Aktualijos

Lytinis švietimas jaunimo organizacijų akimis

Spalio pabaigoje Švietimo ir mokslo (ŠMM) ministerijoje pagaliau patvirtinta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa. Beveik dvejus metus ruoštas dokumentas – mokslinio ir vertybinio požiūrių kompromisas, nors ir netobulas, tikrai daug geresnis nei prieš tai buvęs. Kad ir kaip juokaudami Lietuvą bevadintume, lytinio švietimo situacija šalyje nėra išskirtinė. Lapkričio 4 d. Varėnos kino ir parodų salėje rodomas festivalio „Nepatogus kinas“  Brendos Goodman filmas „Sex(Ed)“ atskleis, kaip su lytinio švietimo klausimu tvarkosi JAV.

Diskusijos dalyviai (iš kairės): M. Zakarka, G. Vikmonaitė, D. Matas, J. Ladigaitė, A. Gogelytė, M. Kluonis J. Ramanauskaitės nuotr.

Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programos rengime Lietuvoje dalyvavo daug skirtingų visuomeninių organizacijų, buvo išklausytas ir jaunimo balsas. Portalas „Manoteises.lt“ pateikia svarstymuose dalyvavusių jaunimo organizacijų atstovų įžvalgas.

Mantas Zakarka, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas

Dar prieš keletą metų jaunimo organizacijų asamblėjoje buvo pritarta, kad šalyje reikalinga lytinio švietimo programa ir nutarta, kad senoji yra neveiksni ir turi būti atnaujinta. M. Zakarka pripažįsta, kad tai, jog šis procesas užtruko pusantrų metų yra ganėtinai stebinantis dalykas. „Darbo grupę ŠMM sudarė 35 ratu sėdintys žmonės, kurie bandė susitarti vienu ar kitu klausimu. Jau fiziškai tai sunkiai įmanoma, o kai prasideda vertybiniai aspektai, derybos, kas ir prieš ką, procesas tampa be galo sunkus“, – sakė jis.  Anot M. Zakarkos, diskutuota tomis pačiomis temomis kaip ir „Sex(Ed)“ filme: kaip kalbėti apie lygias galimybes, homoseksualius santykius, lytiškai plintančias ligas ir žmogaus kūną.

Pasak LiJOT prezidento, parengus programą, nemažiau svarbu, kas šį dokumentą įgyvendins. „Kiekvienoje mokykloje turės būti specialistas, vienaip ar kitaip dirbantis su ta programa. Ir didžiausias klausimas, kilęs ir darbo grupėje, kas dirbs su tais, kurie dirbs pagal šią programą. Jei žvelgtume labai grubiai, programa yra keliolikos puslapių teksto dokumentas, kuriame viskas lyg ir surašyta. Natūralu, kad kiekvienas mokytojas, kiekvienas specialistas tai gali pateikti savaip, kažką pasakyti, o kažko – ne. Jei norime programą pradėti nuo kitų metų, reikia paruošti žmones, kurie gebėtų su ja dirbti“, – teigė M. Zakarka.

Juo nuomone, vien mokymu neužtenka. LiJOT atstovas pasidalijo savo mokykline patirtimi. Kai mokytoja turėjo aiškinti temą apie lytinę brandą, mokiniams reikiamą vadovėlio dalį liepė perskaityti savarankiškai. „88–89 – net puslapių numerius puikiai atsimenu. Pedagogas taip pat gali pasielgti ir su šia programa, ar ne? Jis gali pasakyti: turime tokias ir tokias temas, pasigooglinkite, parenkite referatą“, – nuogąstavo M. Zakarka.

Gintarė Vikmonaitė, Lietuvos moksleivių sąjungos jaunimo politikos koordinatorė

G. Vikmonaitė pasakojo, kad jai ir pačiai teko patirti savarankiško skaitymo pamokėlę. Ji pritarė, kad ypač didelį vaidmenį atlieka pedagogas ir jo motyvacija šviesti mokinius. „Moksleiviai nėra tokie kvaili, kad nekeltų klausimų, nerastų į juos atsakymų. Dažniausiai tam pasitelkiamas internetas, draugiškesnės mokytojos ar sveikatos specialistas, kuriam moksleivis gali drąsiai užduoti nepatogius klausimus, kartais priverčiančius nurausti, o patį pedagogą paieškoti kokios nors papildomos medžiagos“, –  kalbėjo ji. G. Vikmonaitė sakė, kad prieš trejus metus buvo atlikta moksleivių apklausa, iš kur jie gauna lytiniam švietimui priskiriamą informaciją. Didžioji dauguma atsakė, jog pagrindinis šaltinis – internetas ir draugai, tačiau labiausiai vis tik pasitikima mokytojais ir specialistais.

Aušrinė Gogelytė, Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA)

Nors internete informaciją rasti lengviausia, anot medicinos studentės, ji mažiausiai patikima, nes joje gausu mitų ir prietarų, nepagrįstų jokiais moksliniais argumentais.

Pati A. Gogelytė į darbo grupę ėjo tikėdamasi išplėsti lytiškai plintančių infekcijų diskursą. „Pačioje pradžioje tai tikrai nebuvo prioritetas ir ši tema buvo ilgą laiką atidėliojama. Sakyta, kad gal ir galima apie ligas užsiminti, bet plėtotis nereiktų. Bet vienas pagrindinių programos tikslų yra saugoti moksleivių sveikatą ir gyvybes“, – mano studentė. Ji kovojo, kad į programą būtų įtraukta ir translytiškumo tema, tačiau merginai to padaryti, deja, nepavyko.

Mindaugas Kluonis, Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA)

Prie programos rengimo nemažai prisidėjęs M. Kluonis džiaugiasi, kad programa yra geresnė nei planuota (atsirado įvairios lytinės orientacijos ir nuostata, kad jos – natūrali lytinės įvairovės dalis, dėl kurios negalima diskriminuoti), tačiau joje vis dar išlieka požiūris, kad valstybė turi nustatyti, kaip žmogui elgti lytiškai, planuoti savo seksualinį gyvenimą, esama moralizuojančių nuostatų, trūksta informacijos apie seksualines teises, teisę gyventi lytiškai tenkinantį gyvenimą.

Pasak TJA atstovo, programoje nekalbama ir apie masturbaciją. Jis pabrėžė, kad kai iškeliamas šis aspektas, omenyje turima informacija, kad masturbacija nėra kenksminga, nesiekiama moksleivių mokyti, kaip tai daryti. „Joje išliko nuostata, jog moksleivis turi laikytis vadinamosios vaizduotės higienos“, – atkreipė dėmesį M. Kluonis.

Julija Ladigaitė, Ateitininkų federacija

Tiek pati J. Ladigaitė, tiek jos atstovaujama organizacija parėmė vaizduotės higienos koncepciją. „Tai vaiko supratimo ugdymas, kad, pavyzdžiui, pornografija yra kenksminga ir jis turėtų saugoti savo akis ir mintis nuo netinkamų vaizdų. Siekiama formuoti kritinį mąstymą, jog vaikas pagal savo amžių gebėtų atpažinti, kur internetiniame puslapyje nereikėtų spausti „eiti toliau“, – terminą paaiškino ji.

Esama programa J. Ladigaitė yra patenkinta, nes ji apima ne tik lytinį švietimą, bet ir lytinį ugdymą, mokslu grįstos jos nuostatos, anot merginos, neprieštarauja katalikiškam mokymui. Ateitininkų federacijos atstovė pastebi, kad Katalikų bažnyčia įsivaizduojama perdėm konservatyviai. „Bažnyčia nėra linkusi ignoruoti faktų ir specialistų surinktos informacijos. Kartais žmonėms atrodo, kad ji slepia, jog yra vyrai ir moterys, kas yra lytinis aktas ar kaip atsiranda vaikai. Bet tai, iš mano subjektyvios patirties, nėra tiesa. Viskas atrodo ganėtinai progresyvu“, – apibendrino J. Ladigaitė.

Jaunimo organizacijų atstovai dalyvavo „Nepatogaus kino“ diskusijoje „Lytiškumo ugdymo paieškos nepriklausomoje Lietuvoje“.

Filmas „Sex(Ed)“ rodomas Varėnos kino ir parodų salėje 17:30.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai