Lygybės ir nediskriminavimo neįgaliesiems gali tekti laukti šimtą metų, jei šalių vyriausybės ir toliau nesiims konkrečių žingsnių užtikrinti žmogaus teisių savo šalyse.
Jau praėjo daugiau nei 100 metų nuo dar XIX amžiuje prasidėjusios moterų kovos prieš diskriminaciją ir už lygias teises. Ši kova buvo perkelta ir į tarptautinį žmogaus teisių lygį, 1979 metais Jungtinėms Tautoms patvirtinus Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo. Lietuva ją ratifikavo 1994 metais, tuo pačiu įsipareigojo taikyti jos principus savo įstatymuose, politikoje ir praktikoje. Tačiau lyčių lygybės problema išlieka net ir praėjus tiek laiko nuo judėjimo už teises pradžios, ypač tokiose srityse, kaip politinis moterų dalyvavimas ir atstovavimas, jų dalyvavimas priimant sprendimus, įskaitant savo gyvenimo kontrolę ir apsaugą nuo smurto.
Negalią turinčių žmonių kova prieš diskriminaciją ir už lygybę prasidėjo žymiai vėliau nei moterų. Ir vyksta, ko gero, dar sunkiau, gal todėl, kad dar tik pradžia, o gal todėl, kad nelygybė ir neįgaliųjų diskriminacija buvo giliai įaugusi norma.
Septintame XX amžiaus dešimtmetyje prasidėję antipsichiatrijos ir gyvenimo sąlygų normalizavimo judėjimai pažadino vyriausybių ir visuomenių, o ypač pačių negalią turinčių žmonių suvokimą apie jų patiriamą diskriminaciją ir nelygybę. Labai aiškiai atpažinta, kad įvairios neįgaliųjų globos formos, įskaitant labdaringą ir globėjišką požiūrį bei jų apgyvendinimą globos institucijose, sukūrė institucinius neįgaliųjų rezervatus. Išimtinai medicininis negalių vertinimas ir ignoravimas neįgaliųjų patiriamas įvairiausias kliūtis visuomenėje suformavo požiūrį, kad reikia „gerinti“ neįgaliuosius, o ne šalinti kliūtis ir sudaryti sąlygas jiems gyventi visuomenėje kartu su visais.
2006 metais, reaguodamos į negalią patiriančių žmonių diskriminaciją visame pasaulyje, Jungtinės Tautos, paskatintos pačių negalią turinčių asmenų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją. Joje labai aiškiai pasakyta, kad negalią turintys žmonės, nesvarbu, kokia jų negalia, lytis ar amžius, turi teisę gyventi oriai bet kurioje šalyje, ne atskirtyje, o lygiai kartu su visais. Konvencijoje konkrečiai surašyta, kaip įgyvendinti politines, pilietines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises, be to, specifines neįgaliųjų teises. Šiandienai 176 pasaulio valstybės yra ratifikavusios Konvenciją, Lietuva tai padarė 2010 metais. Beje, Konvencija yra tarptautinės teisės dokumentas, valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, įsipareigoja perkelti joje įrašytas nuostatas į nacionalinę teisė, politiką ir praktiką.
Tačiau Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete, įvertinus jau 70 šalių pažangą įgyvendinant Konvenciją, matome, kad visos be išimties pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra labai sunkiai įgyvendinimas įsipareigojimas. Negalią turintys žmonės tebegyvena uždaryti globos institucijose, tebesimoko atskirose, tik jiems skirtose, mokyklose, tebedirba specializuotose uždarose darbo vietose, jei iš viso dirba, tebelaikomi ekonomine našta ir neturintys gebėjimų, vertinami jų „defektai“ arba negebėjimai, o ne poreikiai ir patiriamos kliūtys visuomenėje, atitinkamai, jiems priskiriamas nedarbingumas, jie skursta, ribojamas jų pilietinis ir politinis dalyvavimas. Neįgalios moterys ir mergaitės patiria keleriopą diskriminaciją dėl prievartos susikertant lyties, amžiaus ir negalios veiksniams, ypač kai jos gyvena skurdo sąlygomis, uždarytos globos institucijose arba yra mažumų tautybės. Be to, jos yra nematomos šalių politiniame gyvenime ar net lyčių lygybės ar kovos prieš prievartą strategijose.
