Skaitinys

Litvakų portretai: menininkė iš Pietų Afrikos Respublikos Caely Jo

Tęsiame ciklą „Litvakų portretai“. Ar žinojote, kad dauguma Pietų Afrikos Respublikos žydų yra litvakų kilmės? Aktorė ir dainininkė Caely Jo pasakoja, kaip atrodo šiandieninė žydų bendruomenė PAR, ir kaip ji atrado ryšį su savo šeimos istorija per senas jidiš dainas ir kalbą.

Anaidos Simonian koliažas.

Ar galėtumei papasakoti savo šeimos istoriją. Ką apie ją žinai?

Žinau, ir tai labai svarbus faktas, kad apie 90 proc. Pietų Afrikos Respublikos (PAR) žydų yra kilę iš Lietuvos. Aš esu trečiosios kartos imigrantų palikuonė, taigi mano proseneliai atvyko į PAR maždaug 1930-ais. Mamos ir tėčio seneliai kalbėjo jidiš. Jie turėjo sunkius ir vargingus gyvenimus, kaip ir dauguma žydų. Tačiau Pietų Afrikos Respublikoje jie buvo sutinkami labai šiltai. Čia jau buvo spėjusi susikurti artimai bendraujanti imigrantų žydų bendruomenė, kuri siekė padėti atvykstantiems. Tą bendruomenę vienijo ortodoksinis judaizmas, Keiptaune ir Johanesburge veikė žydų sekmadieninės mokyklos, 1905 m. buvo pastatyta pirmoji ortodoksinė sinagoga. Jos rabinas buvo iš Lietuvos.

Tai, atrodo, suprantama, kadangi Lietuvoje tuo laiku jau buvo įsišaknijęs misnagdim, religinis žydų judėjimas, prieštaraujantis chasidiniui judaizmui.

Taip, tiesa, jie buvo tikri ortodoksai. Tačiau imigrantams sunku naujoje visuomenėje, jie negali laikytis visų religinių taisyklių, kurių norėtų. Reikia prisitaikyti. Ypač tais laikais. Šeimos dažnai išsiskirdavo. Pirmieji atvažiuodavo sūnūs, susirasdavo darbą ir tik tada kviesdavo savo šeimas. Kai jau visa šeima būdavo kartu, tada dirbti pradėdavo seserys, o broliai galėdavo lankyti mokyklas, universitetus. Vyresnės kartos moterų prisiminimuose daug nuoskaudų apie tai, kad jos negalėjo mokytis.

Taigi bendruomenė buvo labai glaudi ir pasiruošusi padėti atvykėliams. Jie nukreipdavo naujakurius į konkretų miestelį, padėdavo susirasti darbą. Dauguma jų buvo prekybininkai. Neseniai išgirdau linksmą istoriją, kad kelios moterys Vudstoke (Keiptauno priemiestyje) turėjo ožkų ar avių ūkį, kadangi mokėjo daryti sūrį ir kitus produktus iš pieno. Moterys pradėjo organizuoti arbatos vakarėlius, kurių metu vykdavo piršlybos, jos organizuodavo santuokas. Kartais jos nuspręsdavo, kad pvz. litvakas turi vesti Vokietijos žydę ir tai tapdavo problema. Bet iš kitos pusės, imigrantai pradėjo asimiliuotis, kas atrodė neįmanoma tuometinėje Europoje.

Nes visi atsirado naujoje erdvėje, naujoje bendruomenėje…

Būtent. Visi turėjo pritapti. Kas įdomu, jeigu apsilankytumei šiandien senelių namuose, galėtum iš karto pasakyti, kuris yra iš Vokietijos, o kuris litvakas.

Tikrai? Kaip galėtumei nupasakoti tuos skirtumus?

Pagal tai kaip jie apsirengę, kaip atrodo. Litvakai yra labai šilti, draugiški. Moterys dažniausi avi žemakulniais bateliais, skirtingai negu vokiečių kilmės žydės, kurios vis dar turi aukštakulnius batus, nešioja šukuosenas. Beje, man teko girdėti, kad imigrantai iš Vokietijos išsaugojo daug daiktų, pavyzdžiui, kailinių ar Rolex laikrodžių, o litvakai atvyko be nieko.

Gal žinai, kaip atrodė jų kelionės laivu?

Kelionės laivu buvo labai varginančios, ilgos. Keleiviai užsikrėsdavo utelėmis, vyrai, moterys ir vaikai turėjo nusiskusti plikai, jie buvo alkani. Galima įsivaizduoti, kokios tai buvo sunkios sąlygos. Tačiau buvo ir gražių istorijų, pavyzdžiui, atvykę į uostą, naujakuriai labai nustebdavo, kuomet kapitonas paduodavo jiems bananų. Niekas niekada nebuvo matęs tokių vaisių.

