Lygybės ir lygių galimybių samprata

Asmenų lygybė yra vienas iš pamatinių žmogaus teisių principų, įtvirtintas tarptautiniuose dokumentuose ir nacionalinėse teisės aktuose. Asmenų lygybės principas paskelbtas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2 straipsnyje: „Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.”

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis numato, kad: „Valstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja garantuoti, kad čia išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių nors kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, jo gimimo ar kokios nors kitokios padėties.”

Jungtinėms Tautoms priėmus pagrindinius žmogaus teisių gynimo dokumentus, buvo sukurti tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos pagrindai ir gynimo mechanizmas. Jungtinių Tautų organizacijoje 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1966 m. priimti Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyviniai protokolai sudaro Tarptautinę žmogaus teisių chartiją. Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 28 straipsnį įkurtas Žmogaus teisių komitetas. Europos Tarybos veikla paremta efektyviu žmogaus teisių gynimo mechanizmu – nuo 1999 m. lapkričio 1 d. nuolat veikiančio Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre veikla. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (priimta Europos Tarybos 1950 m. lapkričio 4 d.) reglamentuoja ne tik fundamentalias žmogaus teises ir laisves. Ji sukūrė instituciją, garantuojančią žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą Europos valstybėse.

1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų ir tą pačią dieną priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto bei 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinio protokolo. Visos pagrindinės žmogaus teisės Lietuvos Respublikoje yra įtvirtintos Konstitucijoje: preambulėje ir II, III, IV bei XIII skirsniuose. Konstitucijos 6 straipsnis skelbia, jog Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Jos 29 straipsnis skelbia, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu”.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuota 1995 m. balandžio 27 d. ir todėl ji taikoma žmogaus teisių ir laisvių pažeidimams, padarytiems po 1995 m. gegužės 5 d. Konvencija numato, jog naudojimasis joje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas ir jeigu kuri nors Konvencijoje numatyta teisė ar laisvė buvo pažeista, asmuo, išnaudojęs visas teisines gynybos priemones valstybėje, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą per 6 mėnesius nuo paskutinio sprendimo priėmimo dienos (Konvencijos 35 straipsnis [5] ). Konvencijos 14 straipsnis uždraudžia diskriminaciją:

„Naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo tokių asmens ypatybių, kaip lytis, rasė, odos spalva, kalba, religija, politinės ar kitokios pažiūros, tautinė ar socialinė kilmė, priklausymas tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitoks statusas”.

Lietuvos Respublikos įstatymai pripažįsta asmenų lygybę įvairiais pagrindais. Tai visuotinė rinkimų teisė: rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų (Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnis, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnis ir Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 3 straipsnis). Draudžiami bet kokie tiesioginiai arba netiesioginiai Lietuvos Respublikos piliečių rinkimų teisių apribojimai dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.

Valstybės tarnybos įstatymas reguliuoja sąlygas dirbti valstybės tarnyboje. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar kitų subjektyvių aplinkybių.

Taip pat numatytos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės bei laisvės: Darbo kodeksas įtvirtina darbo santykių teisinio reguliavimo principus, kurių vienas yra darbuotojų lygiateisiškumas; Švietimo įstatyme nėra nuostatų, kurios numatytų skirtingą padėtį švietimo sistemoje ir t. t.

BK 169 straipsnis numato atsakomybę už diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės:

„Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti politinėje, ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje, darbo ar kitoje veikloje arba suvaržyti tokios žmonių grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.”

Lygiateisiškumas, kaip vienas pagrindinių žmogaus teisių principų, yra reglamentuotas tarptautiniuose dokumentuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Lygiateisiškumą pažeidžianti veikla – diskriminacija yra draudžiama, todėl ir siekiama sudaryti sąlygas lygiateisiškumui užtikrinti ir įgyvendinti. Paties lygiateisiškumo turinys kinta ir plečiasi.

Teisinio reguliavimo prasme nė vienas asmuo nėra pranašesnis už kitą. Lygiateisiškumas reiškia ne tai, kad asmenys yra vienodi, o kad įstatymas neatsižvelgia į jų skirtingumą. Tas skirtingumas neturi vaidinti visuomenėje jokio vaidmens.

Pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo reiškiamas pažeminimas, panieka, taip pat teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens savybių pažeidžia teisinę lygybę ir galimybes į vienodą išsilavinimą, darbą, vienodas darbo sąlygas, vienodą atlyginimą už tokį patį darbą, karjeros siekimą, apsaugą nuo atleidimo iš darbo, galimybę kelti kvalifikaciją, gauti socialinę ir sveikatos apsaugą ir pan.

Konstitucijos nuostata „įstatymui visi asmenys lygūs” reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių. Šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime konstatavo: „<…> konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Tai taikytina ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims <…>”.

Lygių galimybių įstatymas ir kiti teisės aktai kartu numato ir išimtis, specifinį teisinį reguliavimą kai kurioms asmenų grupėms: pagal įstatymus taikomi tam tikri apribojimai dėl amžiaus; reikalavimas mokėti valstybinę kalbą; draudimas dalyvauti politinėje veikloje; dėl pilietybės taikomos skirtingos teisės; specialios priemonės sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityse, siekiant neįgaliesiems sukurti ir taikyti integraciją į darbo aplinką garantuojančias ir skatinančias sąlygas bei galimybes; taip pat specialios laikinosios priemonės, taikomos siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Galimi ribojimai, kai dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tam tikros žmogaus savybės yra įprastos ir lemiančios profesinį reikalavimą, o šis tikslas yra teisėtas ir reikalavimas yra tinkamas.

Socialiniai žmonių vaidmenys gali būti įtvirtinti įstatymų arba gali būti stengiamasi šiuos vaidmenis pripažinti neutraliai. Pabrėžtina, kad lygybės nuostatos nėra taikomos šeimos ir privataus gyvenimo srityse. Jos taikomos griežtai įstatymo apibrėžtose srityse: valdžios ir valdymo institucijų veikloje, švietimo ir mokslo įstaigose, darbo santykiuose, prekių ir paslaugų teikimo srityje.