Šalys nesugeba užtikrinti ir įtraukios darbo rinkos, sudarant tinkamas sąlygas negalią turintiems žmonėms dirbti kartu visais žmonėmis. Šalys neturi efektyvių strategijų, kuriomis būtų sukuriamas infrastruktūros ir paslaugų prieinamumas, nei sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, dirbti, mokytis kartu su visais. Prieinamumas reiškia visuotinį principą, kad visa infrastruktūra ir visos paslaugos būtų prieinamos visiems neįgaliesiems, kokią negalią jie beturėtų, judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialinę. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia sąlygų pritaikymą pagal individualius poreikius. Tačiau šalių vyriausybės mažai teremia tinkamą sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, darbo rinkoje. Iš tiesų, nereikia jokių socialinių ar kitokių spec. įmonių. Tereikia kurti įtraukios darbo rinkos priemones, sudarant sąlygas neįgaliesiems dirbti kartu su visais žmonėmis. Valstybės privalo padėti įrengti darbo vietą, remti neįgalią turintį asmenį įdarbinusį darbdavį, galų gale, įvesti privalomą įdarbinimo kvotų sistemą viešam ir privačiam sektoriuose, kad būtų paspartina negalią turinčių asmenų įtrauktis darbo rinkoje. Lietuvoje kol kas tebeinvestuojama į socialines įmones, nors jos teaprėpia tik nedidelę dalį Lietuvos suaugusiųjų neįgaliųjų, todėl neįgaliųjų įdarbinimo rodikliai yra vieni žemiausių Europos Sąjungoje.
Analogiškos ir švietimo tendencijos. Specialiosios mokyklos, kaip ir specialiosios įmonės, yra diskriminacijos forma, kadangi palaiko ir gilina negalią turinių vaikų ir suaugusiųjų socialinę atskirtį. Šalys niekaip nesugeba užtikrinti įtraukaus ugdymo, kad visi negalią turintys vaikai galėtų mokytis drauge, be diskriminacijos. Valstybės, jei nori būti civilizuotos ir demokratinės, privalo kurti įtraukųjį ugdymą. Lietuvoje tai nebūtų sunku padaryti, turint galvoje, kad tik apie 1 procentas visų šalies vaikų mokosi specialiosiose mokyklose, Tačiau tam reikia politinės ir mokyklų bendruomenių valios.
Viena iš didžiausių kliūčių įgyvendinti negalią turinčių asmenų teises yra vis dar stipriai įstatymuose, strategijose ir visuomenės bei įvairių sričių specialistų sąmonėje įaugę globos ir medicininiai negalios supratimai. Iki šiol manoma, kad neįgaliųjų diskriminacija ir atskirtys yra norma, kad ir toliau reikia saugoti neįgaliuosius juos uždarant į spec. įstaigas, ir tik taip, o ne kitaip, turi būti. Neįgaliųjų poreikiai vis tebevadinami specialiaisiais poreikiais, nors jų poreikiai yra lygiai tokie pat kaip ir visų žmonių, visų pirma, gyventi lygiomis teisėmis ir sąlygomis, kaip gyvena visi žmonės. Neįgalieji vis apibūdinami taikant priesagą „spec“, nors juose nieko „spec“ nėra“. Kita vertus, negalią turintiems žmonėms būtina pagalba kompensuoti jų negalią, be to, suteikti priemonių, kad jie galėtų įnešti savo indėlį į visuomenės, tame tarpe, ir į ekonominį valstybės gyvenimą. Vietoje to, tebepalaikomos diskriminacinės struktūros, be to, tebesidžiaugiama neįgaliųjų gebėjimais, lyg jų gebėjimai būtų labiau išimtis nei norma. Gėrimasi ypatingai dideliais neįgaliųjų gebėjimais, ypač pajėgumais įveikti įvairiausias kliūtis, arba buvimu įkvėpimo šaltiniu kitiems, kas tėra negalią turinčių asmenų sudaiktinimas ir, tuo pačiu, diskriminacinis išskirtinumas dėl negalios.
Vienas didžiausių valstybių, ratifikavusių Konvenciją, nesugebėjimas yra grąžinti neveiksniais pripažintiems asmenims jų visišką veiksnumą atšaukiant teisinę neveiksnumo normą. Tuo pačiu valstybės nesugeba kurti paramos priimant sprendimus mechanizmų, kurie leistų kiekvienam žmogui, net ir turinčiam mažiau gebėjimų, išreikši savo norus ir pageidavimus, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir savarankiškumas, nesvarbu, kiek jam ar jai pagalbos bei priežiūros reikėtų. Vis dar tūkstančiai žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje, teisiškai yra pripažinti esą teisiniai ir socialiniai „niekai“, ir daugelyje šalių nėra pažangos grąžinant tiems žmonėms jų teisinį veiksnumą ir padedant jiems būti lygiateisiais visuomenės nariais. Teisinio neveiksnumo norma yra ne tik stipriai diskriminacinė psichosocialinę ir/ar intelekto negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Teisinio neveiksnumo norma per se paneigia visų negalią turinčių asmenų socialinę prigimtį, orumą ir teises, nes atspindi valstybių oficialią poziciją neįgaliųjų atžvilgiu. Kai kurios šalys, tame tarpe ir Latvija, pradėjo kurti paramos priimant sprendimus, o Švedija rado asmeninio ombudsmeno išeitį.
Analogiškos tendencijos visur, kokią beimsime žmogaus teisių sritį. Antai pilietinė balsavimo teisė, kuri atimta teisiškai neveiksniems asmenims, taip pat sunkiai prieinama turint judėjimo ar regos sutrikimus. Žmonės tiesiog nebalsuoja, žinodami, kaip sunku bus įveikti esamas kliūtis. Turintiems klausos ar intelekto negalią labai ribotas informacijos pateikimas, menkai tesubtitruojant ar verčiant į gestų kalbą informacija masinėse informacijos priemonėse, arba ją teikiant kita, pavyzdžiui, lengvai suprantama kalba, kas svarbu intelekto ar kitų kognityvinių sutrikimų turintiems žmonėms.
Taigi, negalią turintys žmonės visuotinai tebėra visuomenės užribiuose, nepaisant valstybių įsipareigojimo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje įrašytoms teisėms. Negalią turinčių žmonių praktiškai nėra viešajame diskurse, teisėse ir strategijose, yra nematomi svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse, jų nuomonė ir dalyvavimas išklausomi iš mandagiai dėl to paties gailesčio, bet nėra laikomi svarbiais. Per mažai valstybių sąmoningumo ir noro dėl Konvencijos esmės ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo supratimo. Tai matydamas JT Neįgaliųjų teisių komitetas parengia papildomus tarptautinės teisės dokumentus, kuriuose aiškina Konvencijos straipsniuose įrašytas teises, teikia konkrečias gaires, kaip jos turi būti įgyvendinamos šalyse. Tačiau šalys nepasirūpina jų vertimu į nacionalinę kalbą nei jų skelbia, tokiu būdu stabdo žinojimą, kaip įgyvendinti negalią turinčių žmonių teises.
Taip, pavyzdžiui, atsitiko su 19-uoju Konvencijos straipsniu ir Komiteto parengtu jo išaiškinimu. Čia aiškiai pasakoma, kad savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę yra pamatinė negalią turinčių asmenų teisė. Šalys yra kviečiamos uždaryti visas globos institucijas, kuriose negalią turintys žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės, nuo to, kas laikoma normaliu gyvenimu. Be to, šalys yra kviečiamos sudaryti sąlygas tiems žmonėms gyventi savarankiškai ir bendruomenėje. Tačiau stebime, kad šalys to niekaip neįgyvendina, arba, investuodamos milijonus eurų, stato naujas institucijas, tegul ir mažesnes, taip ilgiems metais įtvirtindamos negalią turinčių žmonių atskirtį nuo visuomenės. Institucijų išlaikymas, nuolatinis investavimas į jas, tokiu būdu, į negalią turinčių žmonių diskriminaciją, kainuoja labai brangiai. Ypač tai ryšku Rytų ir Centrinės Europos šalyse.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, matydamas, kaip valstybėms sunkiai sekasi arba nesiseka sudaryti sąlygas negalią turintiems žmonės gyventi lygiai ir drauge su visais žmonėmis, paskelbė naują, 5-ojo Konvencijos straipsnio Lygybė ir Nediskriminavimas, išaiškinimą. Į tarptautinę žmogaus teisių teisę įveda naują, įtraukios lygybės, sampratą. Įtrauki lygybė reiškia, kad a) šalinamos socialinės-ekonominės kliūtys, b) šalinamos neigiami stereotipai ir kuriamas pozityvus neįgaliųjų įvaizdis, c) užtikrinamas visiškas neįgaliųjų dalyvavimas visuomenėje kartu su visais ir d) sudaromos erdvės negaliai kaip socialinės įvairovės daliai. Įtraukiai lygybei užtikrinti būtina įstatymuose numatyti tinkamą sąlygų sudarymą, ypač įtraukioje atviroje darbo rinkoje, taip pat ugdymo įstaigose ir procesuose, sveikatos paslaugose. Tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojama kaip diskriminacijos forma. Be to, valstybės privalo imtis papildomų priemonių, kad būtų paspartintas negalią turinčių žmonių teisių įgyvendinimas. Pavyzdžiui, šalys gali įvesti kvotas atviroje darbo rinkoje ar švietimo sistemoje, papildomai remiant tinkamą sąlygų sudarymą, kad negalią turintys žmonės būtų visiškai įtraukti į įprastas visuotines darbas ar ugdymo aplinkas, o ne plėsti ir investuoti lėšas į nuo visuomenės atskirtas specializuotas paslaugas.
Konvencijos narių valstybių pareiga įgyvendinti savo įsipareigojimus tarptautinei žmogaus teisei, o ypač įgyvendinti savo žmonių teises, ypač tų, kurie nuolat patiria struktūrinę diskriminaciją ir nelygybę. Ir jei šalys nesiims esminių įstatyminių, politinių ir praktinių pokyčių, diskriminacija ir nelygybė tik didės, praraja tarp visuomenės ir negalią turinčių žmonių augs, ir viltis socialiniam teisingumui ir žmogaus teisėms reikės atidėti šimtui metų.
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys.