Prisiminiau dar vieną įvykį. Jau prasidėjus karui, į PAR turėjo atvykti trys laivai su imigrantais, tačiau vienas laisvas apsisuko ir grįžo tiesiai į Aušvicą. Visi, kurie buvo tame laive, žuvo. Galima įsivaizduoti, koks sąmyšis kilo uoste tarp laukiančiųjų savo artimųjų. Tai nutiko ir mano senelei Klarai Gersholovitz, kuri atvyko pirmuoju laivu ir laukė savo šeimos, likusios trečiajame laive.

Be to, 1937 m. buvo patvirtintas Užsieniečių įstatymas, kuris ribojo žydų imigraciją į PAR. Valdžia norėjo apsisaugoti nuo augančios atvykėlių bangos, kurie neva „vogdavo“ gerus darbus iš afrikanų (Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, Šiaurės vakarų Europos kolonistų palikuonys – red. pastaba).

Taigi antisemitizmo netrūko ir Pietų Afrikos Respublikoje…

Tikrai taip. Ilgą laiką šalį valdė antisemitinė politinė partija. 1950-aisiais žydai negalėjo lankytis sporto klubuose. Pavyzdžiui, „Kelvin Grove“ sporto klubas turėjo išskirtinę Tik europiečiams ir Jokių žydų politiką. Neo-nacių partijos AWB (Afrikanų pasipriešinimo judėjimas – red. pastaba) nariai, vilkėdami pilkus marškinius su svastikomis laukė atplaukiančių laivų į uostą. Taigi antisemitizmo buvo daug, tačiau, kaip ir sakiau, žydai džiaugėsi atvykę. Vietos bendruomenės juos sutikdavo labai šiltai. Jie persikeldavo gyventi į mažus miestelius. Vienas žymiausių tokių miestelių yra Muizenbergas. Šiandien jame žydų beveik nėra, bet jis buvo vadinamas mažąja Jeruzale arba štetlu prie jūros. Žydai greitai įsitraukė į verslo pasaulį, ypač stručių plunksnų prekybą. Taip pat dirbo deimantų kasyklose Kimberlyje. Deimantų kasybos magnatai vesdavo imigrantes moteris, dažnai žydes, prostitutes. Vienas iš liūdnų faktų, apie kurį niekas nekalba, yra tai, kad tarp Johanesburgo prostitučių antros pagal skaičių, po prancūzių, buvo žydės. Joms žadėjo geresnį gyvenimą, žadėjo gerus vyrus. Keiptaune yra toks 6 rajonas (District Six), kuris buvo skirtas maišytų rasių žmonėms, imigrantams. Jame gyveno ir žydai.

Pietų Afrikoje, deja, turime padalijimą į juodus, spalvotus ir baltus žmones. Spalvotieji turėjo daugiau privilegijų už juodaodžius, nes jie dažniausiai būdavo savo ponų vaikai. Taigi žydai apsigyveno kartu su spalvotaisiais šeštajame rajone. Tai buvo gražios sintezės pavyzdys apartheido laikais. Ši vieta tapo labai artima žydams. Jie ten turėjo savo sinagogą, žydų mokyklą, nuomodavo patalpas kitiems imigrantams. Tačiau taip pat turėjo viešnamį, lošimų klubus. Azartiniai lošimai buvo didžiulė imigrantų problema, jie pralošdavo visus pinigus.

O kaip Tavo šeimos istorija buvo perteikiama Tau? Kaip apie visą tai sužinojai?

Matai, tie žmonės, kurie išgyveno karą, kurie patyrė to meto žiaurumus, nelabai noriai pasakoja apie praeitį. Jie nori viską nustumti užmarštin. Taigi mano šeimoje niekas niekada apie tai nekalbėjo. Aš lankiau žydų mokyklą, tačiau mūsų istorija prasidėjo nuo Izraelio kaip nepriklausomos valstybės susikūrimo. Su modernaus Izraelio susikūrimu atėjo ir stipri hebrajų kalbos įtaka, sionistinės pažiūros. Žinoma, mes mokėmės apie Holokaustą, bet niekada apie mūsų pačių šeimas, mūsų istorijas. Suprantu, kad tos istorijos buvo skausmingos, daug kas jų gėdijosi.

Ar girdėjai kada nors Tavo šeimos narius kalbančius apie Lietuvą?

Ne. Mes rinkdavome pinigus kiekvieną penktadienį, kad galėtumėme pasodinti medelį Izraelyje. Izraelis buvo mūsų istorinė tėvynė. Mes mokėmės apie žydų istoriją t.y. apie Bibliją, Holokaustą, Izraelį…

Apie Lietuvą niekada nebuvo kalbama. Ir tik kuomet 2009 m. buvau pakviesta dalyvauti jidiš dainų festivalyje (Caely Jo yra profesionali aktorė ir dainininkė – red. pastaba), pirmąkart išgirdau dainas, kurios pasakojo apie žydų gyvenimą Rytų Europoje, apie imigraciją, keliones laivu, apie gyvenimą gete. Negalėjau patikėti. Pajutau labai stiprų ryšį su mano protėviais, mano paveldu. Man tiesiog atsivėrė akys. Supratau, kad turiu sužinoti daugiau, taigi tiesiog pradėjau googlinti ir mano pirmas žodis buvo aškenaziai… Po to jidiš teatras, jidiš dainos. Atradau prarastą giją su praeitimi. Aš visada žinojau, kad buvimas žyde yra mano gyvenimo dalis, pvz. Pietų Afrikos Respublikoje vis dar negaliu dainuoti prieš vyrus, negaliu dainuoti vestuvėse.

Tikrai? Vis dar esate tokie ortodoksiški?

Taip, ironiška, kad esame tokie ortodoksiški, tačiau mažai kas yra religingi. Mes darome taip, kaip mums pasakyta. Mus vis dar vienija ortodoksinė sinagoga, ji yra svarbi mūsų seneliams. Jie nori išsaugoti žydų šeimą…

Taigi pradėjai pati domėtis savo šeimos istorija, pradėjai domėtis aškenazių istorija. Kaip dabar jautiesi? Ar Tau svarbūs tokie tapatybės atradimai?

Kai pradėjau keliauti ir pažinti kitus aškenazių kilmės jaunuolius, supratau, kad mus jungia kažkokia jėga. Visi turime kažką bendro. Ir tai ne tai, kad visi esame žydai. Tai kažkas giliau. Toks ypatingas ryšis tarp litvakų, tarp Rytų Europos žydų. Kai nuvykau į Izraelį, nepajutau to, ko tikėjausi. Tačiau turiu tą jausmą atvykusį į JIVO Niujorke arba kai esu Keiptaune.

Kaip galėtumei savo žodžiai papasakoti, ką reiškia būti litvaku?

Pirmas žodis, kuris ateina man į galvą, yra namai. Labai jaukūs, savi žmonės. Galvoju dabar apie visus vyresnius PAR gyvenančius litvakus. Taip pat paprastumas, bet ne blogąja prasme, labiau atviraširdiškumas. Jiems nereikia prabangių daiktų, jie rengiasi labai paprastai, yra rūpestingi. Taip pat turi puikų humoro jausmą.

Tokie patys yra ir lietuviai, kuriuos sutikau PAR. Lietuvos ambasadorių šeima rūpinosi, kad mes, litvakų palikuonys, gautume lietuviškus pasus. Jie irgi buvo be galo šilti, malonūs žmonės. Bet kai grįžau ir papasakojau apie tai savo seneliui, jis negalėjo patikėti, kodėl aš to noriu. Kodėl galiu norėti sugrįžti į Lietuvą? Ten, kur tūkstančiai žydų buvo nužudyti. Tai jam buvo Lietuva. Jo paties ten nebuvo, tačiau jis girdėjo iš kitų. Jis užsaugo girdėdamas, kad Lietuvoje tūkstančiai žydų buvo nužudyti vien dėl jų tapatybės. Ir tas tapo jo tiesa apie Lietuvą.

Kaip suprantu, tavo senelis turi daug nuoskaudų, galvodamas apie Lietuvą. Bet kaip tu pati? Kokia Tavo nuomonė?

Aš neturiu jokios nuomonės. Aš jaučiu Lietuvą Keiptaune. Kaip manęs paprašė atlikti jidiš dainas seniausioje mūsų sinagogoje, atėję žmonės verkė. Tos dainos buvo apie juos, jų gyvenimus. Viena gražiausių dainų man yra partizanų himnas, sukurtas Vilniaus gete, Zog nit keyn mol. (1) Aš esu menininkė ir mano tikslas yra išsaugoti tas dainas. Tai tarsi savo istorijos išsaugojimas. Man jos davė labai daug pasitikėjimo savimi, nes jaučiu, kad per šias dainas galiu papasakoti istorijas. Kartais žmonės stebisi, kad aš dainuoju senas dainas. Bet man kyla klausimas, o kodėl kiti dainininkai atlieka, pavyzdžiui, senas džiazo dainas ir tai nieko nestebina. Ir aš neturėčiau stebinti. Senos jidiš dainos yra tokios gražios. Būdama menininke, būdama dainininke, aš turiu žinoti, kas aš esu.

1. Čia galite išgirsti vieną iš dainos versijų: https://www.youtube.com/watch?v=D4OiDY29jFs&t=140s

Pokalbių ciklas „Litvakų portretai“ atsirado padedant JIVO Žydų tyrimų institutui Niujorke, Baltijos-Amerikos laisvės fondui ir Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Niujorke.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Mokantis istorijos“, kurį finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) ir fondas „Remembrance, Responsibility, Future“ (EVZ). Projektą įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai