Visuomenė

Mano LGBT+ bendruomenė, mano Lietuva (rašinių LGBT+ tematika konkurse nugalėjęs darbas)

Atsimenu tas paklaikusias Gražulio akis, šuolį per tvorą ir stiklinės vandens šliūksnį į veidą. Visa tai buvo juokinga ir man net priimtina. Tai buvo 2010 m., kai per televiziją stebėjau dar mano paaugliškam protui nesuvokiamo renginio – LGBT eitynių scenas. „Šaunuolis, taip jiems ir reikia!“ – galvojau. Kas man tada, dar mokykloje vadinamam pirmūnu, patiko šiame, intelekto veidrodžio šukėse sudaužyto asmens atspindyje? Brežneviški antakiai, spiegiantis, žemaitiška greitakalbe dundantis balsas? Dabar suprantu, jog ne. Tai buvo pyktis. Pyktis tam, kas nesuprantama, kasdien nematoma ir atgrasu. Tai lengviausia išeitis, nenorint atsiverti jokioms naujovėms. Juk kaip esu išauklėtas, taip ir elgiuosi! Čia ne mano valia, kaltinkit aplinką!

Asociatyvi iliustracija. Indrės Leonavičiūtės nuotr.

Atsimenu, jog ir mano tėtis, ir seneliai nevengdavo pasišaipyti iš moteriškiau atrodančių vyrų arba moterų, darančių ne tai, kas joms „priskirta gamtos“. Natūralu pykti ant to, kas nenormalu, viskas turi atitikti visuomenės vidutinio asmens nuomonę ir įsivaizdavimą, ar ne? Aptempti džinsai – gėjus! Trumpai kirpti plaukai – lesbietė! Todėl visą laiką stengdavausi atrodyti vyriškas, nors ne visą laiką pavykdavo. Ir jei kas neišeidavo, tai jausdavau gėdą. O ką apie mane kiti pagalvos? Aš esu tai, ką mano kiti. Toks buvo mano, tradicinio auklėjimo pavyzdinio produkto, mąstymas.

Man tada, kaip ir homofobams dabar, homoseksualūs asmenys visų pirma kėlė seksualinių santykių dilemą ir jų įsivaizdavimą. Nors kai pagalvoju, juk niekada pamatęs tradicinio supratimo porą, negalvoju, kaip jie smaginasi namie. Juk tai jų reikalas, ne mano. Tie vaizdiniai vis dar žadina heteroseksualių vyrų potenciją ir galimybes, juk iš kur tiek energijos pykčiui atsirastų, jeigu jie iš niekur nesisemtų energijos? Visada žiūrėdami debatus ar diskusijas LGBT tema, matysite, kad jiems oponuojantys tiesiog nesitveria savo vietoj, veido mimika būna verta „Oskaro“, o decibelų matuoklis pasiekia „Aš teisus ir kalbu labai garsiai“ skalės viršūnę. Kitoje pusėje visąlaik sėdi tylūs, kažkokiais faktais ir argumentais kalbantys tyleniai. Kas vidutiniam žiūrovui atrodo teisingesni? Manau, kad ne pastarieji.

Po kelerių metų pasiekiau tą keistąją paaugliškų atradimų stadiją, kai mąstymas atrodė didžiulė pramoga. Kelias dienas iš to laikotarpio vos ne be perstojo galvojau apie religiją. Ir supratau – aš ateistas! Panašiai buvo ir su LGBT. Kieme vienas spardžiau kamuolį ir prisiminiau – visi juk kalba apie būsimas eitynes. Kokia mano pozicija? Dauguma mano aplinkinių tame mažame miestelyje Šilutėje arba apie tai negalvoja, arba gultų ant kryžiaus ir pasiaukotų už homofobiškas tiesas. Mano viduj kažkas kirbėjo, kad visą laiką buvau labai neteisus. Tuo metu kažką girdėjau apie protestus Prancūzijoje dėl tos pačios lyties porų santuokų įteisinimo. Greitai parbėgau namo, įsijungiau kompiuterį ir atsidariau tą straipsnį. Ir man vėl kilo pyktis. Tik šį kartą ne dėl tų, „kurie reikalauja nepagrįstų ir moraliai nepatenkinamų teisių“, o dėl to, kad pajaučiau neteisybę. Neteisybę tų atžvilgiu, kurie yra mylintys, vienas kitą suprantantys žmonės, tik turintys vieną problemą – vienodą lytį. Bet tada pagalvojau, kodėl tai – problema? Šeimos pratęsimas? Bet juk ir tradicinėse šeimose kartais nutariama nesilaukti vaikų. Šlykštus vaizdas? Bet juk kažkam šlykštu buvo ir sėdėti šalia juodaodžio toje pačioje klasėje. Tai kuo pagrįstas tas pyktis? Manau, jei kiekvienoje tradicinėje šeimoje vienas iš vaikų būtų LGBT, tai homofobija greitai išnyktų. Man, deja, dar neteko gyvai sutikti nei vieno tokio asmens, bet tikiu, jog galiu užtarti ir ginti šią bendruomenę dar jos gerai nepažinodamas.

Keista, tačiau internete, kur gali pasirinkti būti kuo nori, kiti pasirenka būti tiesiog kvailiais. Realiame gyvenime tie patys žmonės gali būti švelnūs kaip naujagimiai kačiukai, o virtualioje erdvėje švaistytis necenzūriniais žodžiais, atgaivinti kalėjimo žargoną pateisindami save, jog kovoja už kilnų tikslą – tradicines vertybes. Tiesą sakant, gal dėl to net linksmiau, nes gindamas LGBT asmenis nuo neapykantos, tą neapykantos kumštį tiesiog pamatai per visą kompiuterio ekraną ir pasijauti teisingoje pusėje, nes niekas nemosuotų kumščiais, jeigu turėtų bent kiek savigarbos.

Kai kurie žmonės sako, jog būti homoseksualiu asmeniu darosi mada ir todėl vis dažniau pasirenkama „tapti“ tokiu. Nežinau, kas rinktųsi būti diskriminuojamas, bet tiek to. Manau, jog tai tiek madinga, kaip ginti juodaodžių ar moterų teises praeituose amžiuose. Pažinimas ir informacijos gausa yra geriausi ginklai prieš homofobiją, tai turbūt jau seniai žinoma tiesa. O tam, kad pažintum, reikia dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir būti ne tik ten, kur tokie kaip tu, bet ir kažkur nuklysti, patyrinėti kitus pasaulius. Pradžioje bus nepatogu, bet vėliau atsivers vis didesnė visuomenės įvairovė ir grožis. Ateis supratimas, jog toli gražu pasaulis ne toks vienodas ir nykus, kiekvieno žmogaus gyvenimas įdomus ir vertingas. Nei vienas nenusipelno dėl savo prigimties jaustis nepriimtinas.

Daugiau apie konkursą 

Komentarai (0)
Susiję straipsniai