Skaitinys

Litvakų portretai: rabinas Danielius

Tikriausiai girdėjote, kad Bobas Dylanas ar Leonardas Cohenas turi litvakiškąsias šaknis? Didžiuojamės tokiais iškiliais žmonėmis, kadangi jie mums tampa vartais į pasaulį. Tačiau ką dabartiniai litvakai, užaugę už tūkstančio kilometrų nuo istorinės Lietuvos (arba Lite) žemių, žino ir galvoja apie mūsų šalį? Ar jiems yra svarbi šeimos istorija? Ar ji tebėra perteikiama kitoms kartoms? Ciklas „Litvakų portretai“ leidžia pažiūrėti į save kito akimis ir persvarstyti Lietuvos žydų istoriją.

Anaidos Simonian koliažas.

Pirmasis „Litvakų portretų“ pasakojimas apie rabiną, kuris aplankė Lietuvos kaimus ir miestelius, plaukdamas baidare. Skamba netikėtai? Apie savo pirmąją kelionę po Lietuvą ir jo ilgą šeimos tradiciją pasakoja Danielius iš Idaho valstijos, JAV.

Ar galėtum trumpai papasakoti apie savo litvakiškąsias šaknis, savo sąsajas su Lietuva?

Aš esu kilęs iš senos rabinų giminės, kurioje dvylika kartų iš eilės buvo rabinai. Jie visi buvo kilę iš Lite (teritorijos, kurioje gyveno litvakai). Pirmasis į Ameriką atvyko mano prosenelis. Jis 1895 m. paliko Kauną ir po kelių mėnesių trukusios kelionės laivu žengė pirmuosius žingsnius Rytų pakrantėje. Mano prosenelis didesnę gyvenimo dalį praleido Kaune, o jo protėviai buvo kilę ir gyveno Kėdainiuose. Taigi mano sąsajos su Lietuva nekelia abejonių. Visi mano giminės vyrai buvo rabinai, o moterys, kaip buvo tuomet įprasta, prižiūrėjo namų ūkį, turėjo verslą. Vyrai studijavo Torą, o moterys dirbo. XIX amžiaus antroje pusėje caro Aleksandro II įsakymų jauni žydai buvo šaukiami į kariuomenę, kurioje jie praleisdavo 25 metus. Taip buvo tikimasi greičiau juos asimiliuoti, rusifikuoti. Ne visiems pavykdavo sveikiems ir gyviems grįžti namo, daug jaunuolių dingdavo betarnaudami, todėl miesteliuose, priklausiusiose Sėslumo ribai, tvyrojo baimė. Taigi mano prosenelis rado išeitį, kaip išvengti karo prievolės – sprukti į Jungtines Amerikos Valstijas, kur prieš kelerius metus išvyko jo brolis. Prosenelis tuo metu jau gyveno Kaune, Slobodkėje (Vilijampolėje), mokėsi Slabados ješivoje. Paskutinieji mano giminės nariai Lietuvą paliko 1906 m. Nuo to laiko mano šeima nė karto nebuvo Lietuvoje. Šių metų vasarą mudu su dukra pirmą kartą apsilankėme mūsų protėvių žemėse.

Kaip šeimos istorija buvo perduodama Tau? Ar Lietuva buvo/yra minima Jūsų giminės pokalbiuose? O gal apie viską sužinojai ir perskaitei pats?

Aš pats atlikau didelį tyrimą, daug skaičiau, bet ir daug sužinojau iš savo šeimos, susitikimų metu vyresnieji daug kalbėdavo ir pasakodavo apie mūsų giminės praeitį. Aš žinojau, kad mano senelis buvo litvakas ir kad jis laikėsi tradicijų. Mano tėtis niekada nebuvo Lietuvoje, tačiau augdamas aš daug apie ją girdėjau, tai buvo mūsų identiteto dalis. Litvakiškos šaknys turėjo įtakos mūsų santykiui su judaizmu, o litvakų kultūra – mūsų pasididžiavimo šaltinis. Ir aš pradėjau domėtis šia tema. Prieš dešimt metų susipažinau su mokytoja Linda M., kuri dėsto Lenkijos ir Lietuvos istoriją bei atlieka tyrimus Kėdainiuose. Ji ten sugrįžta kiekvieną vasarą. Taigi Linda pradėjo man siųsti nuotraukas iš savo kelionių į Lietuvą ir įkalbinėti, kad pagaliau pats nuvykčiau ir pamatyčiau. Aš pradėjau svarstyti – o kodėl gi ne? Mano dukra po šešių mėnesių baigs mokyklą ir galės važiuoti su manimi. Aš visados norėjau jai parodyti tą kultūrinį palikimą, kurį man paliko tėvas, norėjau tai perduoti toliau.

Ką galvojai apie Lietuvą prieš savo kelionę? Kokios mintys kildavo išgirdus šios šalies pavadinimą? Ir ar Jūsų išvyka turėjo įtakos Tavo apmąstymams? Kas nors pasikeitė?

Augdamas mačiau daug nuotraukų, skaičiau knygas, eidavau į muziejus ir mano atmintyje išliko sovietinės Lietuvos vaizdas – pilkos, galbūt net šiek tiek dvelkiančios depresija. Tačiau mūsų pirmąją kelionės dieną likome nustebinti. Kaip tik Vilniuje vyko Gatvės muzikos diena ir vietoj niūraus ir nuobodaus miesto mes išgirdome daug muzikos, sutikome daug besišypsančių žmonių, tvyrojo labai europietiška nuotaika. Jokios depresijos – viskas atrodė gyvybinga ir aš džiaugiausi, kad mano protėviai kilę iš tokios įdomios šalies su savo konceptualiu grožiu. Mūsų tikslas buvo perplaukti Lietuvą baidarėmis, daugiau nei 500 km plaukti upės vingiais ir iš tokio netikėto kampo atrasti ir pamatyti šimtmečius gyvavusius Lietuvos štetlus. Žmonės, padedėję mums susiruošti kelionei, susikrauti maisto atsargas, pasirodė labai šilti ir svetingi. Tai irgi paliko gerą įspūdį. Sutikome labai daug jaunų išsilavinusių žmonių, kurie puikiai mokėjo anglų kalbą ir buvo be galo sudominti mūsų kelione (daugiau apie Daniel ir jo dukros kelionę galite perskaityti jo rašytame bloge čia – red. pastaba).

Apie ką su jais kalbėjotės? Ar bandėte kalbėtis apie žydus, prisiminti Lietuvos žydų istoriją?

Taip ir manau daugeliui buvo labai įdomu sužinoti apie žydų bendruomenę. Lietuvos istorija yra labai sudėtinga, tačiau buvome nustebinti, kiek daug žmonių išmanė savo šalies istoriją ir noriai kalbėjosi apie praeitį. Man atrodo, Lietuvoje žmonės apie savo šalies istoriją žino žymiai daugiau negu Amerikoje. Pasaulyje tikriausiai nėra šalies, kuri neturėtų juodo istorijos puslapio. Žemės, kuriuose aš gyvenu, yra suteptos vietinių čiabuvių krauju, jos buvo niekšiškai atimtos iš Šiaurės Amerikos indėnų, tačiau dauguma amerikiečių to net nesuvokia.

Pastaraisiais metais Lietuvoje galime pastebėti augantį susidomėjimą Lietuvos žydų istorija, jų tradicijomis, taip pat daug atviriau kalbame apie karo metus…

Manau, kad vos per 28 nepriklausomos Lietuvos metus Jūs pasiekėte tikrai gerų rezultatų, daug geresnių negu mes Amerikoje, kur žmonės iki šiol kelia konfederatų vėliavas, jiems sunku kalbėti apie vergovę, sunku kalbėti apie indėnų genocidą. Mūsų kelionės baidarėje metu bandėme kartu su dukra prisiminti ir pagerbti kadaise klestėjusią žydų visuomenę. Tai buvo tragiška baigtis toms bendruomenėms, kurios po turtingų 500 gyvavimo metų nukeliavo užmarštin. Lietuva buvo žydų intelektualiniu, meniniu ir kultūriniu lopšiu.

Įsivaizduoju, kad žmonėms buvo labai įdomu sutikti rabiną, nes šiandien, deja, mums tai yra labai reta…

Taip, ypač plaukiantį baidare žemyn upe (juokiasi).

Kaip jau pats minėjai, tavo protėviai buvo kilę iš Lietuvos ir jie laikė save litvakais. Ką Tau pačiam reiškia būti litvaku? Ar Tau tai svarbu?

Taip, man tai yra be galo svarbu, tačiau viskas priklauso nuo aplinkybių. Jeigu aš bendrauju su nežydų kilmės žmonėmis, tuomet terminas litvakas mažai ką reiškia. Amerikoje yra žmonių, kurie net nesupranta, ką apskritai reiškia būti žydu. Tačiau žydų bendruomenėje, kalbantis su savo kongregacijos nariais, litvakų šaknys tampa svarbia mano tapatybės dalimi. Mano kraujyje yra įsišaknijęs labai racionalus, sistematiškas, filosofiškas požiūris į judaizmą, o tai, esu tikras, tiesiogiai kyla iš litvakiškos tradicijos. Galbūt tai skamba keistai, bet yra dalykų, susijusių su žydų gyvenimu ir religija, kurie, man atrodo, yra būtent mano protėvių kilmės padarinys.

O kaip Tu galėtumei apibūdinti litvako tapatybę? Ką apskritai reiškia būti litvaku?

Nenoriu pasirodyti snobiškas, tačiau man litvakiškoji tradicija yra mąstymo tradicija. Tai labai intelektualus santykis su žydų pasauliu, mokslu ir apšvieta. Litvakams pagrindą sudarė mokslas – kai kuriems tai individualus mokymasis, kai kuriems kolektyvinis mokslas, kurį formavo pasaulietiškas mąstymas, tačiau, apskritai, tai intelektualus požiūris į gyvenimą, kurį pripažįstu ir aš.

Ar manai, kad yra teritorinis ryšys tarp litvakų ir Lite, Lietuvos žemių? Ar vieta turėjo įtakos besiformuojančiai litvakų tapatybei?

Manau, toks ryšys yra neabejotinas. Žinoma, Lite kaip žydų kultūrinis ir kalbinis regionas nėra identiškas su šiuolaikinėms Lietuvos ribomis, Lite priklausė Baltarusijos dalis, Ukrainos dalis, šiek tiek Latvijos ir Lenkijos. Tačiau ribos neturi reikšmės. Kuomet atvykau į Lietuvą, aš galėjau įsivaizduoti, kaip atrodė žydiškoji Lietuva, pajutau stiprų ryšį su šia vieta. Kitas dalykas, kalbant apie kultūrinį ir emocinį palikimą, aš atradau ryšį su gamta, fiziškąja erdve, miškais ir upėmis. Tai buvo labai stipri patirtis. Prieš karą žydai buvo išsibarstę po visą Lietuvą ir šitomis upėmis, kuriomis plaukėme, žydai plukdė rąstus. Mes linkę įsivaizduoti Lietuvos žydus, gyvenančius mažuose kiemuose dideliuose miestuose, bet jie užsiėmė įvairiausiais dalykais.

Mano paskutinis klausimas, ar turi idėją, kaip būtų įmanoma atkurti ryšį tarp litvakų, kurie išsibarstę po visą pasaulį, ir lietuvių? Kaip atstatyti praeities tiltus?

Būtų neįtikėtina įsteigti mainų programas, kad jauni žmonės galėtų važiuoti vieni pas kitus ir pažinti. Amerikos žydai galėtų aplankyti Lietuvą ir susipžinti su vietiniu jaunimu, o jauni lietuviai galėtų praleisti laiką amerikiečių žydų šeimose. Būtų nuostabu, jei galėtume daugiau laiko praleisti tarpusavyje, surasti tai, ką turime bendro.

Pokalbių ciklas „Litvakų portretai“ atsirado padedant JIVO Žydų tyrimų institutui Niujorke, Baltijos-Amerikos laisvės fondui ir Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Niujorke.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Mokantis istorijos“, kurį finansuoja „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“ (GVF) ir fondas „Remembrance, Responsibility, Future“ (EVZ). Projektą įgyvendina – Lietuvos žmogaus teisių centras.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai