms, bet ne Dievui. Mes užsaugome nešvęsdami jokių religinių švenčių. Žinojome apie jas, bet nepraktikuodavome. Niujorke žydų mokiniai galėjo nelankyti pamokų švenčių metu, kad galėtų nueiti į sinagogą. Mano tėvas sakė: „Arba eini į sinagogą, arba į mokyklą“. Kadangi labai nenorėjau eiti į šventyklą, teko eiti į mokyklą. O mokykloje mokytojai sakydavo: „Bet tu gi žydas, neturėtumei būti mokykloje, tai atrodo netinkama.“

Kai išgirstate žodį Lietuva, kokios pirmos mintys šiandien kyla Jūsų galvoje?

Ironiška, bet fizinis žydų pasaulis tebėra Vilniuje. Išliko pastatai, Rommų spaustuvė, namai Subačiaus gatvėje, sinagoga (žinoma, tik viena), žydų ligoninė. Tačiau nebeliko žmonių. Čia ir yra didžiausia ironija. Savo vaizduotėje aš apgyvendinau Vilnių ne tik žydais, bet ir kitomis tautomis, man šis miestas yra daugiakultūris. Toks jis buvo ir man sukurtas – mitinis multikultūrinis Vilnius.

Besiklausydama Jūsų suprantu, kad ir aš susikūriau daugiakultūrio Vilniaus įvaizdį iš knygų, istorinių pasakojimų, būtent prieškarinių rašytojų ir poetų. Bet man atrodo, kad po Antro pasaulinio karo tas tarpkultūrinis suvokimas, atvirumas, miesto tapatybė buvo prarasta. Šiandien daugiakultūrio Vilniaus istorija yra miesto vizitinė kortelė turistams pritraukti. Tačiau nebeliko to nuoširdaus, autentiško daugiakultūrio miesto veido.

Deja, turiu pripažinti, kad esate teisi. Man pasirodė, kad tas pats įvyko ir Lenkijoje, atsirado toks „žydų paveldo turizmas“, skirtas pritraukti daugiau turistų. Vieniems to pakako, tačiau yra žmonių, kurių netenkina vien komercinė pasiūla, jie nori sužinoti daugiau, domėtis istorija, suprasti.

Aš nežinau, ar tai sugrąžins miesto daugiakultūriškumą, bet galbūt laikui bėgant gali atkurti istorinę atmintį.

Tikrai taip. Turėtumėme daugiau investuoti į edukaciją, papildyti švietimo programas. Šiandien mokyklose apie žydus yra mokoma Holokausto kontekste: buvo žydai, tada juos nužudė ir viskas. Vis dar trūksta išsamaus tyrinėjimo ir domėjimosi, kokia buvo ta žydų bendruomenė prieš karą, kaip arti jie sugyveno su mumis, kokie buvo tarpusavio santykiai.

Tiesa. Kartą sutikau jauną mokslininkę Tatianą Batanovą, buvusią Žydų studijų programos vadovę Kijeve, kurios paklausiau, kodėl ji, nebūdama žyde, susidomėjo žydų istorija. O ji man atsakė: „Aš esu istorikė ir ką beskaityčiau, ką betyrinėčiau, man vis kažko trūko, trūkdavo pilno vaizdo, jausdavau, kad mūsų šalies istorijoje yra baltos dėmės. Ir tada supratau, kad tos baltos dėmės yra žydų istorija“. Kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, šalies valiuta grivina buvo trimis kalbomis: ukrainiečių, lenkų ir jidiš. Svarbu suprasti, kad žydai sudarė ne atskirą elementą, bet buvo integrali visuomenės dalis. Tai aktualu ir Lietuvai. Tu negali suprasti savęs, negali suprasti savo šalies, savo istorijos, jeigu pamiršti įtraukti ir tuos istorijos įvykius, kurie galbūt ne visada buvo džiaugsmingi, bet yra neatsiejama visumos dalis.

Taigi kas Jums yra Lietuva šiandien?

Aš tapatinu Vilnių labiau su mitu nei su tikrove. Kai pirmą karta apsilankiau mieste, jaučiausi tarsi būčiau grįžęs namo, pažinojau visus pastatus, buvo keistas jausmas. Atvykęs antrą kartą, susidūriau būtent su ta ironija – žydų miestas be žydų. Tik kai jau atvykau trečią kartą dėstyti Vilniaus jidiš vasaros mokykloje, galėjau apjungti tuos du pasaulius – mitą ir tikrovę.

Pastebėjau, kad kai klausiu Jūsų apie Lietuvą, Jūs vis tiek sugrįžtate mintimis į Vilnių, į konkretų miestą. Ir kiti mano pašnekovai, kurių šeimos kilusios iš Kauno ar Kėdainių, pasakodavo tik apie konkretų miestą ar miestelį. Išlikusi šeimos atmintis atrodo labai lokali. Prisimenu Č. Milošo aprašytą „mažosios tėvynės“ sampratą…

Man yra žinomi ir kiti miestai, pvz. Kaunas. Mano tėvas dirbo Kaune, aš pažįstu miestą, man patinka Laisvės alėja, ten gyveno mano dėdė. Taigi ir kiti miestai yra mūsų šeimos geografijos dalis. Tačiau turite suprasti, kad tai nebuvo tikra šalis, aš užsaugau su mitologine valstybe savo vaizduotėje. Mano tėvas galėjo pasakoti ir apie Trakus, mes girdėjom apie karaimus, tačiau visa Lietuva man buvo Vilnius. Kai tai suvoki kaip vaikas, tai tampa tiesa visam gyvenimui.

1. Nuoroda į filmą: https://www.imdb.com/title/tt0091726/
2. Daugiau informacijos apie Elijaus motiną Chają Porus Palevski galite rasti čia: http://jewishpartisans.blogspot.com/search/label/Chaya%20Porus%20Palevsky

Pokalbių ciklas „Litvakų portretai“ atsirado padedant JIVO Žydų tyrimų institutui Niujorke, Baltijos-Amerikos laisvės fondui ir Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Niujorke.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Mokantis istorijos“, kurį finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) ir fondas „Remembrance, Responsibility, Future“ (EVZ). Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai